Žibintai prie varteliuose gęso vienas po kito. Šeštadienio popietę, gegužės dvidešimt aštuntą, uošvių sode kvepėjo šlapia žole ir ant grilio kepama kiauliena. Zosė rožine suknele bėgiojo tarp serbentų krūmų, o trimis metais jaunesnis Mikas tempė paskui save plastikinį dinozaurą betonine takeliu. Magda sėdėjo ant sulankstomos kėdutės prie stalo, lupo apelsiną ir stebėjo, kaip vaikai ieško dovanos, paslėptos po tujomis. Čia atvažiavo švęsti dukros aštuntojo gimtadienio. Be Pauliaus. Jis esą stovėjo spūstyje prie Panevėžio. Užtat jo naujoji moteris, Agnė, sukiojosi po sodą taip, lyg šis namas jau seniai būtų jos. Magda jau buvo spėjusi sužinoti iš buvusios svainės: Agnė turinti gerą širdį, „tik ta Magda pavydi“. Gera širdis kvepėjo parfumerijos tinklo kvepalais ir avėjo basutes su kulniuku, kurios klimpo žolėje. Agnė nešiojo svečiams limonadą plastikiniuose puodeliuose. Magda lupo apelsiną ir skaičiavo, kiek kartų toji priartėja prie jos sūnaus. Trečias kartas, ketvirtas. Priėjo prie Miko, pritūpė, pataisė jam marškinėlių apykaklę. Pirštai šviesiu laku palietė vaiko kaklą. Berniukas to nepastebėjo. Magda numetė apelsino žievę į maišą, nulaužė nagą ties pašakniu ir atsistojo.
— Palik jį — pasakė Agnei už nugaros.
Toji nė nekrustelėjo. Atsitiesė, nusivalė rankas į šortus ir priėjo prie Magdos su šypsena, kuri nesiekė net smakro.
— Juk nieko blogo nedarau. Vaikai mane mėgsta. Ypač Mikas. Sakė, kad aš įdomesnė už tave. Na, bet žinai, vaikai nuoširdūs.
Sode kažkas garsiai nusijuokė prie grilio. Senasis kaimynas Petras paleido radiją, iš kurio skambėjo devyniasdešimtųjų hitų rinkinys. Niekas nekreipė dėmesio į dvi moteris, stovinčias prie sūpynių. Magda prasižiojo, bet kol spėjo atsakyti, Agnė žengė žingsnį, pasilenkė ir toliau kalbėjo jau tyliau, tarsi dalintųsi paslaptimi:
— Dabar jie taip ar taip labiau nori būti su manimi. O tu čia tik saugai savo žaisliukus.
Ir tiek. Jokių keiksmų. Jokio riksmo. Trys sakiniai, pataikę į vieną tašką. Magda pajuto, kaip viduje atsiveria ta pati žaizda, kaip ir ryte, kai prie kavos puodelio perskaitė Pauliaus žinutę: „vaikams geriau adaptuotis su Agne“. Dabar tie žodžiai turėjo veidą. Stovėjo priešais ją sode, šeštadienį, prie torto likučių.
— Nešdinkis iš čia — metė Magda.
— Neisiu. Čia ne tavo namai. — Agnė gūžtelėjo pečiais. — O jei mane paliesi, visi pamatys, kokia tu nervinga.
Reikalas buvo ne nervuose. Magda jau seniai nejautė pykčio šalia šios moters, tik šaltą, susitvarkiusį nuovargį, koks lieka po naktų, praleistų prie dokumentų aplanko. Dabar reikėjo užbaigti temą kartą ir visiems laikams, bet ne riksmu. Priėjo prie krepšio, gulinčio ant mūrelio. Išsiėmė iš jo juodą aplanką, o iš aplanko — du segtukais sukabintus lapus. Pirmame puslapyje, viršuje, buvo matyti Vilniaus regiono apylinkės teismo antraštė, bylos numeris N3-187/24.
— Žinai, kas tai? — paklausė Magda, laikydama lapus prispaustus pirštu, kad vėjas nuo garažo pusės jų neišplėštų.
Agnė prisimerkė.
— Kažkokie tavo popieriukai. Manęs tai nedomina.
Magda išlankstė pirmą lapą.
— Nutartis nuo balandžio keturioliktos. Bendravimas su vaikais tavo akivaizdoje apribotas iki vieno susitikimo per mėnesį, tik dalyvaujant vaiko teisių specialistui. Praeitą savaitę rašei Mikui žinutes mesenžeryje. Turiu jų dvidešimt aštuonias. Visos yra byloje. Visos prasideda taip pat: „Jei nori, gali vadinti mane mama“.
