Mergina su viena nuotrauka
Aš pamačiau ją pirmąją dieną.
Ji sėdėjo ant lovos šalia sienos ir žiūrėjo į kažką rankose. Nejautė jokio judesio. Nežiūrėjo atgal į triukšmą už nugaros o triukšmas čia tvyro begalinis: kažkas ginčijosi prie dalinimo langelio, kažkas kosėjo kampe, ant palangės tyliai murksojo radijas ir leido orų prognozę. Ji sėdėjo taip ramiai, kad atrodė, lyg jos šioje salėje ir nebūtų.
Padėjau dėžę su knygomis ant grindų ir priėjau prie Rasos.
Kas ji? paklausiau.
Rasa neatsisuko. Ji rūšiavo patalynės komplektus ant vežimėlio ir tyliai skaičiavo lūpomis. Keturiasdešimt vieneri, prieglaudos koordinatorė, pailsusi nuo visko dar iki pietų.
Giedrė. Ketvirtą mėnesį čia. Nė žodžio. Su niekuo.
Visiškai?
Visiškai. Valgo, miega, prausiasi. Ir sėdi taip. Su tuo daiktu rankose. Iš pradžių maniau ikona. Ne. Nuotrauka.
O dokumentai?
Jokios tapatybės. Nė paso, nė pensijos pažymėjimo, nė draudimo. Bandėm padėt atkurti ji atsisakė. Tylomis. Tik palingavo galvą ir nusisuko.
Pažvelgiau į Giedrę. Ji laikė kažką mažo, delno dydžio. Kraštai užriesti į vidų, rusvi dėmeliai nuo vandens. Žiūrėjo į ją lyg į langą traukinyje kai lauke jau tamsu ir matai tik savo atspindį.
Man dvidešimt šešeri. Mokausi socialinio darbo neakivaizdžiai. Tris kartus per savaitę ateinu čia, į Šiltąjį krantą. Trečias aukštas buvusiame bendrabutyje Naujininkuose. Kvepia chloru ir virtomis kruopomis. Langai į automobilių stovėjimo aikštelę prie IKI. Naktimis ten deganti geltona iškaba neleidžia užmigti moterims arčiau langų jos skundžiasi. Čia gyvena žmonės be adreso. Klausimas kur gyvenate? čia yra tuščias.
Ateinu čia ne todėl, kad reikia dėl egzamino. Ateinu, nes mano močiutė paskutinius trejus metus gyveno viena vieno kambario bute Alytuje. Skambindavau kas sekmadienį. Dešimt minučių, kartais penkiolika. Galvojau užteks. Maniau ji susitvarko. O atvažiavusi į laidotuves, kaimynė Irena paėmė mane už rankos ir pasakė: Kiekvieną dieną ji išeidavo į laiptinę. Tiesiog stovėdavo prie turėklų. Laukė, kad kas nors užsuktų. Aš užeidavau, kai galėjau. Bet aš ne tu.
Daugiau nenoriu pavėluoti. Nei pas ką.
Sudėliojau knygas ant stalo bendroje erdvėje: detektyvai, romanai, keli poezijos rinkiniai. Dalia Truskaitė, Lina Simonaitytė, Ovidijus Kazlauskas tai, ką skaito, o ne tik stato į lentyną. Vieną knygą padėjau į šalį Balsas už sienos Autorius Arnas Vėtra. Ji buvo iš naudotų knygų dėžės, ant viršelio užrašyta 5 eur. Net nepažiūrėjau į autorių. Tiesiog paėmiau ir padėjau prie kitų detektyvų.
Giedrė neatėjo prie stalo. Niekas iš moterų arčiau durų irgi nesiartino knygas čia pasiima tyliai, kai niekas nemato. Iki vakaro krūvelė sumažėjo trimis. Balsas už sienos liko.
Ir kitą dieną irgi.
***
Praėjus savaitei, atnešiau arbatos.
Ne į valgomąjį, ne į virtuvę, kur stovi baltos plastikinės stiklinės ir cukrus maišeliuose. Pati iš namų atsinešiau termosą, užpyliau du puodelius su mėta, kaip mano močiutė darydavo ir atsisėdau šalia Giedrės. Vieną puodelį padėjau ant spintelės prieš ją.
Ji į mane nežiūrėjo.
Sėdėjau ir tylėjau. Gėriau savo arbatą. Mėtų kvapas kvepėjo vasara. Praėjo lyg dešimt minučių. Tada atsistojau ir išėjau. Stiklinė liko pilna.
