Pamestas bagažas
Lagaminas svėrė ne taip, kaip turėjo.
Gabija tai pajautė dar prie bagažo juostos. Įprasti dvylika kilogramų staiga tapo kažkuo kitku sunkesniu, tankesniu, su visai kitu svorio centru. Bet pilkas korpusas buvo kaip du vandens lašai: plastikas, keturi ratukai, įbrėžimas kairiajame kampe. Griebė už rankenos ir nuėjo link išėjimo.
Vilniaus oro uostas kvepėjo kava ir šlapiomis plytelėmis. Už stiklo krapnojo kovo lietus tokia dargana, kurios net pajūryje nelauktum. Gabija pagalvojo, kad konferencija apie miesto želdynus tikrai solidi priežastis iš Klaipėdos lėkti į Vilnių. Bet ne tokia solidi, kad džiūgautum.
Jai buvo trisdešimt vieneri. Jaunesnioji mokslinė bendradarbė Miestų pletros institute, nuomojamas butukas dvidešimt aštuonių kvadratų, knygų stirtos palei sienas. Mama Panevėžyje sekmadieniais skambino ir kas kartą klausdavo to paties: Nu kaip? Dar nieko? Ir kas kart Gabija atsakydavo: Mama, gi dirbu. Lyg tai galėtų sudėlioti visas atsakymo raides.
Taksi iki viešbučio dvidešimt minučių. Vairuotojas paklausė, ar atostogauti atvažiavo. Gabija atkirto: Darbiniais reikalais. Jis linktelėjo, tarsi kito atsakymo nė nesitikėjęs.
Numeris nedidelis, bet švarus, su vaizdu į tamsią Neries juostą. Ant palangės plastikinė gėlė, lyg ir pelargonija, nors tas plastikas jokios pelargonijos gyvenime neregėjęs. Gabija pastatė lagaminą ant lovos, spragtelėjo spynas ir atidarė dangtį.
Ir… sustingo.
Viduje vyriški daiktai.
Tamsiai žalias, stora vilna megztas megztinis kvepiantis ne kvepalais, o kažkuo žolišku. Akivaizdžiai ne jos dydžio pečiai net dvigubi. Džinsai ir sportbačiai maišelyje, 43-io dydžio. Telefonų įkroviklis, kokio ji neturėjo. Maišelis su sėklomis užrašyta kažkokia botaninė abrakadabra angliškai. Ir užrašinė storiausia, odos viršeliais, gumytė per vidurį.
Tai nebuvo jos lagaminas. Gabija atsisėdo ant lovos krašto ir spoksojo į svetimus daiktus. Pilkas korpusas, keturi ratukai, įbrėžimas ten pat. Bet viduje kažkieno kito gyvenimas. Kažkas paėmė jos lagaminą su knygomis, su pranešimo suknele, su kompiuteriu ir mamos nuotrauka rėmelyje. O ji kažkieno svetimą.
Pirmas penkias minutes ji tiesiog sėdėjo, negalėdama suvokti, ką daryti. Tada paskambino į oro uostą. Atsiliepė automatas, liepė palaukti. Vienuolika minučių galva ūžė nuo laidos dainų. Pagaliau perjungė gyvą žmogų. Mergina užsirašė skrydžio numerį, bagažo žymą ir liepė laukti būtinai paskambins atgal.
Gabija padėjo telefoną ir vėl dirstelėjo į atverstą lagaminą. Užrašinė gulėjo viršuje, lyg specialiai palikta. Rausva oda per kraštus patrinta, gumytė vos gyva.
Jautė, kad negalima. Ne jos daiktai, ne jos užrašai, ne jos gyvenimas. Kaip paslapčia klausytis svetimų pokalbių arba žvilgčioti per kaimynų langus. Nederama. Gabija atsistojo, vaikščiojo po kambarį, prisipylė vandens. Išgėrė. Vėl pažvelgė į užrašinę.
