Gyvenimas tęsiasi
Kur tu? Ar tikrai ketini mane palikti?
Austėja stovėjo prie lango, įsmeigusi žvilgsnį į lietingas Vilniaus gatves. Už stiklo lauko dangų merkė lietus, vandens lašai lėtai ritosi žemyn, susiliedami į netikėtus raštus. Rankoje ji laikė arbatos puodelį seniai atvėsusią, nors tai jai visiškai nerūpėjo. Laikas tęsėsi beviltiškai lėtai; atrodė, lyg kažkas tyčia tempia kiekvieną akimirką, paversdamas minutes ištisomis valandomis.
Jos galvoje atkakliai aidi rytiniai Mykolo ištarti žodžiai per telefoną: Reikia mums pasikalbėt. Tie žodžiai smogė staiga, lyg šaltas dušas, privertė viską viduje sustingti nuo blogos nuojautos. Austėja bandė save įtikinti, kad galbūt Mykolas planuoja pokalbį tik apie darbą ar atostogas, tačiau širdies gilumoje ji suprato labai greit spręsis jųdviejų santykių likimas.
Kai Mykolas pagaliau grįžo į butą Justiniškėse, Austėja iškart pajuto kažkas ne taip. Jis vengė žiūrėti į akis, lyg bijotų per klaidą susidurti žvilgsniu. Tyčia neskubėdamas nusimovė striukę, numetė ją ant batų dėžės prie durų ir atsisėdo už stalo. Tyla slėgė tokios sunkios niekada nebuvo.
O juk santykių pradžioje buvo viskas kitaip… Prieš ketverius metus Mykolas, tik grįžęs iš darbo, puolė apkabinti ją, įspausti bučinį į viršugalvį ir išsišiepęs klausdavo: Na, kaip sekėsi šiandien, Auste? Galėdavo valandų valandas sėdėti kartu virtuvėje, kalbėtis apie bet ką ir nieką, kurti planus, svajoti apie bendrą ateitį, ginčytis, kokios užuolaidos tinkamesnės svetainei. Mykolas kiekvieną rytą užvirdavo jai žolelių arbatą, o Austėja vakarais kepdavo jo mėgstamiausius mėlynių pyragiukus. Jie netgi buvo sugalvoję vardą būsimam šuniui guviam labradorui, kurį žadėjo pavadinti Jogiu. Visa tai atrodė paprasta ir savaime suprantama…
O dabar Mykolas sėdėjo tarsi svetimas, susigūžęs, suglamžytas, o Austėja viduje jautė, kaip veržiasi įtampa, kuri tuoj sprogs, jei dar ilgiau tęsis ši nežinomybė.
Na? neištvėrusi ištarė, padėdama puodelį ant stalo su šiek tiek per garsiu trenksmu. Nebūk tilus! Jau ir taip baisu nuo tavo žvilgsnio…
Mykolas giliai įkvėpė, tarytum bandydamas susikaupti. Jis žiūrėjo pro langą, tarsi už lango vyktų šis tas svarbaus. Galiausiai pratarė tyliai:
Aš tavęs daugiau nebemyliu.
Ką? vos girdimai sušnabždėjo Austėja, ieškodama jo žvilgsnio. Bet Mykolas dabar stebeilijo į nuotrauką ant lentynos jų bendrą kadrą iš praeitų metų vasaros prie Baltijos. Ten dar buvo laimingi, įdegę, kupini džiaugsmo ir vilčių. Kodėl?
Atsiprašau. Daug galvojau ir bandžiau suprasti, kas man negerai, jis perbraukė veidą ranka, tarytum norėdamas nuplauti nuovargį, kuris kaupėsi pastarosiomis dienomis. Taip jau yra. Nebemyliu. Nebemalonu kiekvieną dieną matyti tave, girdėti tavo balsą, kalbėtis… Tu tapai man svetima, supranti?
Kažkas Austėjai viduje nutrūko. Kvėpavimas tapo neritmiškas, širdį apėmė aštrus, tramdomas skausmas. Ji lėtai nusėdo ant kėdės, įsikibusi į stalą.
