– Aš tau sakiau – kur tik nuvežių pinigus, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčiams, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę su mezgimu.

Liude! Ar tu namuose? pašaukė vyras Vytas, įsivaikščiavęs į butą.

Aš virtuvėje, atsakė Liucija.

Šiandien ji grįžo anksčiau ir nusprendė pagaminti vakarienę.

Vytas nusirengė, nuplovė rankas ir įžengė į virtuvę.

Kodėl tu nešneki? paklausė jis.

Įdomu, kągi turėčiau šnekti? susijaudino jo žmona.

Kelią grįždamas namo sutinku Rūtą iš tavo skyriaus. Ji man pasakė, kad šiandien jums pervedė ketvirtį premiją. Graži.

Perkėliau, tiesa. O tau kas iš to džiaugsmo?

Kaip iš ko? Aš vakar sakiau: mama paskambino ir prašė Žydrūnei padėti su hipoteką. Tu teikei, kad pinigų neturime. Dabar turime. Perkelkime Žydrūnei dešimt tūkstančių eurų, pasiūlė Vytas.

Kam tai? paklausė Liucija.

Nesukies, pats žinai, kad Žydrenei sunku vienai mokėti hipoteką. Aš iškvišiu mamą, sakysiu, kad pinigus pervedame, sakė Vytas ir paspaudė telefono mygtuką.

Stabdyk! Laikyk stabdyklę! Ar aš sakiau, kad esu pasiruošusi mokėti hipoteką tavo seseriai? sustabdė Vytas Liucija.

O kodėl gi nepadėti, jei turime pinigų? klausinėjo jis.

Pradėkime nuo to, kad pinigų nėra pas mus, o pas mane. Tai premija, kurią uždirbau dirbdama iki išsekimo per tris mėnesius!

Ar manai, Vytai, kad aš nuo ryto iki vakaro dirbau tik tam, kad patiktų tavo seseriai? Ir niekas kitoks nebuvo mano tikslas?

Liude, bet jos vaikai!

Vytai, aš taip pat turiu vaiką. Viltė mūsų dukra. Jei prisimenai, ji studijuoja antrą kursą universitete ir gyvena kitame mieste bendrabutyje.

Aš jai kiekvieną mėnesį pervedu išlaikymo pinigus. O tu per šiuos du metus savo dukrai davėi net centą?

Žinau, kad tu jai siunči su laiškais.

Galbūt būtų malonu, jei tėtis duotų šimtą eurų kojinės? paklausė Liucija. O tavo sesuo, prieš įsitraukiant į hipoteką, turėjo įvertinti, ar galės ją sumokėti.

Bet bankas jai patvirtino, priminė Vytas.

Taip, banke dirba protingi žmonės, kurie moka skaičiuoti. Jie suskaičiuodavo, kad Žydrenei pakanka pinigų. Jei nepakanka, tai ji tiesiog neteisingai juos išleidžia.

Pavyzdžiui, per daug lankosi salonuose ir kavinėse, o ne sumoka paskolą. Todėl jos norus neapmokėsiu!

Vakar Vytas išgirdo, kaip Liucija telefonu pranešė mamai, kad ką tik pervedė jai aštuonis tūkstančius eurų.

Įdomu: Žydrenei nieko nėra, o mamai prašau, susijaudino vyras.

Taip, Vytai. Mamai sulūžo protezai, jai reikia odontologo. Pensija maža, nes tai mano mama, o Žydrė ne mano artima, paaiškino Liucija.

Iš tiesų Žydrė mano rūšio sesuo! priminė Vytas.

Teisingai: tavo, ne mano. Kokios manęs kaltinimai?

Na, jei taip, po rytojaus gausiu atlyginimą ir patys pervesiu Žydrėi pinigus, sakė Vytas.

Žinoma. Tik pirmiausia atsiųsk, kaip visada, dešimt tūkstančių į namų biudžeto kortelę, atsakė jo žmona.

Liude, seniai norėjau paklausti: ar dešimt tūkstančių ne per daug? Negalime mažiau?

Galime mažiau, bet tada vakarienei teks makaronai su kečupu, o ne namų kotletai ar šašlykai. Galime dar nesumokėti komunalinių paslaugų ir nepirkti skalbimo miltų, šypsojosi Liucija.

Ar nėra galimybės ekonomiškiau tvarkyti, kad tiek šašlykų, tiek kitų patiekalų pakanka?

Nori bandyk. Jei pavyks, aš pasiimsiu patirtį, atsakė jo žmona.

Taip baigėsi pokalbis. Tačiau Vytas kažkodėl manė, kad Liucija nepasiliks pasakos, ir pervedė beveik visą atlyginimą seseriai.