Kairysis petys, įpratęs kabintis žemyn nuo nuolatinio nešiojimo kompiuterio, pats šiek tiek pakilo pirštų pagalvėlės nuriedėjo per odą. Minkšta, šilta.
Atvertė užrašinę.
***
Raštas keistas. Raidės į kairę, apvalios, su ilgom uodegom u, r. Neskubus, apgalvotas raštas. Rašęs žmogus, matyt, ir kalba taip be skubos, kiek filosofiškai.
Pirma užrašas be datos:
Tbilisis. Rytą užlipau pėsčiomis ant Mtacminda. Miestas apačioje kaip milžiniškas sodas, kurį kažkas pamiršo apgenėti. Medžiai išlenda tarp namų, krūmai ant balkonų. Nupiešiau plataną prie funikulieriaus. Kamienas kaip nepažymėto žemėlapio sala: šviesios dėmės, tamsios salos. Trys valandos, kol galutinai sušalau.
Gabija verčia lapą.
Stambulas. Piešiau baobabą botanikos sode. Tiksliau, bonsą rimtas medis, tik mastelis juokingas, lyg mudu su medžiu būsim išdykę. Gal aš pats panašus.
Nusijuokė. Pirmą kartą visą dieną.
Verčia dar. Ir dar. Po dar vieną puslapį.
Įrašai vienas po kito: Marakešas, Portas, Karaliaučius, Irkutskas. Visur apie vietas ir augalus. Žmogus keliavo, piešė medžius ir mąstė sau ant popieriaus. Nei žodžio apie viešbučius, restoranus ar įžymybes tik žaluma. Krūmai, kamienai, šaknys, lajos. Tarp eilučių eskizai: šakelė su trimis lapais, šaknis apkabinanti akmenį.
Marakešas. Turguje augo apelsinmedis pačiame turgūje. Pardavėjai ant šakų pakabino maišelius ir kainas. O medis stovi mažiausiai du šimtai metų. Matė viską, išgyveno viską. Piešiau, drebančiom rankom iš karščio.
Portas. Glycinios ant upės šlaito nusviros taip žemai, kad niurkteli į galvas. Portugalai apeina, turistai fotografuoja. Aš stoviu ir galvoju: štai medis, kuriam dzin sienos. Auga kur nori. Pavydžiu.
Gabija net pati nepastebėjo, kaip praleido keturiasdešimt minučių. Už lango tamsu. Lietus nuobodžiai daužėsi į palangę.
Dar lapą.
Karaliaučius. Nuėjau į ištuštėjusį parką užmiestyje. Lievos trys kamieno apimtys, šaknys plėšia asfaltą. Kadaise čia vaikščiojo žmonės. Dabar tik medžiai ir aš. Piešiau liepą stovėjo kaip sargybinė. Lyg lauktų, kol kažkas sugrįš.
Pastebėjo, kad kiekviename įraše rašytojas kalbėjo su medžiais kaip su draugais. Neskubėdamas, neužsimaskavęs. Medžiai jam buvo pašnekovai. Ir Gabijai kilo klausimas kodėl.
Ir tada įrašas, privertęs užversti užrašinę ir valandą spoksoti į sieną.
Irkutskas. Du metai po skyrybų. Su Kristina važinėjom keturiolika metų nuo studijų iki paskutinės dienos. Ji pasakė: Tu myli medžius labiau nei žmones. Gal buvo teisi. Gal paprasčiausiai neperpratau žmonių. Dabar jau netikiu, kad rasiu ne medį, žmogų. Tokį, kuris suprastų, kam aš piešiu šaknis.
Gabija padėjo užrašinę ir atsistojo prie lango.
Lietus nesiliovė. Neris mėlynavo plokščia ir tamsi, nei vienos šviesos. Kažkur apačioje trenkėsi durys ir nusikvatojo porelė jauni balsai, svetimi, ne jos pasaulio.
Trisdešimt vieneri. Nuoma. Knygų stirtos. Nu kaip? Dar nieko? Paskutiniai santykiai baigėsi prieš pusantrų metų, ir, atrodo, kažkada tiesiog pasidarė patogu būti vienai. Ar net ne patogu tiesiog įprasta. O įprotis, jei negalvoji, tampa laime.