Ne! Tai negali būti tiesa! Nejaugi….
Kada tai supratai? paklausė ji, pati stebėdamasi, kaip nepažįstamai skamba jos balsas lyg kitos moters.
Ne iš karto, galiausiai ištarė Mykolas žiūrėdamas į akis. Jo žvilgsnis buvo nuovargio pilnas, bet abejonės jame nebuvo. Dabar esu tikras mūsų ateities kartu nebebus.
Austėja taip stipriai suspaudė stalo kraštą, kad net pirštų sąnariai pabalo. Prabėgo ketveri metai kartu akyse kaip juostos kadrai šmėžavo jaukūs vakarai, kai už kūrenamos krosnelės Mykolas skaitydavo jai knygą, o ji megzdavo jam jau dulkinusį, bet dar neužbaigtą šalį. Prisimenu sekmadienius kino teatre visad pirkdavo didelį spragėsių maišą ir ilgai rinkdavosi, kokį filmą žiūrėti. Arba jo šilta ranka, tvirtai gniaužianti jos delną, kai eidavo per perėją. Visi tie momentai dabar tapo tarsi nespalvoti išgyventa laimė liko tiktai pilki šešėliai.
Kodėl neišdrįsai anksčiau pasakyti? tyliai išspaudė Austėja, nenuleisdama akių. Jos pirštai įsitempė, maigydami staltiesės kraštą, lyg ieškodami atsakymo paprastos drobės raukšlėse.
Nenorėjau tau sukelti skausmo, galiausiai pakėlė akis Mykolas. Bet negaliu ilgiau meluoti.
Ar tu ką nors sutikai? išspaudė Austėja, pati nežinodama, ar nori išgirsti tiesą. Gal būtų lengviau sužinoti, kad jos vietą užėmė kita. Sunkiau suvokti, kad ji tiesiog tapo nepakankama…
Ne! Mykolas staigiai pakėlė galvą, akys išsiplėtė. Jokio žmogaus nėra. Tiesiog… jausmai išblėso.
Austėja palinksėjo. Tai visgi dėl jos… Ji palengva pakilo, priėjo prie lango. Regis, nesvarbu, ką matys pro langą svarbiausia, kad nesimatytų jos ašarų. Norėjo išsaugoti bent kruopelytę orumo.
Žinai, ištarė ji, vis dar atsukusi nugarą, ačiū, kad pasakei tiesą. Nors ir skaudu, bet svarbu išgirsti.
Atleisk. Tikrai nenorėjau taip… sumurmėjo Mykolas.
Nieko tokio, silpna šypsena suspurdėjo jos lūpose, nors balsas vis dar vos drebėjo. Tiesiog išeik.
Kai už jo nugaros užsivėrė durys, bute įsivyravo keista tyla. Ji slėgė, užpildo likusį orą, buvo tarsi paskutinio Mykolo buvimo įrodymo nušluostymas. Austėja lėtai atsidarė spintą, ištraukė lagaminą ir ėmė krauti jo daiktus puikiai išlygintas marškinius, knygas, kurias kartu ilgai rinkosi knygyne, nuotraukas rėmeliuose jų laimingas akimirkas. Visa tai dabar atrodė ne vietoje jos mažame bute.
Po to, atsisėdusi ant sofos su naujai užplikyta karšta arbata, ji netikėtai susijuokė. Iš pradžių tyliai, beveik nepastebimai, vėliau vis garsiau. Juokas liejosi per kraštus, sumišęs su ašaromis, atpalaidavo tai, kas susikaupė viduje per daugybę metų. Skaudu Kaip jai skaudėjo!
Kitą dieną Austėja pasiėmė laisvą dieną darbe. Reikėjo likti vienai, permąstyti, išeiti iš įprastos aplinkos. Ji išėjo pasivaikščioti po Vingio parką vietą, kuri visada suteikdavo ramybę ir švarų orą tarp žalumos, kur miestas nutilsta.