Kitą rytą vėl tas pats. Du puodeliai, tyla, mėtų kvapas. Trečią dieną Giedrė paėmė stiklinę. Neatsisakė, nepadėkojo. Tiesiog paėmė ir gėrė mažais gurkšniais, laikydama visomis rankomis taip laiko, kam svarbu ne arbatos šiluma, o žmogaus delnai apie ją.
Pastebėjau jos rankas. Pirštai ilgi, aiškūs sąnariai, trumpi, tvarkingi nagai, švariai apkirpti. Tvarkėsi net čia, kur dauguma jau seniai nieko neprižiūri, išskyrus pusryčių laiką.
Rasa sakė nesitikėk. Yra žmonių, kurie negrįžta. Užsidaro savyje taip giliai, kad kelio atgal nebėra. Mačiau tokių dešimtis, sakė Rasa, susikeldama plaukus po skarele. Po pusmečio visi popieriai bus perduoti savivaldybėn, ji persikels į globos namus. Toliau nebe mūsų ratas.
Bet aš pastebėjau, ką Rasa gal nematė ar nelaikė svarbiu.
Giedrė kaskart ryte kruopščiai lygindavo lovą. Antklodė tvarkingai užklota, kampai nei raukšlėlės. Savo paltą tamsiai pilką, storos medžiagos, su tobulai susiūtu kišeniu ant kėdės kabindavo tuo pačiu judesiu. Siūlės kišenėje tiesios, tarpai tokie patys, milimetras į milimetrą. Taip siuva žmogus, įpratęs prie tvarkos, sistemos, kad viskas turi būti savo vietoje. Visą gyvenimą skaičiavęs tvarkaraštį, tikrinęs sąsiuvinius.
Tai ne tas, kuris pasidavė.
Dešimtą dieną padėjau jai knygą. Tą pačią Balsas už sienos. Padėjau šalia mėtų arbatos.
Gera knyga, tarstelėjau. Perskaičiau penkiolikos.
Giedrė pažiūrėjo į viršelį. Ir pirmąkart veide kažkas pasikeitė. Ne šypsena, ne net menkiausia. Tik lūpos trupučiuką krustelėjo ir pirštai prisilietė prie knygos, užsilaikė ant pavadinimo.
Ji paėmė knygą.
Vakare, kai jau ėjau ir atsisukau prie durų, pamačiau: Giedrė guli ir skaito. Nuotrauka ant pagalvės, šalia galvos. Kaip jei reikėtų abiejų dalykų iškart: praeities šalia veido ir kažkieno istorijos rankose.
Išėjau į lauką, ir man pasidarė šilčiau nei viduje.
Praėjo dvi savaitės.
Ateidavau vis su arbata. Sėdėdavau šalia. Tylėdavau arba kalbėdavau apie orą, knygas, kurios atvežtos, apie tai, kad kavinėje per gatvę dabar kepa slyvų bandeles. Smulkmenos, saugūs dalykai. Nieko asmeniško, nieko skaudaus. Giedrė klausydavosi. Kartais linktelėdavo. Kartą net pasisuko į mane, kai pasakojau apie katiną, kuris gyvena kieme ir ateina prie juodo įėjimo ėsti.
O paskui ji prabilo.
Tai buvo antradienis, kovo keturiolikta. Už langų pilka sniego ir lietaus košė, radijas ant palangės leido kažką apie kamščius ant Geležinio vilko žiedo. Giedrė išgėrė arbatą, padėjo stiklinę ir tarė:
Tu nori žinoti, kas nuotraukoje.
Tai nebuvo klausimas tikra tarsi teiginys. Jos balsas giliai skambėjo, kiekvienas žodis aiškus, lyg būtų pasvertas. Taip kalba tie, kurie dvidešimt metų stovėjo prieš klasę žinodami: jei nurysi skiemenį paskutiniai suolai neišgirs.
Tik jei norėtumėte parodyti, atsakiau.
Giedrė patylėjo. Penkias sekundes, o man rodės visa amžinybė. Ištraukė nuotrauką iš užsiūtos kišenės. Atsargiai, dviem pirštais, tarsi kilnotų trapų daiktą. Padavė man.
