Kai tyla tapo garsesnė už žodžius
Rytas buvo šaltas, tarsi ruduo įsiveržė į miestą be įspėjimo. Dominykas tyliai rinko daiktus, o ta tyla skaudino labiau nei bet koks riksmas. Jokių barnių, jokių durų trankymo – tik šlamėjimas kruopščiai sulankstytų megztinių, užtaiso ištraukimo iš lizdo garsas, dantų šepetėlio dėžutės čiupinėjimas. Jis sustojo prie lango, žiūrėdamas į pilką Kauno kiemą. Ne atsiveikindamas – tik norėdamas įsiminti, kaip šviesa krenta ant nubyrėjusio rėmo, kaip senos užuolaidos šešėlis krinta ant palangės. Gabija miegojo. O gal apsimeta. Greičiau apsimeta – jos kvėpavimas buvo pernelyg tolygus, kaip žmogaus, kuris bijo, kad jo palies.
Virdulyje jis įjungė virdulį. Rankos drebėjo, bet viduje viskas lyg suskiltų – kaip stiklo karoliai, išsibarstę iš nutrūkusio siūlo. Ne skausmas, ne apmaudas, o tyla, kuri tapo nepakeliamu našta, neleidžiančia užspausti lagamino.
Jie nesivaidijo. Neapgavo. Nešaukė. Tiesiog nustojo būti viena. Lyg kiekvieną dieną po truputį jis nuo jos tolindavo, nepastebėdami, kaip tarp jų išaugo bedugnė, kurioje atsiliepdavo tuštuma.
– Kada išvažiuosi? – paklausė Gabija, pasirodžiusi durų angoje. Jos balsas buvo ramus, beveik abejingas, lyg klausinėtų ne apie jį, o apie lagaminą, stovintį kampe.
– Dabar, – atsakė Dominykas, nepažvelgęs į ją. Jis žinojo: jei pažiūrės – nebegalės išeiti.
Ji tylėjo. Jis neatsisuko. Toje tyloje buvo viskas: ir „lik“, ir „eik“, ir „aš nebegaliu“, ir „viskas turėjo būti kitaip“. Ji kabojo ore kaip paskutinė siūlelė, už kurią dar galima buvo įsikibti, bet nieko to nepadarė.
Jis išėjo, palikęs raktelį ant padėklo prie durų. Nesužvelgė atgal, nesustojo. Laiptinė kvepė drėgme, svetimais vakarienėmis ir rytine sukčiojimosi – kažkur trankėsi durys, kažkur žvangėjo indai. Dominykas leidosi žemyn, lyg žaisdamas paskutinį pažįstamo žaidimo lygį: be klaidų, be jausmų. Viduje viskas buvo išvalyta, kaip po išsikraustymo – švaru, bet šiurpiai tuščia.
Iš pradžių gyveno pas draugą, ankštoje buto kameroje miesto pakraštyje. Vėliau išsinuomavo kambarį – mažą, su nuluptais sienų dažais ir lova, girgždėjančia kiekvienu judesiu. Pradėjo bėgioti rytais, ne todėl, kad mėgo, bet kad bent kiek užguldytų vidinę tuštumą nuovargiu. ėjo į kitą parduotuvę, kur niekas jo nežinojo. Įjungdavo muziką garsiau, net kai jos neklausė, tik kad negirdėtų tylos. Ieškojo naujų maršrutų, naujų įpročių, naujų veidų. Keitė viską, ką galėjo. Bet tyla viduje neišnykdavo. Kiekvieną naktį ji atsisėsdavo šalia, žiūrėdama į tamsą ir neišleisdavo.
Gabija liko jų bute. Su jų užuolaidomis, su jo knygomis lentynoje, su jo puodeliu, kurio niekas nepalietė. Plytelės vonioje liko tokios pačios, nuotrauka šaldytuve – vietoje. Jie tapo svetimi – be dramų, be išdavystės. Tiesiog todėl, kad nepakalbėjo. Todėl, kad kiekvienas laukė, kad kitas žengs pirmą žingsnį.
Praėjo trys mėnesiai.
Jie susitiko atsitiktinai – vaistinėje kampe, pilką vidurdienį, kai gatvė buvo beveik tuščia. Dominykas pirko tvarstį ir vaistą nuo skausmo. Gabija – kosulio sirupą ir tepalą. Jų žvilgsniai susitiko vienu metu, ir abu sustingo, lyg laikas sustotų.
– Sveikas, – pasakė jis, šiek tiek tyliau, nei norėjo.
– Sveika, – atsakė ji, įdėmiai pažvelgusi. – Pasikeitei.
Jis pečiais patraukė. Norėjo pasakyti kažką lengvo: „Darbas, bėgiojimas, nemiegau“. Bet nutilo. Nupirko, ko reikėjo, ir pirmas išėjo, stengdamasis eiti lėtai, lyg tai ką nors pakeistų.
Po dviejų dienų jis parašė. Ne klausimą, o pasiūlymą: „Kavos. Be kalbų“. Be vilčių, be lūkesčių. Tiesiog nusiuntė. Ji atsakė beveik iškart. Sutiko. Trumpai, be papildomų žodžių. Lyg irgi laukė. O gal žinojo, kad jis rašys.
Jie susitiko mažoje kavinėje prie parko. Kvėpavo šviežia kepykle, kava ir kažkuo nepagaunamai nauju, dar neišpakuotu. Dominykas žiūrėjo į ją – jau ne savo, bet iki drebulio pažįstamą. Gabija žiūrėjo į jį – be pykčio, be priekaištų, bet lyg per stiklą, už kurio liko jų buvęs gyvenimas.
– Galvojau, kad sugrįši, – tarė ji. Ramiai, lyg apie kažką neišvengiamo, su kuo susitaikė.
– Aš laukiau, kad tu pašauksi, – atsakė jis. Tiek pat ramiai. Be užuominų. Be prašymų.
Jie šiek tiek nusijuokė – kartai, bet lengvai. Kaip žmonės, kurie viską suprato, bet nežino, kaip su tuo gyventi.
Kartais tarp žmonių išauga ne siena, o tyla. Tokia, kurios bijai pažeisti. Nes joje – bijBet šį kartą tyla jau nebeatrodo tokia beviltiška, o tiesiog palaukti reikalinga.