Ji pradėjo krapštyti svetimą lagaminą dėlioti atgal daiktus, kai prisiminė.
Laišką.
Tą, kurį pradėjo rašyti lėktuve iš nuobodulio. Skrydis vėlavo porą valandų, Gabija ištraukė popieriaus lapą ir rašiklį kad būtų ką veikti. Ne dienoraštis, ne pastaba kvaila, ką suaugęs žmogus rašyti neturėtų. Mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti… Nesibaigė įkišo į lagamino kišenę ir pamiršo.
O dabar tas lapas jos lagamine. Tame, kuris dabar kažkieno rankose. O jo kelionių užrašinė ant jos naktinio stalelio.
Gabija atsisėdo ant lovos. Skruostai svilino.
***
Ryte vėl skambino į oro uostą.
Bagažo paieška, kalba Živilė, balsas skambėjo taip, lyg užkandžiautų riestainiu.
Vakar palikau prašymą. Skrydis KlaipėdaVilnius, žymos numeris…
Sekundėlė. Riestaipinis dingsėjo. Taip… Jūsų prašymas nagrinėjamas. Paskambinsim.
Kada?
Eilės tvarka. Paprastai nuo trijų iki dešimties darbo dienų.
Dešimties?
Darbo. Bet gal pasiseks greičiau. Būkit prie telefono.
Gabija padėjo ragelį ir pasižiūrėjo į svetimą lagaminą. Reikėjo drabužių konferencija po dviejų dienų. Jos vienintelė normali suknelė, kompiuteris su pristatymo skaidrėmis, bateliai viskas svetimame lagamine kažin kur.
Išėjo į miestą. Prekybos centras penkiolika minučių pėsčiomis. Nusipirko kelnes, palaidinę, apatinukus, telefono įkroviklį. Prie kasos pardavėja:
Lagaminą pametėt?
Sukeitė.
Vilniuj dažnas reikalas. Visi lagaminai kaip du lašai. Pilki.
Gabija linktelėjo. Pasirodo, ne vien ji tokia. Kažkaip raminantis jausmas.
Užėjo į vaistinę dantų šepetuko ir pastos, paskui į pirmą pasitaikiusią kavinę išgerti kapučino, stovėdama prie baro visur stalai užimti poromis. Grįždama paskambino mamai.
Ar nuskridai? Kaip oras?
Lyja.
Skėtį paėmei?
Mama, pametė lagaminą.
Viešpatie. Kaip čia dabar? Pavogė?
Sukeitė. Kažkas paėmė mano, aš paėmiau svetimą.
Mama patylėjo, po to:
Vadinasi, kažkas nešioja tavo daiktus. Įdomu, ką galvoja apie tavo knygas.
Mama
Rimtai! Tu visad tempi pusę bibliotekos.
Gabija net nepasakė apie užrašinę su medžiais ir kairėj pakrypusį raštą. Ir apie tą įrašą iš Irkutsko. Tik tarstelėjo: Viskas bus gerai, mama” ir padėjo ragelį.
Grįžusi į kambarį vėl atidarė lagaminą.
Ne užrašinės ieškojo. Norėjo rasti užuominą vardą, kontaktą, bet ką. Patikrino visas kišenes. Šoniniame, užtrauktuku, rado vizitinę.
Tomas Ramanauskas. Kraštovaizdžio dizainas. Projektai, konsultacijos, įgyvendinimas.
Ir numeris.
Gabija parašė žinutę:
Laba diena. Panašu, kad Vilniaus oro uoste sukeitėm lagaminus. Turiu jūsų. Pilkas, su įbrėžimu. Viduje užrašinė ir vizitinė. Radau jūsų kontaktą.
Atsakymas po devynių minučių.
Laba diena. Tik šiandien atsidariau lagaminą pažiūrėjau, knygos, užrašinė, suknelė Akivaizdžiai ne mano. Esu irgi Vilniuje. Galim susitikti ir susigrąžinti?