Glamžyta. Rudos dėmės nuo drėgmės. Kraštai užlinkę. Joje moteris prie mokyklos lentos, aplink vaikai. Moteris su šviesiais marškiniais, plaukai surišti, rankos padėtos ant dviejų vaikų pečių pirmajame suole. Ji šypsosi. Plati, atvira šypsena taip šypsomasi, kai nežinai, kad tave fotografuoja. O gal žinai, bet nebesvarbu, nes gera. Ir vaikai irgi. Gal penkiolika, šešta klasė. Vienam berniukui atrišta sportbačių juostelė. Mergaitės kasyje balta juostelė.
Tai aš, pasakė Giedrė. Prieš dvidešimt du metus.
Pažiūrėjau į ją. Ir nuotrauką. Nuotraukoje moteris, apie keturiasdešimt. Tiesi laikysena, šviesumas. Pripratusi prie kreidos. Prieš mane Giedrė, virš šešiasdešimt, tamsiai pilku paltu. Trapūnė, bet balsas tas pats. Ir žvilgsnis tiesus. Tokį turi, kas ne tik žiūri, bet mato.
Dviese metus mokiau literatūros. Ketvirta vidurinė, Panevėžys.
Literatūros?
Taip. Nuo aštuoniasdešimt šeštų iki dvidešimtų. Trisdešimt ketveri metai, jei skaičiuosi. Paskui mokyklą uždarė. Reorganizacija, ištarė lyg diagnozę, be pykčio. Po metų Vytas mirė. Mano vyras. Insultas. Už butą nebuvo iš ko mokėti. Atėmė.
Ji kalbėjo trumpomis dalimis. Neapibūdindama detalių. Faktas po fakto, tarsi sąrašas. Kaip daktaras skaito istoriją: be emocijų, nes jei sustosi gali sustoti visam.
Gyvenau pas pažįstamus. Metus. Pas buvusią kolegę, paskui pas bičiulę iš universiteto. Paskui pradėjau trukdyti. Visiems. Ir išėjau.
O nuotrauka?
Giedrė ją paėmė atgal. Ištiesino pirštais kiekvieną kampą, kiekvieną klostę.
Primenu sau, kas buvau. Kad žinočiau galima sugrįžti.
Jutau, kaip burna išsausėjo. Ne iš gailesčio. Iš to, kaip ji tai pasakė ramiai, tvirtai, lyg faktą. Tarsi net viltis čia išmatuota ir aiški kaip teorema.
Giedre Julijona, paklausiau. O vaikai nuotraukoje?
Mano mokiniai. Šešta B, du tūkstančiai ketvirtieji. Vieni išvyko, kiti tapo kitais žmonėmis. Vienas berniukas rašo knygas. Per radiją girdėjau. Nepamenu pavardės. Bet balsą pažinau.
Balsą?
Vaikystėje jis turėjo ypatingą balsą. Tylų, bet kai deklamuodavo visa klasė sustingdavo. Net tas, kuris viską metydavo, tylėdavo klausydamasis. Ir per radiją tas pats balsas. Važiavau autobusu, išgirdau, įsikibau į turėklą.
Ji kišo nuotrauką atgal į kišenę. Tai dar kartą patikrinusi pirštais įprastas judesys, daryti tą kasdien.
Jis buvo labai uždaras berniukas. Tėvas išėjo anksti, motina dirbo dvi pamainas Rūtos fabrike. Po pamokų likdavo pas mane klasėje apsimesdavo, kad mokosi istorijos. O iš tiesų nenorėjo tuščio buto. Ir aš neišvarydavau. Palikdavau obuolį ant stalo. Pasišnekėdavom apie knygas, herojus, apie tai, kodėl Raskolnikovas ėjo pas Sonją. Jis visada klausė: Mokytoja Giedre, kas, jeigu herojus negrįš? Kas tada? Ir aš atsakydavau: Tikras herojus visada grįžta. Net jei labai ilgai užtrunka.
Ji nutilo. Žiūrėjo į sieną prieš save. Ne į mane, ne į salę į klasę, kurios nebuvo.
Ir aš tylėjau. Kartais tyla vienintelis dalykas, kurį gali duoti.
***
Vakare sėdėjau mažoje kavinukėje prieš prieglaudą. Penki staliukai, malto kavos ir cinamono kvapas, kompiuteris ant stalo, atšalusi kava greta. Ir ieškojau.
Panevėžio ketvirta vidurinė. Žymūs absolventai.
