Prieš ją stovėjo pilna troškinio lėkštė

— Šimtą penkiasdešimt eurų galėčiau duoti vieną kartą, — pasakė Rasa. — Jeigu tau tiek reikia kas mėnesį, pasakyk dabar.

Prieš ją stovėjo pilna troškinio lėkštė. Įdėjau daugiau bulvių, nes vaikystėje jas išsirinkdavo pirmiausia. Dabar ji šakute stumdė vieną bulvę nuo vieno lėkštės krašto prie kito.

— Tavo brolis iškart sutiko.

Vos tai ištarusi supratau, kad laukiau progos jai taip pasakyti. Saulius buvo pažadėjęs pervesti pinigus penktadienį. Susitarėme per dvi minutes, kol jis laukė eilėje plovykloje. Tik tada paskambinau Rasai.

— O tu Sauliaus paklausei, ar jis galės atvažiuoti, kai atveš granules? — paklausė ji.

— Sakė, kad dirbs.

— Aš irgi dirbsiu, mama. Praeitą kartą išėjau iš darbo anksčiau ir paskui dvi valandas atidirbinėjau šeštadienį.

Žinojau, kad ji krovė maišus. Buvau išvirusi arbatos ir išnešusi į kiemą du puodelius. Nežinojau, kad paskui ji turėjo atidirbti. Maniau, tiesiog susikeitė pamainomis.

— Galėjai pasakyti.

Rasa padėjo šakutę.

— Pasakiau, kai paskambinai. Tu atsakei, kad vairuotojas pats visko į rūsį nesuneš.

Norėjau priminti, kad vairuotojas iš tiesų nieko nenešė. Jis paliko du padėklus prie vartų ir išvažiavo, nors telefonu man buvo žadėjęs bent pastumti arčiau namo. Bet Rasa jau kėlėsi nuo stalo. Pasiėmė lėkštę, o aš ištiesiau ranką, kad paliktų. Ji vis tiek nusinešė ją prie kriauklės.

— Mama, aš tavęs klausiu rimtai. Kiek tau trūksta?

Ištraukiau sąskaitą iš stalčiaus. Už granules reikėjo sumokėti tris šimtus dvylika eurų. Dar turėjau nesumokėtą sąskaitą už katilo remontą. Buvau nusprendusi, kad iš vaikų paprašysiu po šimtą penkiasdešimt, o paskui viską kaip nors susidėliosiu. Net sau nebuvau pasakiusi, ar jų pagalbos reikės ir kitą mėnesį.

Rasa perskaitė sąskaitą ir apvertė lapą. Kitoje pusėje buvau užrašiusi tris skaičius. Pensija, vaistai, kiek liko sąskaitoje. Prie paskutinio skaičiaus buvo klaustukas.

— Rytoj po darbo galim ramiai susėsti, — pasiūlė ji. — Aš atsivešiu savo sąskaitas. Pažiūrėsim, ką iš tikrųjų galim sau leisti.

— Kam man tavo sąskaitos?

— Kad kitą kartą, kai pasakysiu, jog negaliu, nereikėtų kalbėti apie Saulių.

Ji užsisegė paltą ir išėjo. Kai atvėriau langą išleisti troškinio kvapo, pamačiau, kad jos automobilis dar stovi prie vartų. Rasa sėdėjo už vairo, abiem rankom laikė telefoną. Maniau, parašys broliui. Po kelių minučių ji įjungė šviesas ir nuvažiavo.

Kitą rytą atvažiavo Saulius. Iš bagažinės išėmė ilgą pakuotę su šilumos izoliacija ir padėjo prie rūsio durų.

— Užvyniosiu ant vamzdžių, kol dar nesušalo rankos, — pasakė. — Kur tėčio žirklės?

Padaviau žirkles. Jau ketvirti metai po vyro mirties, o tuose namuose jos vis dar buvo tėčio. Kaip ir plaktukas, kurio rankeną Saulius prieš mėnesį pakeitė, ir termosas, kurį Rasa veždavosi į darbą, kol galų gale pametė kamštį.

— Rasa tau vakar skambino? — paklausiau.

Saulius atsisėdo ant rūsio laiptelio ir pradėjo plėšti pakuotę.

— Klausė, kiek tau pažadėjau.

— Ir ką pasakei?

— Kad šį mėnesį visai nieko negaliu.

Pamaniau, kad juokauja. Jis ištraukė iš pakuotės pirmąjį vamzdį, perlenkė per pusę ir pamėgino sutalpinti tarp kelių.

— Penktadienį turėjo sumokėti už vieną darbą, — pasakė. — Vakar paskambino ir nukėlė iki mėnesio galo. Būčiau tau parašęs.

— Kada?

— Penktadienį.

