— Rytoj iki devynių turiu iškraustyti keturias šeimas, — pasakė Gabrielė. — Dainius liepė joms duoti jūsų adresą, jeigu pradės klausinėti, kur gyvens toliau.
Padėjau puodelį ant stalo.
— Kokias šeimas?
— Iš namo Laukininkų gatvėje. Kur jūsų žmonės vasarą tvarkė stogą.
Prisiminiau tą namą. Dainius vieną penktadienį paskambino iš statybvietės ir paprašė pervesti avansą už papildomas medžiagas. Fone girdėjau, kaip kažkas šaukė jo vardą. Paklausiau, kas atsitiko. Pasakė, kad nulijo ir šiek tiek permerkė laiptinę.
— Ten žmonės iki šiol negali grįžti į butus?
— Viena šeima grįžo. Ponia Regina irgi bandė, bet po dviejų naktų vėl man paskambino. Sakė, kad sūnus visą naktį kosėjo. Ji pati būtų likusi. Kad tik daugiau nereikėtų nieko prašyti.
Gabrielė išsitraukė telefoną ir parodė žinutę. Viršuje buvo Dainiaus vardas.
Jei Regina vėl skambins, duok jai mano namų adresą. Žmona tvarko finansus. Tegul su ja aiškinasi.
Perskaičiau žinutę antrą kartą. Tik tada pastebėjau, kad ji atsiųsta tą pačią popietę.
— Tai jis žino, kad tu čia?
— Žino, kad ketinau ateiti. Apie kūdikį liepė tau pasakyti pats.
Gabrielė palaukė, kol pakelsiu akis.
— Sakė, tada greičiau suprasi, kad jis rimtai nusiteikęs skirtis.
Nuo tos minties pasidarė bloga. Ne nuo to, kad jis norėjo skirtis. Nuo to, kaip ramiai jie, matyt, buvo apie mane kalbėję. Gal net vakarieniaudami, kol aš namie laukiau, kada jis parašys, ar grįš valgyti.
— Kiek iš tų septyniasdešimt aštuonių tūkstančių išleidai nuomai? — paklausiau.
Ji kilstelėjo galvą.
— Tu žinai sumą?
— Žinau kiekvieno pavedimo datą.
Gabrielė susirado telefone lentelę. Prie keturių pavardžių buvo surašyti butų adresai, užstatai ir mėnesio nuoma. Vienoje eilutėje pamačiau įrašą apie skalbyklę. Kažkas pirmą savaitę skalbė vaikų drabužius savitarnoje, kol Gabrielė surado, kas paskolintų naudotą.
— Keturiasdešimt trys tūkstančiai su trupučiu, — pasakė ji. — Turiu sutartis ir kvitus. Dar dalis išėjo daiktams iš užlietų butų išvežti ir laikyti.
— O likutis?
— Dalis buvo mano atlygis. Dvidešimt tūkstančių Dainius liepė pasilikti kitam mėnesiui.
— Tada kodėl rytoj juos iškrausto?
Gabrielė užrakino telefoną. Kurį laiką girdėjau tik šaldytuvą. Jį jau kelias savaites reikėjo atitraukti nuo sienos, nes pradėdavo burgzti vos įsijungęs.
— Tuos dvidešimt tūkstančių jis pirmadienį iš manęs atsiėmė. Pasakė, kad perves žmonėms tiesiogiai. Šiandien sužinojau, jog nė vienas negavo.
— Į kokią sąskaitą pervedei?
— Į jo asmeninę.
— O jis kodėl nepasikvietė jų visų pas save į biurą?
Gabrielė pažvelgė į echoskopijos nuotrauką.
— Nes biure rytoj bus draudimo atstovas. Dainius nenori, kad jie su juo susitiktų.
Ji pasakė tai taip tyliai, kad išėmiau ranką iš chalato kišenės ir atsirėmiau į stalą, kad netyčia neprispausčiau telefono prie kūno.
— Ką jis pasakė draudimui?
— Kad visi grįžo namo dar rugsėjį.
Buvo lapkritis.
Atsistojau taip greitai, kad kelis atsitrenkė į stalo apačią. Pravėriau langą. Iš kiemo traukė šaltis, kažkas apačioje vedžiojo šunį. Mačiau, kaip žmogus sustojo po žibintu ir pasilenkė užsegti pavadėlio. Norėjosi dar akimirką į jį žiūrėti. Jis niekur neskubėjo.
— Kodėl tu pradėjai nuo buto ir akcijų? — paklausiau.
— Nes maniau, kad tu viską žinai. Jis sakė, kad aš vienintelė ten liksiu kalta, jeigu kas nors išlįs. Kad jūs abu pasakysit, jog aš išrašiau sąskaitas už nieką. — Ji įsidėjo nuotrauką į rankinę. — Maniau, jeigu turėsiu dalį įmonės, jis negalės manęs taip lengvai išmesti.
— O dabar?
— Dabar norėčiau, kad bent paskambintum Reginai. Man ji nebeatsiliepia.
Gabrielė paliko jos numerį ant popieriaus lapelio, šalia kavos puodelio. Prie durų pasakė, kad atsiųs nuomos sutartis. Dar norėjo kažką pridurti. Aš jau laikiau duris praviras, ir ji išėjo.
Išsaugojau įrašą. Tada persirengiau ir paskambinau Reginai. Atsiliepė vyras, prisistatė jos broliu. Fone čežėjo lipni juosta. Jis paklausė, ar aš iškraustymo klausimu.
