Neduosiu raktų
Supranti, kad mes pagaliau tai padarėm? pajutusi tyloje tvyrančią naujo buto tuštumą, paklausiau Vytauto, sustojusi kambario vidury, rankoje suspaudusi metalinį raktą. Metalas buvo šaltas, sunkus, įsispaudė delne tokie įbrėžimai, kad net paraudo oda.
Suprantu, pasakė jis ir apkabino mane iš nugaros, smakrą nuleidęs man ant galvos. Mūsų.
Mūsų. Šis žodis nuskambėjo kažkaip svetimai, net keistai, todėl ištariau jį garsiai, pajusdama, kaip jis slysta šviežiai dažytomis, dar dažais kvepiančiomis sienomis. Penkerius metus mėtėmės su Vytautu po nuomojamus butukus. Pradžioje viena kambariu pas Onos draugę Šnipiškėse, tuomet dviejų kambarių senos statybos blokiniame name Pilaitėje, vėliau šiek tiek geresnis butas su šeimininke, kuri be įspėjimo užsukdavo tikrinti, ar tinkamai laikome jos puodus. Penkeri metai. Man keturiasdešimt dveji, Vytautui keturiasdešimt šeši. Suaugę žmonės, kuriems prireikė penkerių metų taupyti, atsisakyti atostogų, imtis papildomų darbų ir, dar gavus mamos dovaną penkiasdešimtmečiui, pagaliau atsistoti ant grindų, kurios priklauso mums.
Dvi kuklios patalpos daugiabutyje Karoliniškėse, trečias aukštas, langai į kiemą. Vytautas kartojo, kad tai geriausias variantas iš visų, ką matėm, ir aš jam pritariau, nors pirmąkart, kai atėjom su brokeriu, įbaugino siaura tamsi prieškambario erdvė. Spinta ten telpa tik viena, ir tai reikės rinktis, kurią. Bet tuomet užėjau į virtuvę langai į rytus, rytinis saulės pluoštas ant stalviršio. Iškart įsivaizdavau save su puodeliu kavos, žiūrinčią, kaip kieme bunda balandžiai. Viskas. Klausimas buvo uždarytas.
Įsikraustėme rugsėjo vidury, kai dar dažų kvapas nebuvo išvėdintas. Vytautas tempė dėžes, aš dėliojau indus, ginčijomės, kur sustumti sofą, juokėmės, kad abu norim ją prie lango, nors langas tik vienas. Galiausiai pastatėm per vidurį pasirodė, netgi geriau. Kažkuri vakarą pasibeldė kaimynė, senjora Aldona, atnešė kopūstų pyragą, palinkėjo, jog pagaliau normalūs žmonės. Pagalvojau tada: štai kas yra savi namai.
Dar tą pirmą vakarą, kol sėdėjom ant grindų ir džiaugėmės tuo pyragu tiesiai iš formos stalo dar nebuvome spėję surinkti, Vytautas staiga nuliūdo.
Reikia mamai paskambinti. Įsižeis, jeigu nepakviesim į įkurtuves.
Atidėjau pyrago gabalėlį į šalį.
Vytautai.
Onute. Tai gi mama.
Žinau, kad mama. Tik prašau leisk vieną dieną būti mums dviese. Vieną vienintelę dieną.
Gerai, linktelėjo jis. Viena diena mūsų. O šeštadienį pakviesim.
Nusileidau galva. Viena diena jau kai kas.
Apie vyro motiną, Janiną, galėčiau kalbėti ilgai, bet esmės vis tiek nenurodyčiau. Nes esmė ne tame, ką ji daro, o kaip daro. Ji niekada nerėkia, nešaukia, bet užėjus į kambarį apmėto žvilgsniu taip, lyg ieškotų netvarkos, ir visada randa. Ištaria: Onute, aš tik noriu pasakyti ta lentyna kreivokai, gal nepastebėjai? Pastebėjau. Taip ir kabinau, nes siena nelygi, kitaip neišeina. Bet aiškinti Janinai būtų taip, kaip vėjui bandyti paaiškinti, kodėl jis pučia kitur.
71 metų. Visą gyvenimą dirbo vyr. buhaltere Vilniaus staklių gamykloje, pripratusi, kad paskutinis žodis jos. Su vyro tėvu, kazimieru, ramiu, maloniu žveju ir kino mylėtoju, elgiasi taip pat nei šiurkščiai, nei švelniai, tiesiog galutinai. Kazimieras ginčytis seniai nustojo. Vytautas, užaugęs tame name, irgi.