Gabija perskaitė. Knygos, užrašinė, suknelė. Jis žinojo, kas jos lagamine.
Taip, žinoma. Kada jums patogu?
Kavinė Vingis prie Neries. Rytoj dešimtą? Būsiu su tavo lagaminu.
Puiku. Aš irgi.
Padėjo telefoną. Po minutės vėl paėmė perskaitė knygos, užrašinė, suknelė. Jis atidarė jos lagaminą. Matė jos daiktus. Gal net matė užrašinę su minčių nuotrupomis straipsniams. Gal matė mamos nuotrauką rėmelyje, kurią Gabija visur vežiojosi.
Gal matė laišką.
Užmerkė akis. Įsivaizdavo, kaip jis sėdi viešbučio kambaryje ar gal net kažkieno verandoje, ar kavinėje ir rankoje laiko taisyklingai išlankstytą lapą. Liniuotas popierius, skubotas jos raštas. Skaito žodžius, kurių ji nenorėjo rodyti niekam.
Atsimerkė. Išsitraukė užrašinę ir dar sykį perskaitė įrašą iš Irkutsko.
Nebetikiu, kad surasiu.
O ji rašė mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti. O tas lapas dabar to žmogaus rankose. Žmogaus, kuris piešia medžius ir ieško ko nors, kas suprastų.
Sutapimas. Kvailas, neįmanomas, kaip tie pilki lagaminai identiško dydžio.
O gal ne.
Gabija atsisėdo prie stalo ir atvertė užrašinę paskutinėje įrašo vietoje. Po Irkutsko dar pora lapų.
Kaunas. Pavasaris. Balkonas užžėlęs, kad kaimynai bambėjo. 114 augalų skaičiavau. Kristina būtų pasakius, kad man stogas važiuoja. Bet Kristinos nebeliko ir nebeliko kam bambėt, tik fikusui. Fikusas tyli tobula kompanija.
Kita paskutinė:
Važiuoju į Vilnių. Botaniko sodas. Noriu pamatyti tulpmedį, sako, jam virš šimto metų. Atostogos. Pirmosios per du metus, kai ne dėl darbo, o dėl savęs. Keista važiuoti be progos, lyg reikėtų pateisinimo.
Gabija uždarė užrašinę. Įdėjo atgal į lagaminą. Užsegė užtrauktuką.
Jis važiavo į Vilnių dėl medžio. Ji dėl želdynų konferencijos. Jis piešė augalus svetimuose miestuose. Ji rašė, kaip jų grąžinti į savus kiemus. Kur nors tarp šitų dviejų priežasčių tie pilki lagaminai ir persimaišė.
Gabija krito į lovą, bet užmigo ne iš karto. Mąstė, kaip keistai viskas tvarkoma gyvenime. Gyveni, dirbi, važinėji į konferencijas, krauni daiktus, užsegi spynas. O tada šlubas, mažas atsitiktinumas padaro žmogų artimesniu, nei metus bendraujant.
***
Kavinė Vingis stovėjo tiesiai ant upės krantinės, tarp kaštonų ir žibinto. Stiklinės sienos, mediniai stalai, kvapas sklindantis ką tik kepta duona ir cinamonas. Padavėja su prijuoste tvarkingai statė puodelius.
Gabija atėjo dvidešimt minučių anksčiau ne dėl to, kad skubėjo, o nesinorėjo sėdėti kambaryje. Atsisėdo prie lango, lagaminą pastatė šalia ir užsisakė arbatos. Rankos šiek tiek drebėjo, laikant meniu kvaila, juk grąžina tik daiktus. Bagažo mainai. Tik tiek.
Bet viduje ne tik tik tiek. Viduje visas užrašinės gyvenimas, ir tas gyvenimas netikėtai tapo artimesnis už daugybę pažįstamų.
Pažino jį iš karto.