Sode kažkas trenktelėjo. Tai Paulius įėjo pro vartelius, rankoje laikė gėles folijoje. Sustojo, pamatęs savo moterį priešais buvusią žmoną. Niekas iš svečių nepriėjo. Tik senasis Petras pasuko radiją garsiau, nes kaip tik skambėjo „The Power of Love“.
Agnė ištiesė ranką link lapų.
— Parodyk tai. Tai neteisėta.
Magda atitraukė dokumentą prie krūtinės.
— Teisėta. Vakar padaviau teismui prašymą visiškai uždrausti tau bendrauti su vaikais. Su priedais: tos žinutės, šios dienos įrašas ir Zosės pareiškimas. Štai tau prašymo nuorašas. Antrą lapą pasilieku sau.
Ir padavė Agnei vieną susegtą lapą. Antrąjį įsikišo atgal į aplanką. Viršuje lapo, kurį atidavė, teismo darbuotojas buvo uždėjęs violetinį antspaudą. Agnė paėmė popierių, perbėgo akimis pirmą pastraipą.
— Tu negali man to padaryti. Paulius turi lygias teises.
— Paulius turi savo teises. Tu neturi jokių. — Magda pakėlė krepšį, priėjo prie sūpynių. — O dabar eik nuo manęs. Arba paskambinsiu specialistui, kad nutrauktų tavo vizitą anksčiau laiko.
— Tu net neturi jo numerio telefone! — sprogo Agnė.
Magda išsiėmė iš krepšio telefoną. Suvedė numerį, paspaudė žalią ragelį ir laukė. Po trijų signalų kalbėjo į mikrofoną:
— Kalba Magdalena Vilkienė. Byla N3-210/24, vaiko teisių specialistė Petraitienė. Esu dukros gimtadienyje, adresu, nurodytu byloje. Ponia Agnė Kazlauskienė pažeidžia balandžio keturioliktos dienos nutartį. Prašau tai užfiksuoti. Taip. Prašymo nuorašą jai įteikiau.
Padėjo ragelį. Įsidėjo telefoną į krepšį. Agnė stovėjo su tuo savo lapu, o popierius tarp jos pirštų su violetiniu antspaudu ėmė drebėti.
— Einu pas Paulių! — metė ir patraukė link vartelių.
Paulius ten vis dar stovėjo su gėlėmis. Kai ji priėjo, nieko nesakė. Tik žiūrėjo į Magdą, kaip ši išima dovaną iš už krūmo, paima Zosę už rankos ir prieina prie Miko.
— Važiuojam namo — pasakė Magda vaikams. — Teta Agnė gavo savo dokumentą. Ir daugiau Mikui nerašys.
Zosė neklausinėjo. Suėmė brolį už rankos. Mikas persimetė dinozaurą per petį ir atsigręžė, bet ne į Agnę. Į mamą.
Magda atsklendė varteliuose. Agnė stovėjo šalia Pauliaus ir kažką greitai kalbėjo, spausdama lapą. Toji šypsena iš jos buvo dingusi. Liko tarsi įstumta į striukės rankovę, kurią Paulius laikė pasikišęs po pažastimi. Sekmadienį Magda rado elektroniniame pašte teismo patvirtinimą: prašymas užregistruotas, bylos numeris N3-233/24. Tame pačiame laiške vaiko teisių specialistė paskyrė naują susitikimo datą dalyvaujant stebėtojui: birželio devintą, B salė, trylikta valanda. Sąlyga Agnei: vienas susitikimas per mėnesį, dalyvaujant specialistei, iki rugsėjo, kitaip bauda trys tūkstančiai eurų už kiekvieną pažeidimą.
O dieną po gimtadienio Magda nusivežė vaikus prie Žaliųjų ežerų. Mikas sviedė akmenuką ir pasakė, kad gerai, jog teta jam daugiau nerašys, nes jis tą mesenžerį ištrins iš telefono. Zosė suvalgė grietininių ledų ir išsitepė rožinę suknelę.
Vakare Magda nuėmė nuo šaldytuvo seną lapą su nupieštu dinozauru. Mikas mėlynu pieštuku jam prisipiešė ragus. Niekas neklausė apie Paulių. Niekas neklausė apie Agnę.