Trečią mūsų pažinties mėnesį man viskas tapo aišku. Kai pas juos važiavom į svečius, Janina ruošė stalą, viskas gražu ir skanu. Paklausė, kuo dirbu, atsakiau dizainere reklamos agentūroje. Linktelėjo: Tai aišku, čia nesunkus darbas. Ne iš piktos valios, kaip faktą. Nutylėjau, suvalgiau kotletą. Nuo tada visada nutylėdavau ir ką nors valgydavau.
Aštuoneri metai taip. Penkerius jų klaidžiojom po nuomuojamus butus, o Janina primindavo, kad rimti žmonės per keturiasdešimt savo būstą turi. Ne mums tiesiai, o apie kaimynę Eleną, štai kaip reikia paėmė paskolą nuo trisdešimties!, arba apie pusbrolį, kuris nupirko du kambarius nors atlyginimas mažesnis už jūsų, Onute, žinau. Ji visada žino viską.
O dabar mes galėjom pakviesti svečius. Vytauto sesuo Dovilė su vyru, mano draugė Rasa, du Vytauto kolegos. Ir, žinoma, Janina su Kazimieru.
Atvažiavo pirmieji. Išgirdau skambutį, ir kažkas viduje susispaudė ne baisu, bet įtampa, kaip prieš egzaminą, kurį vis tiek išlaikysi, bet kurios baimės neįveiksi.
Duris atidarė Vytautas. Janina įėjo laikydama stiklainį raugintų agurkų ir pyragą dėžutėje, iš paskos Kazimieras su šampano buteliu ir veidu, lyg nujaustų, kad laukia ilga popietė.
Tai štai mes ir čia, tarė Janina, apsidairė.
Pauzė truko gal tris sekundes, bet aš jau mokėjau tą jos pauzę perskaityti. Žvilgsnis į prieškambarį viena spinta, veidrodis, raktų lentynėlė, kabykla iš Interjeras namams, mažytės baldų parduotuvėlės už kampo.
Mažokas prieškambaris, ištarė. Nei su priekaištu, nei su džiaugsmu tiesiog faktiškai.
Bet jaukus, atsakė Vytautas.
Na, tikrai, eidama toliau jau matavo svetainę.
Ėjau iš paskos, žvelgdama į mūsų butą jos akimis. Sofa ne prie lango. Lentyna šiek tiek pakrypusi nes senų blokinių namų grindys niekada nebūna lygios. Užuolas brangi, pasirinkau rudą ir gelsvą dryžiais, galvojau bus šviesu ir modernu dabar galvojau, ką Janina pasakys.
Tokias šviesias pirkot, išleido. Nešvarios bus greičiau.
Skalbiamos, pasakiau.
Pažiūrėjo į mane ne su pyktimi, o tarsi į žmogų, kuris pasakė kažką akivaizdaus, bet šiek tiek ne į temą.
Aišku, kad skalbiamos, Onute. Taip tik sakau.
Kazimieras tyliai nuėjo į virtuvę ir ėmė stebėti vaizdą pro langą. Aš jam buvau dėkinga.
Iki septynių rinkosi svečiai, triukšmingai, šiltai. Rasa atnešė didelę oranžinių chrizantemų puokštę, padėjo ant palangės virtuvė nušvito šventiškai. Vytauto sesuo Dovilė apkabino mane stipriai, šnabždėjo į ausį: Pagaliau savi, Onute, džiaugiuosi už jus. Vytauto kolegos, Audrius ir Paulius, greitai rado bendrą kalbą su Kazimieru apie žvejybą, trise sėdėjo kampe ir taip įsijautę pasakojo apie kažkokį ežerą prie Zarasų, kad tekdavo kviesti prie stalo du kartus.
Janina atsisėdo prie stalo gale, niekas jos ten nepakvietė, tiesiog ji visada atsisėda, kur jai atrodo derama. Gėrė truputį, valgė tvarkingai, kartkartėmis pakalbėdavo apie kaimynus name Naujamiestyje, pasiteiraudavo apie remonto kainas ir lingavo, kaip jos viską jau žino.
Rasa juokėsi, pasakodama anekdotą apie jų pirmąsias nuomojamas patalpas, kur dujų kolonėlę reikėjo suveikti kumščiu. Juokėsi visi, Janina irgi numykė. Po to pridūrė:
Matot, jaunimas nuomoja ką pakliuvo, reikėjo rinktis protingiau.