Vyras atėjo lygiai dešimtą, su pilku lagaminu riedančiu ratukais. Aukštas, su tamsiai žalia striuke tokio atspalvio, kaip megztinis lagamine. Ant nosies ir skruostų uždegta saulės juosta, tarsi nuolat nešiotų akinius nuo saulės. Sustojęs prie durų akimis surado jos lagaminą, priėjo.
Gabija? Balsas ramus, trumpas, lyg prieš vardą trumpam pasitartų su savimi.
Taip. Tomas?
Linktelėjo, atsisėdo priešais. Pastatė jos lagaminą šalia savojo du beveik dvyniai.
Keista, tarė Tomas. Juk tikrinau žymą.
Ir aš.
Gal žymos ir susimaišė. O gal abu lėtai besigaudom.
O gal lagaminai surado sąmokslą.
Jis nusišypsojo ne plačiai, tik vienu lūpų kampu. Gabija pagalvojo, kad jo šypsena tokia pat, kaip ranka santūri, bet šilta.
Turiu atsiprašyti, po pauzės pasakė Tomas.
Už ką?
Atidariau tavo lagaminą. Pamaniau, kad savas. O tada pamačiau knygas ir supratau.
Aš irgi atidariau tavo. Irgi iš pradžių nesusigaudžiau.
Netrukus tyla. Jis suko šaukštelį pirštuose didžiulės darbo rankos, žemė po trumpais nagais. Ne nešvara įpročio ženklas.
Perskaičiau tavo užrašinę, pasakė tyliai. Pastabos apie želdynus, kiemus. Iškart sudomino. Negalėjau, bet…
Aš perskaičiau tavo dienoraštį, prisipažino Gabija.
Jis pakėlė akis.
Viską?
Iki paskutinio puslapio.
Tylėjo. Už lango bangavo Neris, vaikas kažkur metė ančiukams duoną.
Vadinasi, žinai apie Tbilisį, nusišypsojo Tomas.
Ir apie Stambulą. Ir baobabą.
Ir apie Karaliaučių.
Ir apie liepą, kurią vadini ištikimybe.
Nuleido akis.
Ir apie Irkutską.
Gabija linktelėjo. Daugiau aiškinti nereikėjo suprato.
Žinai apie mane daugiau, nei paprastai kas žino, pasakė Tomas.
O tu apie mane?
Patylėjo. Tada ištraukė iš striukės kišenės perlenktą popieriaus lapą. Gabija jį pažino iš karto. Liniuotas, nusausintu kampeliu. Tas pats.
Radau tai lagamino kišenėje, pasakė Tomas. Perskaičiau. Nereikėjo, bet skaičiau.
Gabijos skruostai iškart išskrudę.
Kvailystė, sumikčiojo. Rašiau iš nuobodulio lėktuve.
Mielas nepažįstamasis, perskaitė Tomas, nedirstelėdamas jau žinojo atmintinai, svajoju sutikti žmogų, su kuriuo galima tylėti. Ne dėl to, kad nebūtų ką sakyti, o todėl, kad viskas savaime aišku. Pavargau aiškinti, kas esu. Noriu, kad kas nors žvilgtelėtų į mano knygų lentyną ir suprastų be žodžių. Noriu, kad kas nors…
Gana, sumurmėjo Gabija.
Ten nutrūksta, liūdnai šyptelėjo Tomas. Noriu, kad kas nors ir viskas. Neužbaigei.
Nežinojau, ką dar būtų verta sakyti.
Aš žinojau, tarė Tomas. Nes pats rašyčiau tą patį. Tik vietoje knygų apie medžius.
Gabija ilgai žiūrėjo į jį. Į saulės žymę ant veido. Į rankas su žemėm po nagais. Į akis ramias.
Tu žinai apie mano mamą iš Panevėžio, pasakė Gabija.
Nuotrauka rėmelyje. Panaši į tave.
Tu žinai apie mano darbą.
Užrašai apie kiemus, žalienas. Aš kraštovaizdžio dizaineris, man įdomu buvo ir profesionaliai, ir ne tik.
Tu žinai, kad esu viena.