Lietus baigėsi. Saulės spinduliai prasiveržė pro debesis, žaisdami balose, tarsi mažučiuose veidrodėliuose, kur atsispindėjo dangus. Austėja lėtai klaidžiojo alėjomis, giliai įkvėpdama šviežio oro, kuris po lietaus buvo ypatingas: kvepėjo drėgna žeme, šlapiais lapais, vos prasiskleidusiomis žiedais. Ji juto, kaip ramybė pamažu užlieja krūtinę, o sunkumas atslūgsta. Keista, bet ji pajuto… palengvėjimą. Atrodė, kad sunkus akmuo, kurį nešiojo širdyje, pamažu tirpsta.
Stabtelėjo prie suoliuko, išsitraukė telefoną norėdama nufotografuoti virš medžių išsiskleidusią vaivorykštę. Ryškios spalvos, blyškiame danguje atrodė pasakiškai. Priremtas fotoaparatas, kai staiga pamatė artėjančią moterį.
Austėja? moteris sulėtino žingsnį. Esu Eleonora Vytautienė.
Iškart atpažinau tai Mykolo mama. Širdis susiveržė. Atsiminė bandymus suartėti, sveikinti su šventėmis, rašyti žinutes, į ką ji atsakydavo tik trumpais ačiū. Nei kvietimų į svečius, nei šiltesnių žodžių tik tolumas. Atrodė, kad ji sąmoningai laikė Austėją atokiai.
Laba diena, mandagiai ištarė Austėja, pastebėdama, kad nuo jaudulio sudrėko delnai. Ji stengėsi neprarasti ramybės, nors viduje viskas virpėjo.
Galim pasikalbėti? Eleonora kilstelėjo galvą link suoliuko. Žinau, kad jūs su Mykolu išsiskyrėt, ištarė ramiai, vos pastebimai virpančiu balsu. Jis papasakojo vakar.
Austėja linktelėjo, nieko nesakydama. Ji nežinojo, ko tikėtis. Vėl kilo nerimo banga kam Eleonora nori kalbėtis? Priekaištauti, kad buvo teisi?
Ilgai galvojau, ar verta sakyti, galiausiai prabilo Eleonora. Ir nusprendžiau, kad turiu. Niekada nebuvau prieš jus, Auste. Tai Mykolas pats išsigalvojo neva aš prieš jūsų santykius. Jis tiesiog norėjo su kažkuo būti, kol galės išvykti, o čia pasipainiojai pati. Kad aš tavo neskatinčiau per daug, jis užkirto jums ryšį.
Išvykti? Austėja suglumo, sugniaužė pirštus, lyg bandydama įsikibti į realybę. Kur išvykti?
Jis rengėsi kraustytis į kitą šalį, Eleonoros balsas buvo ramus, tik akys buvo pavargusios. Tik firmai reikėjo laiko įsikurti užsienyje. Tai jis ir laukė. Naudojo tave…
Viduje viskas persivertė. Ketveri metai… Ketverius metus ji gyveno šalia žmogaus, kuris viską planavo už jos nugaros. Staiga tapo aišku, kodėl buvo tiek komandiruočių, ilgi pokalbiai kitame kambaryje, dėmesio stoka paskutiniais mėnesiais… Bet nuo to nesidarė lengviau skaudėjo dar labiau, o kartu kilo ir kartus išduotumo jausmas.
Kodėl man visa tai sakot? tyliai paklausė Austėja, žiūrėdama į suskleistus delnus. Bijodama pažiūrėti Eleonorai į akis nujausdama, kad neišlaikys ir pravirks.
Tu verta tiesos, švelniai palietė Eleonora jos ranką, ir tas paprastas judesys netikėtai suteikė stiprybės. Man gaila. Turėjau anksčiau atvirai viską papasakoti, bet… Tikėjausi, kad Mykoliukas tave pamilės ir atsisakys kvailos idėjos. Suklydau.
Austėja giliai įkvėpė, leisdama švariam orui pripildyti plaučius. Neįprastas laisvės jausmas, kurio seniai nepatyrė, po truputį plito kūnu. Ji suprato daugiau nereikės spėlioti, meluoti sau, ieškoti pateisinimų. Dabar viskas aišku.