Rasa nutilo, pildžiau jai vyno.
Po deserto Dovilė su vyru išskubėjo pas vaikus pas močiutę. Tada išėjo Audrius ir Paulius. Galiausiai ir Rasa, apkabinusi mane prie durų bei šnibždėdama: Laikykis, tokiu tonu, kad supratau ji visą vakarą stebėjo labiau, nei išdrįsau galvoti.
Likom keturiese. Vytautas nuiminėjo indus, aš ploviau. Kazimieras prisnūdo ant sofos su televizoriaus pultu delne. Janina atėjo į virtuvę.
Gal padėti? pasisiūlė.
Ne, aš pati.
Na, jei nereikia, tai nereikia, atsistojo prie lango, žvilgtelėjo kieman. Po akimirkos tarė: Ne blogas butas. Mažokas, aišku, bet gyvent įmanoma.
Nusausinau lėkštę.
Man patinka, pasakiau.
Tau visada patinka, kas yra. Gera savybė, Onute, tikrai. Vytautui su tavim lengva.
Nesupratau, čia komplimentas ar ne. Gal ir ji pati nesuprato.
Onute, norėjau klausimo turėti, atsisuko ji tiesiai. Balsas kitoks nei švelnesnis, nei tvirtesnis, labiau dalykinis. Duosit raktą?
Padėjau lėkštę.
Ką?
Dublikato raktą. Kad galėčiau užeiti. Padėti jums. Vytautas dirba iki vėlumos, tu irgi. Galėčiau dieną ateit, pasižiūrėti, ar tvarka, palaistyti gėles, nuvalyti dulkes. Man ne sunku, aš pensijoje, laiko daug.
Tris sekundes patylėjau.
Janina, jūs gera, bet pagalbos mums nereikia.
Kaip nereikia? lengvai suraukė antakį, bet ramiai. Nesakau, kad nesusitvarkot. Sakau, galiu padėti. Tai skirtinga.
Mes susitvarkome.
Onute, nebūk užsispyrusi. Raktas tik raktas. Juk aš ne svetima. Esu Vytauto mama.
Į virtuvę įėjo Vytautas su paskutine indų šūsne. Pažvelgė į mane, paskui į mamą. Kažką nujautė padėjo indus ir liko laukti.
Kas nutiko?
Nieko, atkirto Janina. Prašau raktų dublikato kad galėčiau padėti. Tai normalu, Vytautai. Juk kai tavo dėdė Jonas gyveno Žirmūnuose, teta Ona visada ateidavo, niekada niekam neužkliuvo.
Vytautas pažiūrėjo į mane.
Onute?
Štai čia viskas sprendėsi. Jutau tai ne galva, o krūtinėj, saulės rezginyje. Aštuonerius metus tylėjau, nuryjau, galvodavau: Na ir tebūnie, neverta pyktis. Ir su kiekvienu nenoriu ginčo tavyje kaip trupinėlis pranykdavo. Maži gabaliukai kelis šimtus kartų per aštuonerius metus jų susikaupė nemažai.
Ne, pasakiau.
Janina kilstelėjo antakius.
Ką reiškia ne?
Lėtai nušluosčiau rankas į rankšluostį. Neskubėdama, ne todėl, kad vilkinčiau laiką, bet kad įsitikinčiau stoviu ant savo grindų. Kad tai yra mūsų virtuvė.
Neduosim jums raktų. Čia mūsų butas, ir norim, kad visi, kas čia ateina, derintų vizitą. Skambintų, tartųsi iš anksto. Tai galioja visiems, ne tik jums.
Onute, tarė Janina tokiu tonu, lyg norėtų sustabdyti vaiką. Pridarysi čia šurmulio dėl nieko. Aš čia apie pagalbą.
Tikiu jums, atsakiau. Žinau, kad norit padėti. Bet raktų ne.
Vytautai, pasisuko į sūnų. Pasakyk jai.
Šį momentą prisiminsiu visada. Vytautas stovėjo prie šaldytuvo, akimirka žiūrėjo į mamą, po to į mane. Mačiau, kaip jame kažkas kovojasi su kuo nors kitu. Nuo vaikystės jam buvo įprasta mamai nusileisti, tarsi refleksas. Bet žinojau ir kita: jis atsimena, kaip penkerius metus taupėm, kaip atostogų tris metus atsisakėm, kaip aš savaitgaliais imdavau užsakymus piešdavau logotipus mažom įmonėlėm. Atsimena, kaip džiaugėmės pasirašę pirkimo sutartį. Kaip laikiau rankoje šaltą ir sunkų raktą.