Žinau, kad skridai į konferenciją tik su viena suknele, penkiom knygom keturioms dienoms, kad mamos nuotrauka ne telefone, o lagamine. Ir kad rašai ranka, nors dirbi kompiuteriu. Ir kad rašei laišką nepažįstamajam, kuris neegzistuoja.
Gabija tylėjo.
O aš, tęsė Tomas, piešiu medžius į užrašinę, išsiskyriau prieš porą metų, balkoną užkišau šimtu keturiolika gėlių, nes su žmonėmis nemoku taip bendraut, kad liktų. Tu jau žinai.
Žinau.
Vadinasi, abu per daiktus perskaitėm vienas kito gyvenimą. Ir dabar susitinkam, lyg būtų trečias pasimatymas, praleidus pirmus du.
Gabija nusijuokė trumpai, netikėtai sau pačiai. Tomas irgi plačiau.
Tave žinau geriau, nei norėjau, pasakė. Tu mane irgi. Nesąžininga? O gal, priešingai, net labai sąžininga.
Nes tu nepasiruoši, ką rodyt? paklausė Gabija.
Tiksliai. Lagaminas tai gyvenimo išklotinė. Neklijuoji įspūdžio tik sudedi, ko tikrai reikia. Ir tada taip matosi, kas iš tiesų esi.
Gabija žvilgtelėjo į du pilkus lagaminus, stovinčius greta.
Nori pasivaikščioti? paklausė Tomas. Čia šalia yra botanikos sodas. Atvažiavau tulpmedžio pamatyti.
Žinau, nusišypsojo Gabija. Paskutinis dienoraščio įrašas.
Jis linktelėjo. Išgėrė kavą. Atsistojo.
Paliekam lagaminus čia? Mirktelėjo į kėdes.
Tegul stovi drauge. Gal irgi turi apie ką pasikalbėti.
Išėjo į lauke blizgantį Vilnių po ilgo lietaus žemė kvepėjo, kaštonai stovėjo ramūs, nė vienas lapas nekrutėjo. Gabija prisiminė liepą iš dienoraščio ištikima, laukianti.
Papasakok man ką nors, ko nėra užrašinėje, paprašė ji.
Bijau balandžių, rimtai tarė Tomas.
Balandžių?
Kartą vaikystėj vienas įskrido pro langą tiesiai ant galvos. Iki šiol vengiu.
Gabija prunkštelėjo, Tomas nusišypsojo.
O tu? paklausė. Ką, ko nėra lagamine?
Kalbuosi su knygomis garsiai. Jei rašo nesąmones ginčijuosi.
Ir kas laimi?
Dažniausiai autorius. Bet aš nesitraukiu.
Jie ėjo krantine, ir Gabija nustebo, kaip gera eiti šalia žmogaus, kurį pažįsti iš užrašų, piešinių, bet pirmą kart matai gyvai. Lyg būtum perskaičiusi knygą ir staiga susitikus autoriumi.
Rašei, kad netiki, jog surasi Irkutsko įraše.
Atsimenu.
Radai mano lagaminą.
O tu mano.
Patylėjo. Bet ta tyla buvo lygiai ta, apie kurią Gabija rašė laiške kai visiškai nieko sakyti nereikia.
Botanikos sodas kilo už kampo Gabija pamatė ažuolines tvoras ir medžių viršūnes, besistiebiančias virš namų stogų.
Tulpmedis šitas, parodė Tomas. Tiesus stulpas. 120 metų. Matė tris karus ir dvi revoliucijas.
Ir dar vis stovi.
Ir dar kasmet žydi. Per gegužę.
Jis išsitraukė užrašinę mažą, pastorintą kišeninę ir pieštuką. Pradėjo piešti.
Gabija stebėjo, kaip judėjo jo ranka. Drąsios linijos, tvirtos. Kamienas, šakos, lapija. Nosyje šviesi saulės juostelė, akys šyptelėjusios.
Galiu paklaust? ištarė.
Žinoma.
Kai perskaitei mano laišką, ką pagalvojai?