Tuščia. Mokyklą uždarė 2020-ais, pastatas atiduotas vaikų užimtumo centrui. Interneto puslapio nėra archyvas ištrintas. Bet įėjau į interneto archyvą, įvedžiau seną adresą radau puslapį Mūsų absolventai. Trys pavardės. Mokslų daktaras, fabrikas direktorius ir Arnas Vėtra rašytojas.
Ieškojau: Arnas Vėtra, rašytojas.
Ir sustingau.
Arnas Vėtra. Trisdešimt ketveri. Trys romanai. Lituanistinės premijos laimėtojas. Debiutas Balsas už sienos, 2015.
Balsas už sienos.
Knyga, kurią padėjau Giedrei ant spintelės.
Knyga, kurią perskaičiau penkiolikos.
Atsilošiau kėdėje. Padavėja paklausė, ar viskas gerai. Linktelėjau. Niekas nebuvo gerai.
Atsiminiau tą knygą. Puikiai. Apie berniuką, augusį vieną mažame miestelyje. Mokytoją, kuri matė tai, ko nematė kiti. Kaip vienas žodis klausantis, tinkamu laiku gali suturėti žmogų. Ne išgelbėti, tiesiog neleisti suirti.
Skaitydama gulėjau ant močiutės sofos Alytuje. Lauke krito lietus, ji virė obuolių kompotą, o aš skaičiau, pasikišusi po galva siuvinėtą pagalvėlę. Tą akimirką pagalvojau: noriu taip. Noriu girdėti žmones. Būti šalia, kai reikia. Ne paskui, ne telefonu, ne dešimt minučių sekmadienį.
Dėl tos knygos pasirinkau socialinį darbą. Ne dėl paskaitų, ne dėl metodikų. Dėl knygos apie berniuką ir mokytoją su obuoliu ant stalo.
Atsidariau dviejų metų senumo Vėtros interviu žurnale. Jis kalbėjo apie Panevėžį, kaip kvepia kreida, kaip girgžda kėdės po pamokų. Ir apie ją.
Mano literatūros mokytoja. Giedrė Julijona. Ji buvo vienintelė, kuri mane girdėjo, kai pats savęs negirdėjau. Pirmą knygą rašiau galvodamas apie ją apie jos kasdienybę: pasilikdavo, klausydavo. Ne todėl, kad privalėjo. O todėl, kad jai buvo ne vis tiek.
Perskaičiau. Atidariau elektroninę Balso už sienos versiją jubiliejinis leidimas buvo nemokamas leidyklos puslapyje. Pirmas puslapis. Ir pagaliau pastebėjau: dedikacija, kurios penkiolikmetė net nežiūrėjo.
G.J.K. mokytojai, kuri mane girdėjo.
G.J.K. Giedrė Julijona Kaminskaitė.
Sėdėjau žvilgsniu į ekraną. Kava jau šalta. Kavinė užsidarys po pusvalandžio.
Moteris, dėl kurios Vėtra tapo rašytoju. Moteris, dėl kurios atsirado knyga, dėl kurios pasirinkau socialinio darbuotojo kelią. Ji dabar miega ant prieglaudos lovos. Neturi paso. Neturi pensijos. Neturi nieko, išskyrus glamžytą nuotrauką užlopytame kišenuke.
Išsitraukiau telefoną, radau leidyklos svetainę. Kontaktas pasiūlymams. El. paštas.
Pradėjau rašyti.
Laba diena. Esu Paulina, savanorė benamių prieglaudoje Vilniuje. Šis laiškas Arnui Vėtrai. Žinau, kam dedikuota knyga Balsas už sienos. Giedrė Julijona Kaminskaitė gyva. Ji čia. Ji turi Jūsų klasės nuotrauką, Šešta B, 2004. Ir ji atsimena berniuką, kuris po pamokų skaitė poeziją ir nenorėjo eiti namo.
Prikabinau nuotraukos nuotrauką nufotografavau telefonu tądien, kai Giedrė parodė. Neryški, su atšvaitu, bet veidai aiškūs.
Išsiunčiau.
Uždariau kompiuterį. Susipakavau. Išėjau iš kavinės. Lauke pūtė vėjas, kovas kvepėjo šlapia žeme. Ir tik stotelėje, kai ieškojau bilieto kišenėje, supratau, kad rankos dreba.
Trys dienos nė ženklo.