Mama, pasakė. Onutė teisi. Rakto negausi.
Tyla tapo tokia tiršta, atrodė, ją galima ranka pačiupinėti.
Tikrai? ištarė Janina. Ne klausimą, faktą.
Tikrai. Jei norėsi atvažiuoti paskambink. Visada lauksim. Bet eiti be perspėjimo net su raktu to nenorime.
Janina ilgai žiūrėjo į sūnų. Vėliau į mane. Atlaikiau jos žvilgsnį. Nepasakosiu buvo sunku, visas vidus drebėjo, labai norėjau, kad niekas to nepastebėtų.
Supratau, galiausiai ištarė. Vadinasi, taip.
Išėjo iš virtuvės. Girdėjau, kaip pažadina Kazimierą kambaryje, kažką tyliai greitai sako. Po minutės abu stovėjo prie durų. Kazimieras stebeilijosi į savo batus, tarsi pirmąkart juos matytų.
Ačiū už vakarą, pasakė Janina, ramiai, mandagiai. Sveikiname su įkurtuvėm.
Mama, pradėjo Vytautas.
Gerai, Vytautai. Vėlu jau. Turim važiuot.
Išėjo. Užrakinau duris, prisiglaudžiau nugara. Vytautas stovėjo šalia. Abu tylėjom.
Kaip jautiesi? pagaliau paklausė.
Dar nežinau, atsiliepiau nuoširdžiai. O tu?
Irgi nežinau.
Sugrįžom į virtuvę. Užvirdavau arbatos. Vytautas atsisėdo prie stalo, stebėjo, kaip pilausi vandenį.
Seniai reikėjo tą pasakyti. Ne šiandien, bet seniai.
Pasakei šiandien. Ir užtenka.
Ji supyks.
Žinau.
Ilgai.
Žinau, Vytautai.
Paimė puodelį, apgaubė rankom. Už lango kiemas tamsus ir tylus. Kažkur toli pravažiavo traukinys.
Tu šaunuolė, tarė. Tu pirma išdrįsai.
Nieko nesakiau. Tiesiog jaučiau, kaip tas virpesys po šonkauliais pamažu rimsta. Neišnyksta, tik pradeda mažėti.
Artimiausios dienos buvo keistos. Nei blogos, tiesiog neįprastos. Janina neskambino. Anksčiau ji Vytautui skambindavo kas porą dienų, vis dėl smulkmenų: paklausti, kaip sekasi, pasakoti apie kaimynus, priminti kieno gimtadienį. Dabar tyla. Pirmą savaitę Vytautas dažniau žvilgtelėdavo į telefoną. Pastebėjau, kaip paima, peržiūri ekraną ir padeda atgal.
Tu pats paskambink, pasiūliau vieną vakarą.
Ne, atkirto. Tegul ji pirma.
Pagalvojau jo sprendimas. Nesiginčysiu.
O šiaip netrukus paskambino Dovilė. Trečią dieną po įkurtuvių.
Onute, mama tau neskambino?
Ne.
Ir mums neskambina. Tėtis parašė, kad susikrimtusi. Kas ten įvyko?
Papaskojau trumpai, be pykčio. Dovilė klausėsi tylėdama.
Supratau, tarė galiausiai. Šaunuolė.
Tikrai?
Tikrai, Onute. Ji darė tą patį, kai įsikraustėm su Jonu. Neiškenčiau, daviau raktą. Pradėjo vaikščiot. Ne kasdien, bet tris kartus per savaitę tikrai. Jonas vos nelūžo nerviškai. Galiausiai pametėm raktą, naujo dublikato nepadaviau. Ji supyko gal keturiems mėnesiams. Bet vėliau buvo geriau.
Vadinasi, pyks ilgai.
O vėliau… Vėliau kitaip.
Tas vėliau laikiau mintyse kaip mažą žibintą ilgame koridoriuje.
Tuo metu butas ėmė gyventi savu gyvenimu. Turguje nupirkau didelį kaktusą terakotinėj vazoj, pastačiau virtuvėje ant palangės. Greta gražiai tiko keramikinis puodelis su ežiukais, kurį dovanų gavau iš Rasos seniai, bet kiekvienoj nuomojamoj slėpiau dėžėje svetimam name gerus daiktus norisi saugoti. Dabar puodelis buvo matomas. Keista, kaip tai džiugina.