Ačiū, ištarė, o balsas nusvirė. Iš tiesų. Ačiū, kad suteikėt ramybės. Dabar bus lengviau išgyventi išsiskyrimą.
O ką darysi dabar? paklausė Eleonora po trumpos tylos, nuoširdžiai Austėjai žvelgdama į akis.
Austėja pakėlė žvilgsnį į tolį, kur pro medžių lajas skyro saulės spinduliai. Ten, už parko, gyvenimas verda žmonės skuba, juokiasi, planuoja. Ir ji staiga suprato: jos gyvenimas tęsiasi. Tik dabar ji gali viską kurti taip, kaip nori pati.
Gyvensiu, šyptelėjo Austėja, ir šįsyk šypsena buvo tikra, lengva, beveik nematoma. Tiesiog gyvensiu.
Jos ilgai dar kalbėjosi, ir po truputį įtampa išnyko. Paaiškėjo, kad jiedvi turi daug bendro: abi mėgo tas pačias knygas, dievino kavą su cinamonu Austėja visada dėdavo daugiau prieskonių, o Eleonorai patiko subtilumas. Net juokais išėjo pasišaipyti vienoms kitoms tinkamomis temomis ir staiga pokalbis tapo savaime suprantamas, artimas.
Kai atsisveikino, Austėja pajuto, jog po ilgo laiko pokalbis nepaliko kartėlio atvirkščiai, įnešė vilties. Eleonora ją paguodė, paspaudė delną, ir Austėja, šypsodamasi, nuėjo parko taku tolyn, tarsi slėpusią sieloje teigiamą virpesį.
Grįždama namo pradėjo pastebėti smulkmenas, kurių anksčiau nematydavo. Saulė švietė ryškiai, jos spinduliai žaidė ant lapų, kurdami šviesos ir šešėlių mozaiką. Gėlynai kvepėjo sodria gyva energija, paukščiai virš medžių linksmai čežėjo… Viskas atrodė nauja, tarytum pasaulis šią akimirką pirmą kartą atsivėrė.
Namuose iškart išėmė iš spintos nuotraukų rėmelį, kuriame jie abu šypsosi, stovėdami prie jūros Mykolo rankos buvo ant jos pečių, jos galva prigludusi prie jo krūtinės. Austėja ilgai žiūrėjo, stengdamasi pagauti tą momentą, kai viskas pasikeitė. Nerado. Tiesiog kažkada spalvos išblėso, o šypsenos tapo dirbtinės.
Lėtai, atsargiai, ji įdėjo nuotrauką į stalčių. Tada priėjo prie lango, plačiai atvėrė rėmines langines, ir į kambarį tuoj pat įsiveržė gaivus vėjas. Jis kilstelėjo užuolaidas, šokdino šviesą, įnešė gyvumo ir permainų pojūtį.
Ant stalo gulėjo sąsiuvinys su senais planais. Kadaise ji žymėjo jame idėjas bendriems savaitgaliams, vietas, kur norėjo nuvykti su Mykolu, receptus, kuriuos planavo gaminti. Dabar lapai atrodė tušti lyg lauktų naujos prasmės.
Austėja nusišypsojo, paėmė rašiklį, giliai įkvėpė ir pradėjo rašyti. Iš lėto, tartum ragaudama žodžius, paskui vis drąsiau:
1. Užsirašyti į akvarelės pamokas. Visada norėjau išmokti tapyti.
2. Savaitgalį nuvažiuoti į Kauną aplankyti muziejus, pasivaikščioti Laisvės alėja.
3. Išmokti gaminti tobulą kapučiną, su balta, puria puta.
4. Susitikti su Ieva seniai nebematėm, paplepėti, prisijuokti.
5. Nusipirkti naujus batus tokius, su kuriais galima eiti bet kur.
Sąrašas ilgėjo, o kartu lengvėjo ir širdis. Dabar ji nebesistengė niekam įtikti, neieškojo prasmės kituose. Ji tiesiog buvo Austėja tikra, gyva, laisva.