Neiškėlė akių nuo popieriaus.
Pagalvojau, jog noriu žinoti, kaip jis baigiasi.
Juk sakiau nežinojau, ką parašyti toliau.
Gal dabar žinai?
Gabija neatsakė. Bet ir nenutraukė žvilgsnio. Saulė per medžių šakas vaikštinėjo mažais šviesos plėmais tarsi piešdama ant jos veido.
Sode praleido tris valandas. Ėjo takeliais, stoviniavo prie kiekvieno įdomesnio medžio. Tomas pasakojo ne kaip gidas, o kaip senas pažįstamas. Piešė, o Gabija pasakojo apie savo darbą apie kiemus, kuriuose iš betono galima padaryti žalią prieglobstį, apie kovas su valdininkais, apie senuką kaimyną, kuris pasodino dvidešimt tris obelis ir bylinėjosi su namo administracija.
Dvidešimt tris? pakėlė antakį Tomas.
Kiekvieną pavadino moterišku vardu. Sakė, jos artimesnės nei kaimynai.
Suprantu jį, kikeno Tomas. Mano fikusas Arkadijus. Penkeri metai. Vienintelis, išgyvenęs po skyrybų.
Arkadijus?
Kaip tikras Arkadijus rimtas, kreivas, bet tvirtas.
Gabija nusijuokė. Lietingame Vilniuje ji šitaip paprastai nesijuokė visus metus taip lengvai, tarsi pokalbyje nekiltų nė menkiausios minties įrodyti kažką papildomo. Du žmonės, besikalbantys apie medžius su vardais.
Sėdėjo ant suoliuko po tulpmedžiu. Tarp jų pusę metro, nė vienas nelinko arčiau.
Rytoj tavo konferencija, priminė Tomas.
Taip. Pranešimas dvyliktą.
Apie ką?
Apie žaliųjų zonų reikšmę žmonių psichologinei savijautai. Skamba nuobodžiai.
Kitiems gal ir taip. Bet ne man.
Gabija pažvelgė į jį.
Nori ateiti?
Į mokslinę konferenciją?
Į nuobodžią mokslinę konferenciją apie želdynus.
Visa mano gyvenimo veikla nuobodžios konferencijos apie medžius. Priimu kvietimą.
Juokėsi abu vienu metu. Ir tai buvo kaip įrašas užrašinėje. Tikra, nuoširdu, be bandymo pasirodyti.
Grįžo lėtai. Tomas pasakojo apie Kauną kaip balkoną pavertė oranžerija, kaip apačioj gyvenanti kaimynė kas savaitę palaisto gėles, kol jo nėra, o paskui lieka gerti arbatos. Apie tai, kaip po skyrybų du mėnesius niekur neiškėlė kojos, o paskui, sučiupęs pigią kainą, nusipirko bilietą į Tbilisį.
Ir ėmiau piešti?
Visada piešiau. Bet Tbilisyje pradėjau rašyti. Prieš tai tik linijos. Paskui prireikė žodžių.
Gabija linktelėjo. Pati žinojo tą jausmą kai žodžių reikia taip pat, kaip linijų, ir užtenka turėti popieriaus.
Prie kavinės Vingis jie sustojo. Lagaminai kaip palikti. Du beveik identiški. Tomas paėmė savąjį, Gabija savąjį. Galiausiai visiškai teisingus.
***
Vakare Gabija sėdėjo kambaryje su šalta arbata. Lagaminas pagaliau SAVAS, su knygomis, užrašine, suknele. Atidarė, patikrino viskas vietoje. Kompiuteris, įkroviklis, mamos nuotrauka, penkios knygos, užrašų bloknotas viskas. Tik vieno lapo trūko.
Ant kėdės piešinys.
Tomas padavė, kai skirstėsi. Lapelis iš užrašinės, tvarkingai išplėštas. Nupieštas medis. Ne tulpmedis, ne baobabas. Kažkas naujo, vešliomis šakomis, storomis šaknimis, lyg išskėstomis kaip saulės spinduliai.