Tikrinau paštą kas dvi valandas. Tuščia. Gal laiškas spame. Gal leidykla neperduoda asmeninių kontaktų. Gal jis pamanė, kad apgaulė.
Ateidavau į prieglaudą, gėriau su Giedre arbatą. Ji pradėjo kalbėti daugiau. Tik apie mokyklą. Pasakojo apie mokinius ne vardais, o istorijom: Viena mergaitė rašydavo eilėraščius į sąsiuvinį, slėpdavo į stalčių. Aš rasdavau ir padėdavau saldainį šalia, kad žinotų: kažkas perskaitė. Po metų paskaitydavo viešai. Rankos drebėjo, balsas strigo. Bet perskaitė. Arba: Vienas berniukas kasdien mušėsi. Su bet kuo. Kruvinos rankos, mokytojai nusisuka. Tada daviau Mažąjį princą. Nustojo muštis. Po mėnesio atėjo: Mokytoja, o Lapė… ji irgi buvo viena, taip?
Ji kalbėjo apie savo mokinius taip, tarsi jie tebestovėtų šalia, tarsi tai buvo vakar.
Keturta diena atsakymas.
Sėdėjau autobuse, telefonas suvirpėjo. Laiškas. Ne iš leidyklos tiesiogiai nuo jo. Asmeninis adresas, vardas: Arnas Vėtra. Trys eilutės:
Paulina, gavau jūsų laišką. Atvažiuoju. Parašykite, kada galima. Giedrės Julijonos ieškojau ketverius metus. Sakė, uždarė mokyklą ir viskas. Telefonas neveikė, senas adresas svetimi žmonės. Galiu tik padėkoti, kad suradot mane.
Ketverius metus. Jis ieškojo jos keturis metus. Ir nerado, nes tuo metu Giedrė jau buvo pas pažįstamus, vėliau niekur.
Perskaičiau, parašiau, kada ir kur ateiti.
Liko sunkiausia pasakyti Giedrei.
***
Atėjau penktadienio rytą. Giedrė sėdėjo ant lovos, kaip įprasta. Nuotrauka delne. Paltas ant kėdės. Už lango pirmoji pavasario saulė, geltoni brūkšniai ant linoleumo. Kažkas gale įjungė radiją, moteris dainavo apie žydinčias vyšnias.
Atsisėdau šalia, padėjau arbatą. Giedrė paėmė stiklinę.
Giedre Julijona, man reikia pasakyti kai ką.
Ji pažvelgė į mane. Laukė.
Radau Jūsų mokinį. Tą, kuris rašo knygas. Jis Arnas Vėtra, autorius Balso už sienos, kurį perskaitėt. Jis nori atvažiuoti. Pas Jus.
Ji nekrustelėjo. Stiklinė sustingo prie lūpų. Kelios sekundės tyla. Net radijas nutilo, tarsi daina baigėsi tik čia.
Ir labai tyliai:
Ne.
Giedre Julijona, prašau…
Nenoriu. Nenoriu, kad mane pamatytų tokią. Čia. Ant šitos lovos. Šituo paltu. Ne.
Ji nuleido galvą. Ir pamačiau pirmąkart per visas savaites kaip jos rankos susigniaužė. Pirštai pabalo. Stiklinė vos neiškrito, spėjau pagauti.
Man dvidešimt šešeri ir nežinau, ką pasakyti. Stoviu prieš moterį, kuri dvidešimt metų mokė kitus rasti žodžius, bet pati negaliu surasti nė vieno. Visi žodžiai atrodo per maži.
Tada prisiminiau.
Jūs pasakėte man: Kad žinotum galima sugrįžti.
Ji pakėlė galvą.
Jūs pasakėt, pakartojau. Ne aš. Jūs. Jūs kasdien žiūrit į nuotrauką, nes tikite: grįžti galima. Ir štai jis važiuoja. Jis atmena jus, Giedre Julijona. Jis ieškojo jūsų ketverius metus. Ketverius. Telefonai, adresai tikrino viską. Ir vis tiek nepamiršo.
Ji tyrė mane taip, kaip atpažįsta motina žvilgsniu, kuris perveria.
Ketverius metus?
Ketverius.
Giedrė žiūrėjo į nuotrauką. Pirštu prisilietė prie berniuko veido antrame suole liesas, tamsūs plaukai, kiek mažesnis už kitus.
Štai jis, riktelėjo beveik be balso. Arnas. Visada sėdėjo trečiam suole prie lango, žiūrėdavo lauk. Kai kviesdavau prie lentos deklamuodavo, kad kvapą sulaikydavau.