Vytautas pagaliau pritvirtino lentyną vonioje, virš jos mažytė lemputė. Šviesus kampas, taip vadinasi šviestuvų parduotuvėlė netoliese, ten įsigijom nedidelį toršerą svetainei gintaro atspalvio šviesa vakare paversdavo kambarį jaukiu, šiek tiek sapnišku.
Dirbau iš namų tris dienas per savaitę tais vakarais butas tikras mano. Viriau kavą, klausiau muzikos, kurios pati norėjau, ir nesibaiminau, kad kas nors netikėtai užeis. Tai buvo nauja būsena. Tik paskui supratau, ką ji reiškia saugumas. Būtis iš tiesų savo namuose. Atrodytų paprasta… bet niekada anksčiau taip nebuvo.
Janina tylėjo.
Praėjo savaitė, vėliau kita. Vytautas nuvažiavo vienas, tyliai, pas tėvus sekmadienį, pasakė tik jau grįžęs. Sakė, mama šalta, mažai kalba. Kazimieras su entuziazmu pasakojo apie žiemos žvejybos maršrutą ir, matyt, džiaugėsi, kad pokalbis ne apie mus.
Kaip ji jautėsi? paklausiau.
Supykusi. Laikosi, neverkia, nesibara, tik žvilgsnis…
Koks žvilgsnis?
Šitaip, pademonstravo. Pakeltas smakras, žvilgsnis kažkur pro šoną, lūpų kamputis žemyn bet nedaug.
Nusijuokiau, paskui sustojau, nes pasijuokti buvo kiek nejauku.
Onute, tau sunku?
Sunku, pripažino. Bet nesigailiu. Jeigu tada būčiau pasakęs mama, imk raktą, savęs gerbti negalėčiau.
Tai buvo pasakyta paprastai todėl ir labai tikra.
Praėjo mėnuo tyloje. Dar kitas. Janina skambino Vytautui kartą per savaitę sekmadienio vakarą, trumpai, esmę. Klausė, ar nesusirgo, sakė, kad Kazimierui su keliu reikia gal pas gydytoją. Apie butą neužsimindavo. Apie raktą nė žodžio. Vytautas kaltai atsidusdavo padėjęs ragelį, lyg būtų ką nemalonaus atlaikęs.
Apie uošvę pagalvodavau dažniau nei tikėjausi. Ne su nuoskauda. Greičiau su nauju supratimu kai matai žmogų, ne tik kaip vaidmenį tavo gyvenime. Janina visada buvo vadovė. Pirma darbe, paskui šeimoje. Tvarkė, organizavo, sprendė. Augino Vytautą ir Dovilę kone viena, Kazimieras buvo geras, bet nuolankus žmogus. Janina uždirbo butą Naujamiesčio laikais, kai tai buvo beveik neįmanoma. Kontrolė buvo jos meilės kalba. Ji kitaip nemokėjo.
Aš neteisinu. Tiesiog suprantu. Skirtingi dalykai.
Rasa klausė apie ją kiekvieną mūsų susitikimą. Susitikdavom kas dvi-tris savaites, dažniausiai kavinukėje Varinis arbatinukas prie Žvėryno stotelės, ne todėl, kad ypatinga, tiesiog ramu, netriukšminga. Rasa visad ėmė kapučino su kruasanu, aš juodą kavą, kartais sriubą su moliūgu, jeigu sezonas. Lapkritį visad ėmiau moliūgų sriubą, šalta, bet gera šilta.
Vis dar supykusi? paklausė Rasa, šildydama rankas apie puodelį.
Supykusi.
Ilgai.
Dovilė sakė, gali užtrukti net keturis mėnesius.
Kaip tu tai jauti?
Pagalvojau atvirai.
Nemalonu. Ne dėl to, kad gailėčiau, ką pasakiau. O dėl tos tylos ji spaudžia. Galvoju, ar nereikėjo švelniau, kitais žodžiais.
Kitais žodžiais nebūtum išdrįsusi.
Matyt.
Onute, juk tu nepadarei nieko blogo. Tik pasakei ne.
Žinau. Bet ne kartais labai daug.
Rasa tylėjo.
Prisimeni, kai pasakojai, kaip ta buto šeimininkė užeidavo be įspėjimo?