Bet jis suklydo. Kitą dieną grįžęs iš darbo, jis virtuvėje neparado jokios vakarienės žymių.

Liude, ką mes šiandien valgysime? paklausė jis.

Pažiūrėk šaldytuve, atsakė Liucija.

Vytas pažvelgė į šaldytuvą: viskas buvo tuščia. Vienintelė buteliukas stovėjo ant durelių kečupo, o daržovių dėžutėje gulėjo du išdžiūvę obuoliai.

Liude, čia nieko nėra.

Tikrai? O ką turėjo būti? Ar tu kažką ten įdėjai? paklausė ji. O ar žinai, kad norint iš šaldytuvo išimti ką nors, reikia pirmiausia kažką ten padėti?

Na, baigu, esu alkanas, sakė Vytas.

Spėju. Bet aš tave įspėjau: kur pinigus pasiėmei, ten ir valgyk. Ir pusryčius, beje, taip pat, pareiškė Liucija ir apsisėdo į kėdę mezgti.

Vytas turėjo važiuoti pas mamą.

Kitą dieną šventinė šėta Nida Vaitiekūnienė atėjo asmeniškai mokyti savo dukros.

Išklaususi ilgą šėtos tiradą, Liucija sakė:

Jūs beprasmiškai stengiatės, Nida Vaitiekūnienė. Nieko naujo negirdėjau. Aš ir taip žinau, kad esu bloga žmona. Gal Vytas pas jus persikelia? Kam jam taip elgtis?

Nesiakyk kvailys! Ištekusi gyvenk su vyru! atsakė šėta.

Visi supranta. Tai tik aš bloga! O butas jog geras, atlyginimas puikus, premija! Viena bėda: nenoriu dalintis su jumis ir Žydre.

Taigi nusprendėte išvalyti sūnaus kišenes? Laikykite jį visą mėnesį savimi. Žinok, kad jis nevalgo dešrelių. Nuo vištienos taip pat negaus.

Tai vakarienei šašlykai su keptomis bulvėmis ir salotomis. Galite dar raugintus velnio kopūstus, tik daugiau mėsos dėkite. Savęs nuspręsite. Ir skalbinių taip pat skalbsite patys.

Liucija, ar tu išprotėjai? Juk buvote geriau prieš tai! nustebėjo šėta.

Buvo, kartais net neblogai, atsakė nuotaka. Kol jūs neįkištumėte nosies į mūsų gyvenimą. Žydrę su Grigžiumi išsiskyrė, o dabar rūpinasi mumis?

Ką tu kalbi? Ką aš išskyriau? susiraukė Nida Vaitiekūnienė.

O juk tai jūs! Dukra nuolat vargino: Grigžius toks Grigžius tas! Jis tavęs negerbia, uždarbis mažas, išsilavinimas ne tas, butas siauras ir t.t.!

Jaučiu, jog Grigžius iki šiol glostė mano kepenų, išbėgo! Žydrė liko viena su dviem vaikais ir neišgalima hipoteką. O dabar jūsų siela patenkinta?

Tikriausiai ne! Jums nuobodu, tad įsikišote. Aš ne Grigžius, aš ilgai nekantriu grąžinsiu jums Vytą, rūpinkitės juo patys kas geriau nei gimtinė mama. Tikrai, Vytas?

Ką kalbi, Liude! Aš niekada to nepagalvojau! Nenoriu skyrybų! Tiesiog mama pasiūlė Žydrėi pagalbą, bandė atsigrąžinti vyras.

Padėjai? Tai iki kitos algos gyvensi pas mamą ar Žydrę kaip jie susitars. Aš pagalvosiu.

Ir Vytas suprato, kad Liucija nejuokauja. Visą mėnesį iki kitos algos jis gyveno pas mamą.

Penktadienį sugrįžo namo.

Liude, aš tau pervedžiau algą ir Viltės tris tūkstančius, pasakė jis iš durų.

Iš virtuvės sklido nuostabus skanus keptos kiaulienos su saldžiai rūgštų padažu kvapas.

Eik plauk rankas ir atsisėsk vakarieniauti, šypsojosi Liucija. Ar į mamą eisi?

Vytas išsigando, išplaukė akimis, nervingai nusukęs galvą. Lūpos drebėjo, kalba užspringo. Ir Liucija suprato, jog žodžiai veltui.

Kaip jums šis Liucijos išdaiga? Palikite komentarus, spauskite patinka!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

6 + eighteen =

– Aš tau sakiau – kur tik nuvežių pinigus, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčiams, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę su mezgimu.