Vakare pasigamino paprastą vakarienę šviežių daržovių salotas ir orkaitėje keptą vištieną, kurią dažniausiai pagirdavo Mykolas. Įsijungė mėgstamos muzikos grojaraštį verčiausiai susirinkta pačios jų santykių pradžioje. Staiga suprato, kad nebebuvo jos klausęsi mėnesių mėnesiais. Muzika, kuri anksčiau buvo tik fonas jų meilei, tapo kažkuo, nuo ko ji bėgo, bijodama tų pačių prisiminimų.
Dabar viskas pasikeitė. Pasistatė puodelį arbatos, padidino garsą, ir pajuto muzikos ritmą. Pradėjo judėti kartu, iš pradžių nedrąsiai, paskui laisviau. Šoko po namus, juokėsi, dainavo kartu judesiai buvo lengvi, neįsipareigoję niekam, be žvilgsnių į partnerį, be laukimo, ar kažkam patiks. Tai buvo jos šokis laisvas, savas ir tobulai tinkamas.
Anksčiau ji su Mykolu šokdavo virtuvėje po pilkomis lempos šviesomis lėtai, apsikabinę, susiglaudę. Tai buvo gražu, tik dabar šokio prasmė visai kita. Ji nereikalinga būti patogi gali būti tikra, mėgautis savo laiku, šypsotis pati sau. Juokas skambėjo savaime, lengvai, džiugiai, tarsi viduje būtų atsirišęs seniai suspaustas mazgas.
Vakaro pilkuma už lango pradėjo gęsti, Vilnius užsidegė šimtais šviesų iš pradžių atsargiai, paskui vis ryškiau. Gatvės žibintai, parduotuvių vitrinų lemputės, langų žiburiai visa tai susiliejo į šiltą, gyvybingą mozaiką. Austėja sustojo prie lango, ilgai žiūrėjo į tą šviesų žaismą nenorėjo galvoti apie sudėtingus dalykus, tiesiog norėjo jausti, kad gyvenimas tęsiasi vis tiek.
***
Rytą Austėja pabudo anksti. Paėmė į rankas telefoną, žvilgtelėjo į kalendorių; dar kelios laisvos dienos prieš grįžtant į darbą reikėjo sugalvoti, kaip jas užpildyti. Vien atsigulus stebėti lubas ir raudoti kategoriškai atsisakė! Skauda bet gyvenimas juk nesustoja, juk pasaulis pilnas įdomesnių žmonių nei vienas išdavikas.
Per pietus Austėja ryžosi paskambinti Ievai geriausiai draugei, su kuria seniai nemačiusi. Pastaruoju metu vis neberasdavo laiko arba pas Ievą darbų krūva, arba… O Mykolas sugebėdavo meistriškai perkelti planus: Gal vėliau, labai pasiilgau tavęs, Gal kitą kartą, nes dabar norisi tik pasivaikščioti. Austėja paklusniai sutikdavo ji tiesiog priprato derintis.
Dabar, spaudžiant Ievos numerį, ji pajuto neįprastą jaudulį ne paniką, o džiaugsmingą virpulį širdyje, tarsi kažką svarbaus darytų.
Labas, Ieva! Austėjos balsas buvo stebėtinai skambus ir lengvas. Pagalvojau… gal susitinkam šiandien? Yra ką aptarti.
Žinoma, Ieva net nesusimastė, jos balse buvo girdima nuoširdi džiugesys. Kur?
Gal kavinukėje prie parko? pasiūlė Austėja, akyse iškilo vaizdas kaip studentės gurkšnoja kakavą ir svarsto apie ateitį.
Puiku! nusijuokė Ieva. Už dviejų valandų?
Sutarta.
Besiruošdama Austėja pastebėjo, kaip save keičia palygino dabartinę sava su ta, kuri dar prieš kelias savaites gyveno tik Mykolo tempu: jo nuotaikos, poreikiai, tvarkaraštis visa tai tapo svarbiau už asmeninius norus. Jau buvo užmiršusi, ką reiškia spręsti už save, tiesiog būti.
Bet dabar, rodės, iš vidaus kyla kažkas užmiršta ne skausmas, ne pyktis, o lengvumas, tarytum sunkus akmuo nusirito nuo pečių. Gali vėl kvėpuoti, planuoti savo dieną.