Prisimenu.
Prisiminiau. Ją vadino ponia Marcinkevičiene. Maža moteriškė, su amžinu rudų atspalvių palto. Ateinanti trečiadieniais, kartais dažniau. Pasibelsdavo, užeidavo, tikrindavo virtuvę, vonią, sakė pažiūrėsiu, ar viskas gerai. Kartą, stovėdama koridoriuje su chalatu po dušo, pajutau, kad tai ne mano namai. Nes jie jos. O aš niekas.
Blogai jaučiausi, ištariau.
Vat ir viskas. Dabar tu namuose. Tikrai namuose.
Buvo tiesa. Buvau namuose.
Gruodis atėjo su šalčiu ir ankstyvomis sutemomis. Su Vytautu pasipuošėme nedidelę kvepiančią eglutę, pirkta turgelyje šalia stotelės. Sukabinom žaisliukus, daugelį jų vilkome iš nuomojamų ir slėpėme toje pačioje dėžėje, pažymėtoje Kalėdos, raudonu markeriu. Tarp jų stiklinis senis šalčius su nuskilusia nosimi, kurį nusipirkau už pirmą atlyginimą dar prieš Vytautą. Visada kabindavau pirmą.
Per Naujuosius nieko nekvietėm. Sėdėjom dviese, žiūrėjom seną lietuvišką filmą, valgėm mandarinus ir kažką iš mano virtų patiekalų. Vidurnaktį atidarėm langą, suskambėjom taurėmis. Buvo minus aštuoni, todėl greitai uždarėm langą, susijuokėm iš šalčio.
Geras metai, tarė Vytautas.
Nepaisant visko?
Būtent nepaisant.
Supratau, ką turėjo omeny. Metai geri, nes buvo sunku. Sunkumus praėjom kartu ir nepasidavėm.
Janina paskambino sausio aštuntą. Ne Vytautui. Man.
Pažiūrėjau į jos vardą ekrane ir kelias sekundes tik žiūrėjau. Galiausiai atsikėliau.
Ona, pasakė ji. Visada vadina mane pilnu vardu, kai ketina kalbėti rimtai.
Janina.
Norėjau pasveikinti su Naujaisiais. Nors ir pavėluotai.
Ačiū. Ir jus.
Tyla.
Kaip laikotės?
Gerai. Apsiprantom.
Eglutę pastatėt?
Pastatėm. Gyvą.
Gerai. Gyva geriau.
Vėl pauzė. Sėdėjau virtuvėje, žvelgiau į kaktusą. Jis išgyveno gruodį ir sviros gyvybingas.
Onute, ištarė, ir šįkart balse buvo kažkas nauja. Ne švelnumas, daugiau pastanga tarsi sunkų svorį neštų ir nenorėtų, kad tai matytųsi. Norėčiau užsukti. Kartais. Jeigu neprieštaraujat.
Neprieštaraujame, pasakiau. Skambinkit iš anksto, suderinsim.
Taip. Skambinsiu.
Gerai.
Tai viskas tada. Pasveikink Vytautą.
Pasveikinsiu.
Atskambino ragelį, dar keliolika sekundžių sėdėjau nejudėdama. Atsistojau, įsipyliau vandens, išgėriau lėtai.
Vytautui pasakiau vakare, parėjus iš darbo.
Skambino? atsisėdo ant sofos su išraiška, lyg nesuprastų, ar džiaugtis, ar laukti.
Skambino. Sakė, kad norėtų atvažiuoti. Žada paskambinti iš anksto.
Ir viskas?
Ir viskas.
Patylėjo.
Štai taip.
Štai taip.
Atsikvėpė. Ne su palengvėjimu, o kaip žmogus, kuris ilgą laukimą šiek tiek pajudino.
Tu laiminga?
Pagalvojau.
Dar nežinau, prisipažinau. Pažiūrėsim, kaip paskambins. Kaip atvažiuos. Tai dar ne pabaiga, Vytautai. Tik kitas žingsnis.
Taip, pritarė. Kitas žingsnis.
Skambino sausio pabaigoje. Penktadienio vakare, kai abu buvom namuose.
Vytautai, pasakė, galim atvažiuoti sekmadienį? Jei jums tinka.
Palauk, paklausiu Onutės.
Pažiūrėjo į mane. Linktelėjau.
Gali, mama. Atvažiuokit apie pirmą.