Koks čia? paklausė Gabija.
Medis miestui be žalumos, šyptelėjo Tomas. Pats sugalvojau. Dar tokio nėra, bet tu gi urbanistė, gali pasodinti.
Ir nuėjo. Nesidairė, nors už kampo sekundę stabtelėjo, kaip būtų norėjęs atsisukti ir neatsisuko.
Gabija stovėjo su piešiniu rankoje ir mąstė, kad žmogus, su kuriuo galima patylėti, gal svarbesnis už bet kokius žodžius. Ir kad tas žmogus ką tik pasuko už kampo su jos laišku kišenėje.
Paėmė telefoną.
Ačiū už medį. Pasodinsiu.
Atsakymas atėjo greitai:
Rimtai, jei nupiešiu kiemo projektą pažiūrėsi kaip mokslininkė?
Žinoma.
Tada man reikalingas tavo adresas Klaipėdoje. Popierius siunčiu senamadiškai.
Gabija šyptelėjo, įvedė adresą. Ir dar pridėjo:
Bet žinok mano pašto dėžutė mažytė. Jei rimtas brėžinys, reiks atvykti asmeniškai.
Atsakymas iš karto:
Sutarėm.
Padėjo telefoną. Už sienos kas nors įjungė televizorių prislopinti diktoriaus balsai lipo per plonas pertvaras. Tik paprastas vakaras, paprastas viešbutis, bet kažkas ne tas pats. Tik vėliau suprato ji sėdi ir šypsosi. Šiaip sau, be aiškios priežasties. Tiksliau priežastis yra, bet taip kvaila, kad mamai telefono nepaaiškintų. Sukeitė lagaminą, sutikau žmogų.” Skamba kaip blogo filmo pradžia.
Tada atsivertė lagaminą, ištraukė iš šoninės kišenės tuščią lapą ir rašiklį. Tą pačią, kur slėpė nedabaigtą laišką, kuris dabar pas Tomą. Jis jo negrąžino. Ji neprašė.
Gabija atsisėdo prie stalo, padėjo lapą. Parašė:
Mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti žmogų, su kuriuo galima tylėti. Ne todėl, kad nėra ką sakyti, o todėl, kad ir be žodžių viskas aišku. Pavargau aiškinti, kas esu. Noriu, kad kas nors pasižiūrėtų į mano knygų lentyną ir suprastų. Noriu, kad kas nors…
Sustojo. Pažvelgė į ant sienos priklijuotą medžio piešinį.
Ir pridėjo vieną žodį.
Tomas.
Tvarkingai sulankstė lapą ir padėjo į lagaminą. Į tą patį šoninį skyrelį. Lyg ratas būtų užsipildęs.
Už lango šniokštė Neris. Kovas Vilniuje kvepėjo šlapia žeme ir pavasariu, kuris dar tik pažadėtas, bet jau kažkur laukia. Lietus seniai išsigiedijęs, virš upės siaura rausva juosta tarp debesų ir vandens.
Gabija išjungė šviesą. Rytoj pranešimas. Stovės prieš auditoriją su suknele, kuri dvi dienas gulėjo svetimame lagamine, ir pasakos apie žalumą. O trečioje eilėje gal sėdės žmogus, kuris piešia medžius miestams be medžių.
Poryt pasivaikščiojimas. Jis žadėjo parodyti kiparisų alėją kitame miesto gale: sakė, kad kiparisai taip tankiai auga, jog vainikai susipina, kaip žalias koridorius. Patiks ne tik kaip mokslininkei, parašė. Bet ir šiaip.
O vėliau Klaipėda. Ir Kaunas. Skirtingi miestai, gyvenimai. Bet dabar tarp jų popierinis brėžinys ir adresas, surinktas žinutėje. Ir laiškas, kuris pagaliau užbaigtas.
Lagaminas stovėjo prie sienos. Pilkas, su įbrėžimu kairiajame kampe. Tas pats, kaip vakar. Tik viskas aplink ir viduje jau kitaip.
Bagažas rastas.