Kavinė pasitiko pažįstamu kavos ir bandelių aromatu. Prie įėjimo vėl kabojo pinti krepšeliai su gėlėmis, prie staliukų sėdėjo žmonės kas skaitė, kas šnekėjosi. Visur jautėsi jaukumas.
Ieva jau laukė prie lango. Pamačiusi Austėją, plačiai nusišypsojo ir pamojavo.
Atrodai… kitokia, pasakė ji žiūrėdama su smalsumu, bet šiltai.
Tokia ir jaučiuosi, Austėja atsisėdo priešais, padėjo rankinuką, giliai įkvėpė šviežio kavos kvapo. Mykolas pasakė, kad nebemyli, pratarė žiūrėdama pro langą, o vėliau paaiškėjo, kad jis ketino išvykti gyventi į kitą šalį ir visą laiką melavo.
Oho, Ieva rimtai suraukė kaktą. Čia jau įdomu.
Taip, linktelėjo Austėja. Žinai ką? Esu jam už tai dėkinga.
Už ką?! Ieva neslėpė nuostabos.
Už tai, kad mane išlaisvino, ramiai paaiškino Austėja. Ketverius metus plėšiausi, stengdamasi būti tokia, kokios jis norėjo. Gaminau jam, žiūrėjau, ką mėgsta jis, netgi juokiausi iš jo pokštų Dabar galiu būti pati gerti kakavą vietoje juodos kavos, lankytis galerijose, susitikti su tavimi, neatsižvelgdama į jo norus.
Ji nutilo, pati nustebusi, kaip lengvai ir laisvai skamba jos žodžiai. Ieva šypsojosi, o akyse švietė palaikymas.
Žinai, tarė ji, visad sakiau, kad apie save mažai galvoji. Džiugu, kad pagaliau pati tai supratai.
Austėja nusijuokė atvirai, nesuvaidintai, kaip seniai nesijuokė. Pajuto, kad viskas tikrai bus gerai.
Jie kalbėjosi kelias valandas, nepastebėdamos laiko tėkmės. Kalba liejosi apie planus, svajones, apie seniai atidėtas idėjas. Ieva pasakojo apie naują darbą, klajonių planus po Aukštaitiją, norą pamatyti šiaurės pašvaistę. Austėja dalinosi savo atradimais apie akvarelės kursus, knygas, pasivaikščiojimus, draugų susitikimus. Kai atėjo laikas atsisveikinti, Ieva apkabino ją šiltai ir tvirtai.
Džiaugiuosi, kad grįžai, tikroji tu, švelniai tarė ji, neatleisdama rankų.
Ir aš, atsakė Austėja, viduje tapo dar šviesiau. Net nesitikėjau, kad vėl kada taip jausiuosi.
Namo grįžo pėsčia. Miestas atrodė šiltai ir svetingai vėjelis draugiškai virpino plaukus, oras alsavo besikeičiančiu rudeniu, kvėpėjo sausais lapais ir naujų pradžių džiaugsmu.
Austėja stebėjo šviesas, užgimstančias vis naujuose namų languose, parduotuvių vitrinose, gatvėse. Ji aiškiai suvokė tai ne pabaiga. Tai pradžia. Nauja pradžia, kur gali pati nuspręsti, kur eiti, ką veikti, kuo būti.
Namuose net neįjungė televizoriaus; praėjo į virtuvę, iš spintelės ištraukė gražią vazą tą, kurią Mykolas vadino per daug ryškia. Parinko raudonuosius obuolius, mandelei jų į dailią kompoziciją, uždengė stalą žieduota staltiese ir tiesiog žiūrėjo į tą paprastą, bet džiuginančią sceną.
Štai jis mano namai, mano gyvenimas. Ir pagaliau galiu jį užpildyti tuo, ką myliu.
Už buto lango toliau mirgėjo šimtai Vilniaus šviesų tūkstančiai mažų žvaigždžių, išmėtytų naktiniame danguje. Jos lyg tyliai žadėjo: laukia tiek daug naujo, įdomaus, nuostabaus. Ir tam ji dabar pasiruošusi.