Gerai. Iškepsiu pyragą su obuoliais, tu mėgsti.
Mėgstu.
Sekmadienį atvažiavo lygiai pirmą. Janina su tuo pačiu paltu kaip per įkurtuves, tik su nauju, tamsiai mėlynu šaliku. Kazimieras nešė pyragą formoje, įvyniotą į rankšluostį.
Prieškambary visko buvo šiek tiek nejauku. Janina apsidairė, laukiau pastabos, bet nieko nepasakė. Nusiaunė ir nuėjo į kambarį.
Jau eglutės nebėra, pažvelgė į kampą, kur stovėjo mūsų eglė.
Nebėra.
Gaila. Gražiai stovi gyvos.
Gėrėm arbatą. Kazimieras pasakojo apie kelį nieko baisaus, tiesiog amžius. Janina pasidomėjo mano darbu. Papasakojau apie naują projektą logotipą mažai kepyklėlei, klientas pasirinko patį netikėčiausią variantą, bet, iš tiesų, labai teisingą. Janina klausėsi ne šaltai, ne norėdama pasirodyti, o tiesiog klausėsi.
Vadinasi, kažką ten sugebi, tarė. Jei žmogus pats pasirenka.
Taip.
Na, ir gerai.
Po arbatos Kazimieras paprašė parodyti vaizdą pro virtuvės langą, sakė, jog per nuotraukas atrodė puikus kiemas. Vytautas nuvedė, jie pasiliko kalbėtis, matyt, apie žvejybą.
Su Janina likome kambaryje. Ji sėdėjo ant sofos ir stebėjo toršerą.
Graži šviesa, pasakė. Šilta.
Mums patinka.
Tylėjo akimirką. Po to:
Onute, nebūčiau ėjusi kasdien, tu tai žinai.
Pažiūrėjau į ją. Ji į mane tik nesidairė, spoksojo į šviesą.
Gal ir ne kasdien, pasakiau.
Ji krustelėjo lūpa ne įžeista, veikiau, kaip žmogus, kuris matomas kiaurai, ir nieko su tuo nepadarysi.
Raktų neprašau, pratarė. Tiesiog, kad žinotum.
Žinau.
Gerai. Pakėlė puodelį, gurkštelėjo. Arbata gera. Kokia rūšis?
Kalnų pieva, vienos mažos įmonės gamyba. Pirkau netyčia, labai skani.
Užrašyk man pavadinimą.
Užrašysiu.
Už lango buvo niūru, bet ne tamsu. Tas ypatingas sausio apšvietimas, kai dangus balkšvas, ir viskas atrodo šiek tiek sapniška. Ant palangės stovėjo kaktusas. Greta puodelis su ežiukais. Janina sėdėjo ant mūsų sofos, laikė mūsų arbatą rankomis ir tai nebuvo nei gerai, nei blogai. Tiesiog buvo.
Vasario pradžioje paskambino vėl. Ketvirtadienį vakare, klausdama, ar gali užsukti šeštadienį. Pritarėm. Atvyko su naminiu slyvų uogieniu, Kazimieras su užšaldyta žuvimi, atseit nuo praeitų metų žvejybos.
Vytautas vėliau sakė, kad nesitikėjo, jog ji taip greitai nurims. Manė, užtruks ilgiau, ar išgalvos dar kokį ėjimą.
Gal dar ir išgalvos, ištariau.
Gal, pritarė. Kol kas ne.
Kol kas ne.
Plaudami indus po jų išėjimo Vytautas plovė, aš šluosčiau žvelgiau pro langą į tylų kiemą. Kažkas vedžiojo šviesų, gauruotą šunį, šuo niurko sniegą ir čiaudi.
Kaip manai, kas bus toliau? paklausė Vytautas.
Rankoje laikiau jau sausą lėkštę. Paprastą, su mėlyna juostele, savom rankom pirkta prieš pirmą mūsų mėnesį čia.
Nežinau, pasakiau. Pamatysim.
Lauke šuo pagaliau rado, ko ieškojo, ėmė mosikuoti uodega. Šeimininkas paglostė. Jie nuėjo toliau, o šviesa nuo žibintų tyliai krito ant sniego, ramiai ir nepastebimai.
Vytautai, ištariau.
Ką?
Nieko. Šiaip.
Jis nusišypsojo. Padėjau lėkštę ant lentynos. Mūsų lentynos. Mūsų virtuvėje. Mūsų namuose.