Ji sulankstė nuotrauką. Padėjo į kišenę.
Gerai.
Arnas atvyko šeštadienį.
Laukiau prie įėjimo. Jis išlipo iš automobilio aukštas, tamsiu paltu, veidas su saulės palytėtu atspalviu, žmogus, daug būnantis kieme ar sode. Priėjo laikydamas popierinį maišelį. Viduje kažkas plokščio ir kvadratinio.
Paulina? paklausė.
Taip.
Ačiū, ištarė. Mačiau: sunku jam kalbėti, ne nuo jaudulio, nuo kažkokios ilgos kaltės.
Nuvedžiau jį į salę. Giedrė stovėjo prie savo lovos. Tik stovėjo. Paltas ant pečių, nuotrauka kišenėje, nugara tiesi kaip tada, nuotraukoje. Ji ruošėsi lyg pamokai.
Arnas sustojo trijuose žingsniuose. Likę sustingo.
Giedre Julijona?
Ji linktelėjo.
Jis priėjo arčiau.
Jūs, pasakė. Pažinau. Iš balso, kai tarėt gerai. Visada taip sakydavot, kai pagaliau suprasdavau ką nors. Gerai. Trumpai. Ir šypsodavotės viena lūpa.
Giedrė žiūrėjo į jį, ir pamačiau smakras drebėjo.
Užaugai, Arnai.
Užaugau, linktelėjo. Užaugau, ir parašiau knygą. Apie jus. Balsas už sienos apie jus, Giedre Julijona. Jūs buvot vienintelė, kuri mane girdėjot.
Jis ištraukė knygą. Storas kietais viršeliais leidimas, jubiliejinis leidimas. Atvertė pirmą puslapį.
G.J.K. mokytojai, kuri mane girdėjo.
Tai jums, pasakė. Visada buvo jums.
Giedrė paėmė knygą. Priglaudė prie krūtinės abiem rankom. Užsimerkė.
Atsitraukiau link durų. Tai buvo ne mano akimirka. Jų.
Arnas atsisėdo šalia Giedrės ant lovos. Jie kalbėjo ilgai gal valandą, gal dvi. Stovėjau prie durų, negirdėjau žodžių per radiją grojo vėl. Bet mačiau, kaip Giedrė juokiasi. Pirmą kartą per tiek mėnesių, kiek pažįstu. Pridengė burną, kaip daro moterys, atpratusios juoktis. Ir Arnas juokėsi. Vėliau abu nutilo, ir Arnas uždėjo ranką ant jos užlopytos kišenės ten, kur nuotrauka.
Vėliau jis atsisuko į mane.
Paulina, pakvietė. Prieik.
Priėjau.
Giedrė Julijona sako, jūs jai atnešėt mano knygą. Dar nežinodama, kas aš.
Taip, tariau. Buvo knygų dėžėje. Atsitiktinai.
Kad perskaitėt penkiolikos.
Taip.
Jis pažiūrėjo į mane. Jo akys buvo tamsios, jose kažkas, ko nepavadinčiau žodžiu. Ne nuostaba. Ne džiaugsmas. Kažkas daugiau.
Suprantat, kas vyksta?
Supratau. Giedrė jį išmokė. Jis parašė knygą. Knyga atėjo pas mane Alytaus sofoje. Tapau savanore. Suradau Giedrę.
Ratas.
Taip, pasakiau.
Arnas atsistojo.
Giedre Julijona, tarė. Nelikite čia. Noriu padėti. Su dokumentais, būstu, darbu jei tik norėsit.
Nepageidauju labdaros, jos balsas griežtas, mokytojai būdingas.
Ne labdara, jis atkirto. Pareiga. Jūs man davėte profesiją. Kalbą. Obuolį, kad negrįžčiau į tuščią butą. Man trisdešimt ketveri, trys knygos, premija ir namas už Vilniaus. O jūs čia. Netvarka. Tai noriu pataisyti.
Giedrė tylėjo. Neatitraukė žvilgsnio.
Ne per vieną dieną, tęsė jis. Ne per savaitę. Kiek užtruks, tiek padėsiu. Dokumentai, kambarys, laikas pagalvot. Nebeišnyksiu. Kartą išnykau kai praradau jūsų numerį, nepavyko rasti. Daugiau nebedingsiu.
