„Sūnus nori butą užrašyti savo žmonai, o ne man, tikrajai motinai! Aš jį užauginau, viską dėl jo paaukojau, o dabar kažkokia marti jam svarbesnė už mane?!“
Kai mano sūnus Tomas pranešė, kad su žmona Egle perka trijų kambarių butą Vilniuje, iš pradžių labai apsidžiaugiau.
Pagaliau mano berniukas turės nuosavus namus!
Tačiau paskui jis pasakė tai, nuo ko man net rankos pradėjo drebėti.
— Mama, paskolą mokėsime abu, todėl ir butas priklausys mums abiem.
Vos neišpyliau kavos.
— Kaip tai abiem?! Tu nori pusę buto atiduoti Eglei?!
Tomas nustebęs pažvelgė į mane.
— Mama, ji mano žmona. Mes abu dirbame ir abu mokėsime paskolą.
— O aš kas?! Svetima moteris?! Trisdešimt ketverius metus tave auginau, dėl tavęs atsisakiau daugybės dalykų! Kai studijavai, paskutinius pinigus tau siųsdavau! O dabar kažkokiai moteriai atiduosi pusę turto?!
Tada įsiterpė marti.
— Ponia Aldona, atsiprašau, bet kodėl turėčiau trisdešimt metų mokėti paskolą už butą, kuris priklausytų jums?
Net žado netekau!
— Matai, Tomai?! Ji jau dabar tik apie pinigus galvoja!
Sūnus giliai atsiduso.
— Mama, liaukis. Eglė nėra kažkokia svetima moteris. Ji mano šeima.
Tie žodžiai mane įskaudino labiausiai.
— O aš tau jau nebe šeima?! — paklausiau.
— Tu mano mama. Bet Eglė yra mano žmona. Mes kartu kuriame gyvenimą.
Negalėjau tuo patikėti.
— Šiandien ji tavo žmona, o rytoj išsiskirs ir pasiims pusę buto! Jei būtum protingas, užrašytum jį man. Motina tavęs niekada neišduos!
Tomas staiga atsistojo.
— Mama, gana! Mes atėjome pasidalyti džiaugsmu, o ne prašyti tavo leidimo.
Nuo tos dienos su juo nekalbu.
Jau septinta diena.
Neatsiliepiu į skambučius.
Neatsakau į žinutes.
Maniau, kad jis susipras, atvažiuos ir atsiprašys.
Bet vakar gavau tokią žinutę:
„Mama, aš tave myliu. Tačiau butas priklausys man ir Eglei. Mes abu už jį mokėsime. Jeigu nori būti mūsų gyvenimo dalimi, turi gerbti mano žmoną ir mūsų sprendimus.“
Perskaičiau tris kartus.
Ir nė vieno atsiprašymo!
Paskambinau seseriai Danutei, tikėdamasi bent jos palaikymo.
O ji man pasakė:
— Aldona, tu užauginai sūnų, kad jis gyventų savo gyvenimą, o ne kad tau perrašytų savo turtą. Jei ir toliau taip elgsiesi, pati jį nuo savęs atstumsi.
Net apsiverkiau iš pykčio.
Dabar jau ir sesuo stoja marčios pusėn!
Argi taip blogai, kad motina nori apsaugoti savo vaiką nuo galimų skyrybų? Ar tikrai turiu tylėti, kai sūnus priima, mano manymu, didžiausią savo gyvenimo klaidą?
Pasakykite atvirai: ar aš teisi, kad su juo nekalbu, ar vis dėlto pati griaunu santykius su savo sūnumi?