— Dėl nuomos, — pasakiau. — Norėčiau pasikalbėti su Regina.
— Ji apačioj. Išnešė vaistus į mašiną, kad per skubėjimą nepamirštų. Jūs galit jai pasakyti, į kurį butą rytoj važiuoti?
Pasakiau, kad nežinau. Žodis išėjo sunkiai. Norėjau, kad jis išgirstų bent ką nors naudinga, todėl paprašiau adreso ir pažadėjau atvažiuoti.
Jau aviausi batus, kai grįžo dukra. Ugnė pasisveikino tyliai, pasidėjo kuprinę ir paklausė, kodėl aš su paltu.
— Važiuoju susitikti su viena moterimi. Regina iš Laukininkų gatvės. Tėtis ten vasarą stogą tvarkė.
Ugnė nustojo rištis plaukus. Gumutė liko tarp pirštų.
— Ji dar Šilutės plente?
— Iš kur tu žinai, kur ji gyvena?
— Jos sūnus Matas pas mus klasėj. Mes su Ema šiandien padėjom jam pakuotis. Jis sakė, kad tu žinai.
Pasirodo, prieš dvi savaites Ugnė buvo paprašiusi tėčio nuvežti Matui kelis vadovėlius. Dainius tada pats pasisiūlė pavežti ir ją. Palaukė automobilyje, kol ji užneš knygas, o grįžtant namo paprašė man nesakyti. Girdi, aš ir taip prastai mieganti, kam dar rūpestis dėl vienos šeimos.
— Jis sakė, kad pasirūpins, — tarė Ugnė. — Šiandien Matas paklausė, ar gali rytoj pas mus pasidėti kuprinę. Kad neliktų su visom dėžėm mašinoj. Sakiau, kad tau tikrai netrukdys.
— Ir netrukdys. Parašyk jam.
Į Šilutės plentą nuvažiavome kartu. Matas atidarė duris mūvėdamas vieną kojinę. Kitą, kaip paaiškėjo, netyčia supakavo su patalyne. Ugnė nusivedė jį į kambarį ieškoti. Regina stovėjo virtuvėje ir vyniojo stiklines į reklaminius laikraščius. Ant stalo šalia jos gulėjo dvi nepaliestos sumuštinių lėkštės.
Prisistačiau. Ji padėjo stiklinę į dėžę ir atsitiesė.
— Tai pagaliau atvažiavot.
Paaiškinau, kada ir iš ko sužinojau apie jų butą. Regina klausėsi nekišdama nė žodžio. Kai baigiau, iš palangėje padėto segtuvo išėmė vieną lapą.
— Prieš mėnesį jūsų vyras sakė, kad norit kaitalioti sąlygas, nes pasirašiau per greitai. Tada pasakė, kad viską vilkinu aš. Šiandien jau sako, kad per mane gali uždaryti įmonę. Tai dabar jūs pasakykit, ką, jūsų manymu, aš padariau.
Tai buvo susitarimas dėl žalos atlyginimo. Reginos parašas apačioje atrodė paskubomis brūkštelėtas. Perskaičiau sakinį virš jo. Juo ji patvirtino gavusi devynis tūkstančius eurų ir sutiko, kad daugiau pretenzijų mūsų įmonei neturi.
— Jums sumokėjo?
— Nė cento. Jis padavė man šitą lapą laiptinėje. Matas stovėjo šalia su dviem maišais, o mašina, kuri turėjo mus išvežti, jau laukė. Sakė, be parašo negali apmokėti laikino buto. Kad pinigai už sugadintus daiktus ateis vėliau.
Virš Reginos parašo buvo ir manasis. Tą lapą prisiminiau. Dainius atvežė tris dokumentus į automobilį, kai prie poliklinikos laukiau Ugnės. Dukrai tą rytą nuėmė įtvarą, ji pirmąkart po traumos turėjo eiti namo be ramentų. Ant pirmo lapo buvo parašyta laikino apgyvendinimo išlaidos. Kitų dviejų neperskaičiau iki galo. Pasirašiau ten, kur Dainius buvo prilipinęs geltonus lapelius.
— Parašas mano, — pasakiau.
Regina linktelėjo. Tada atitraukė dėžę nuo gretimos kėdės, kad galėčiau atsisėsti.
— O šitas irgi? — paklausė.
Ji iš segtuvo ištraukė dar vieną lapą. Tai buvo pavedimo kopija. Devyni tūkstančiai eurų pervesti iš mūsų įmonės sąskaitos. Mokėjimo paskirtyje buvo Reginos pavardė ir susitarimo numeris. Gavėjo sąskaita baigėsi keturiais skaitmenimis, kuriuos atpažinau iš karto.
Tą sąskaitą buvome atidarę Ugnei, kai jai sukako dešimt. Dainius kasmet per jos gimtadienį įnešdavo pinigų. Aš iki šiol galvojau, kad ten jau turėtų pakakti bent pirmiems studijų metams.
Iš kambario išėjo Ugnė, nešina Mato kuprine. Padėjau pavedimą priešais ją ir parodžiau datą.
— Ar tėtis tau sakė, iš kur tie pinigai?
Ugnė pažvelgė į Reginą. Kuprinę nuleido ant grindų, atsargiai, lyg viduje būtų kas nors dūžtančio.
— Sakė, kad tu prašei juos persiųsti, — atsakė ji. — Mama, aš čia tik pirmą kartą matau Mato mamos pavardę. Kitus tris pavedimus padariau vakar.