Ji žiūrėjo į jį. Tas pats žvilgsnis, kaip nuotraukoje tikrinantis tiesą.
Gerai, tarė Giedrė.
Ir šyptelėjo viena lūpos puse kaip jis ir sakė.
***
Praėjo mėnuo.
Pakilau į seną raudonų plytų namą Naujininkuose, antras aukštas, dešimt minčių nuo prieglaudos. Kambarių butas, koridorius, dviračio padanga prie sienos, kepto svogūno kvapas iš kaimynės virtuvės. Giedrė gyvena tolimiausiame kambaryje, langas į kiemą.
Durys praviros.
Kambarys mažas lova, stalas, spintelė, knygų lentyna. Tvarka. Ant palangės trys knygos krūvoje. Prie durų ant kabyklo tas pats tamsiai pilkas paltas, kišenė susiūta. Tik tuščia.
Nes nuotrauka stovi ant spintelės. Rėmelyje. Paprastas medinis rėmas. Bet ji nebėra glamžyta Giedrė ištiesino kiek galėdama, po stiklu ji kitokia. Ne kaip gabalėlis praeities, kurį reikia slėpti. Kaip dabarties dalis tai, ką gali laikyti matomai ir nebijoti.
Giedrė sėdi prie lango, skaito. Pakelia galvą.
Arbatos? klausia.
Taip, šypteliu.
Ji atsistoja, nueina į virtuvę. Girdžiu, kaip kalbasi su kaimyne koridoriuje: Labas rytas, Valentina. Ar virdulys užimtas? Balsas gilus, artikuliuotas. Bet lengvesnis, jau visai kitas. Lyg kažkas nuėmė naštą nuo kiekvieno žodžio.
Pažiūrėjau į nuotrauką rėmelyje. Moteris prie lentos, vaikai aplink. Berniukas antram suole, tas, kuris tapo rašytoju. Mokytoja, tapusi bename. Ir vėl nebe.
Arnas laikė žodį. Dokumentai paruošti per tris savaites jis pasamdė teisininką, kuris tvarkė tokias bylas. Pasas, draudimas ir pensija. Kambarį rado Rasa ji turėjo pažįstamų seniūnijoje. Arnas apmokėjo pusmetį. Giedrė jau padavė prašymą bibliotekininkės vietai savivaldybės bibliotekoje prie Panerių gatvės padėjo popierius ir rekomendaciją.
Giedrė atnešė arbatą. Du stikliniai puodeliai. Su mėtom. Kaip tada prieglaudoje, tik dabar tvarka atvirkščia. Tada aš atnešdavau, dabar ji padeda prieš mane.
Ačiū, sakau.
Už arbatą?
Už tą sakinį. Apie tai, kad galima grįžti.
Giedrė atsisėdo priešais. Matau vilki šviesius marškinius, mažas apykaklė kaip plaukuose tada, toje nuotraukoje.
Žinai, tarė. Sugrįžti tai ne atgal į ketvirtąją mokyklą. Ne į Panevėžį, ne į 2004-uosius. Sugrįžti ten, kur esi tikras. Nuotrauka man atrodė praeities dalis. Dabar žinau ji apie ateitį. Apie tai, kas liko viduje, kai viskas išorėje sugriuvo.
Ji pažiūrėjo į rėmą. Ir į mane. Supratau ji dabar žiūri į žmones, ne į nuotraukas. Ji grįžo.
Išgėriau arbatą. Atsistojau.
Ateisiu ketvirtadienį, pasakiau.
Lauksiu, atsakė Giedrė. Aš būsiu.
Du žodžiai. Būsiu. Žmogui, kuris prieš pusmetį neturėjo adreso, reiškia viską.
Išėjau į lauką. Balandis, oras kvepia šlapia žeme ir žaliais ūgliais krūmai jau leidžia pirmus lapus, mažučius ir ryškius, kaip vaikiškam piešiny. Ėjau ir galvojau, kad penkiolikos perskaičiau knygą ir panorėjau būti šalia, kai reikės.
Ir štai aš čia. Šalia.
Nuotrauka stovi ant spintelės. Ne kišenėje, ne rankose. Rėmely, po stiklu. O moteris joje šypsosi atvirai, plačiai, kaip žmogus, kuriam gera.
Taip, kaip Giedrė prieš penkias minutes, kai pylė man arbatą.
Galima sugrįžti. Ji įrodė.