Atsistojusi ant viršutinio laiptelio mačiau, kad iš po jo megztinio kyšo seni marškiniai su įmonės, kurioje jis nebedirbo, ženklu. Buvau jam tuos marškinius išlyginusi prieš pirmą darbo dieną. Prisimenu, kaip tada svarsčiau, ar lyginti ir antrą porą, ar jau leisti trisdešimtmečiui pačiam pasirūpinti.

— Už kiek pirkai izoliaciją? — paklausiau.

— Keturiasdešimt du. Kvitą palikau automobily.

Nuėjau į virtuvę, iš piniginės išėmiau penkiasdešimt eurų ir grįžau. Saulius pažvelgė į banknotą taip, lyg siūlyčiau pinigų už tai, kad atvažiavo.

— Paimk bent už medžiagas, — pasakiau. — Likusius pasilaikysiu granulėms. Dar paskambinsiu ir paklausiu, ar gali atvežti mažiau.

Jis paėmė. Vakare ant stalo radau aštuonis eurus po druskine.

Iki Rasos atvažiavimo spėjau išsiaiškinti, kad granulių galiu užsisakyti perpus mažiau. Už atvežimą tektų mokėti tiek pat, tad susitariau su kaimyne pasidalyti užsakymą. Ji irgi šildėsi granulėmis, gyveno už trijų namų. Prieš skambindama jai tris kartus užsirašiau, ką pasakysiu. Kai pagaliau paskambinau, ji tik paklausė, ar mano vairuotojas sutiktų užsukti pas ją pirmą, nes pusę keturių pasiima anūką iš darželio.

Rasa atvažiavo su dukra Gabija. Anūkė pasisveikino, padėjo ant stalo maišelį obuolių ir iš karto pasisiūlė nueiti į rūsį pažiūrėti, ką Saulius ten padarė. Rasa palaukė, kol išgirsime užsidarant duris.

— Ji pati užsidirbo, — pasakė, žvilgtelėjusi į obuolius. — Penktadieniais po pamokų dirba parduotuvėj.

— Mokyklą baigia ir dar dirba?

— Tau norėjo pasakyti per Kalėdas. Tada paklausei, kodėl ji nepadeda man namie, jeigu tiek laiko praleidžia su draugėm. Paskui nebenorėjo.

Užuot atsakiusi, padėjau prieš Rasą naują lapą. Ant jo buvau surašiusi, kiek kainuos pusė užsakymo ir kiek sutaupysiu, jeigu su kaimyne pasidalysime pristatymo išlaidas.

— Šį mėnesį užteks penkiasdešimties, — pasakiau. — Jeigu dar gali.

Rasa linktelėjo. Paskui atsidarė savo užrašų knygelę ir parodė, kurią dieną nuskaičiuoja paskolos įmoką. Sutarėme, kad pinigus perves kitą rytą po atlyginimo. Aš savo ruožtu pažadėjau dėl katilo pasikalbėti su meistru pati. Rasa jau du kartus jam buvo skambinusi iš darbo, nes man buvo nejauku prašyti sąskaitą apmokėti dalimis.

Gabija grįžo iš rūsio ir atsisėdo šalia mamos. Ant jos rankovės buvo prilipęs baltas izoliacijos gabaliukas. Nuėmiau jį. Ji leido, nors paprastai, kai pataisydavau jai apykaklę ar nubraukdavau plauką nuo veido, iškart pasitraukdavo.

— Tai dėl katilo jau susitarėt? — paklausė ji.

— Beveik. Tavo mama man padės šį mėnesį. O paskui žiūrėsim.

Gabija pažvelgė į Rasą. Tada išsitraukė telefoną ir atsidarė banko programėlę.

— Tai man tą pavedimą atšaukti?

Rasa pasisuko visu kūnu.

— Kokį pavedimą?

Gabija padėjo telefoną tarp mūsų. Ekrane buvo atidarytas mokėjimas už vairavimo kursus. Suma jau įrašyta, beliko patvirtinti. Kiek žinojau, ji tiems kursams taupė nuo vasaros.

— Šitą, — pasakė Gabija. — Dėdė vakar liepė dar palaukti, kol jūs pasikalbėsit. Sakė, jeigu pinigų neužteks, galėsiu kursus pradėti rudenį.

— Saulius tavęs prašė duoti man pinigų?

Gabija papurtė galvą.

— Jis prašė atidėti kursus, kad galėčiau paskolinti tau. Dėl mamos paskolos sakė nieko neklausinėti.

Rasa užvertė užrašų knygelę.

— Dėl mano paskolos?

Gabija pažvelgė į ją. Tik tada supratau, kad iki tos akimirkos ji nė kiek neabejojo, jog visos trys kalbame apie tuos pačius pinigus.

— Mama, tu tikrai nežinojai? Aš dėdei jau pervedžiau už dvi tavo įmokas. Jis sakė, kad tu pati jo prašei su manim pasikalbėti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

14 − ten =

Prieš ją stovėjo pilna troškinio lėkštė