Pamestas bagažas
Lagaminas svėrė ne taip, kaip turėjo.
Eglė suprato tai dar prie konvejerio. Įprasti dvylika kilogramų kažkaip virto visai kitu skaičiumi sunkesniu, tankesniu, su keistu svorio centru. Bet pilkas korpusas atrodė lygiai toks pats: plastikas, keturi ratukai, įdrėskimas kairiajame kampe. Ji paėmė rankeną ir nuėjo link išėjimo.
Vilniaus oro uostas kvepėjo kava ir drėgnomis plytelėmis. Už stiklo dulksnojo kovo lietus, visai ne toks, kokį lauktum iš pavasario. Eglė pagalvojo, kad konferencija apie miesto žaliąsias erdves tikrai verta priežastis skristi iš Kauno į Vilnių, bet ne tokia, kuri stebina ar džiugina.
Jai buvo trisdešimt vieneri. Jaunesnioji mokslo darbuotoja Urbanistikos tyrimų institute. Nuomojamas vieno kambario butas, dvidešimt aštuoni kvadratiniai metrai, knygos sukrautos eilėmis palei sieną. Mama iš Mažeikių skambindavo sekmadieniais ir visada klausdavo tą patį: Na, kaip? Niekas?. Ir Eglė visada atsakydavo: Mama, aš turiu darbą. Tarsi tai būtų atsakymas į visus klausimus.
Kelionė taksi iki viešbučio užtruko dvidešimt minučių. Vairuotojas pasiteiravo, ar į komandiruotę, ar atostogų. Eglė atsakė: Dėl darbo. Jis linktelėjo, tarsi kito atsakymo ir nesitikėjęs.
Viešbučio kambarys buvo mažas, bet tvarkingas, su vaizdu į pilką Neries juostą. Ant palangės stovėjo plastikinė raudona pelargonija ta, kuri niekada nebuvo pelargonija. Eglė padėjo lagaminą ant lovos, spragtelėjo užraktais ir atidarė dangtį.
Ir sustingo.
Viduje gulėjo vyriški daiktai.
Storo mezgimo megztinis tamsiai žalias, kvepiantis kažkuo žole ir ne odekolonu. Akivaizdžiai ne jos dydis pečiai platesni pusantro karto. Džinsai. Sportbačiai maišelyje, keturiasdešimt trečio dydžio. Telefonų pakrovėjas, kurio ji niekada neturėjo. Maišelis su sėklomis užrašas užsienio kalba, gal viskas botaniška. Ir užrašų knygelė. Stora, su oda aptrauktais viršeliais ir pertempta guma.
Tai buvo ne jos lagaminas. Eglė atsisėdo ant lovos krašto ir spoksojo į svetimus daiktus. Pilkas korpusas, keturi ratukai, įdrėskimas tame pačiame kampe. Tačiau lagaminas svetimas. Kažkas pasiėmė jos daiktus oro uoste knygas, suknelę pristatymui, nešiojamą kompiuterį su prezentacija, mamos nuotrauką rėmelyje. O ji pasiėmė to žmogaus lagaminą.
Pirmas penkias minutes ji tiesiog sėdėjo ir nesusigaudė, ką daryti. Paskui paskambino į oro uostą. Automatinis atsakiklis liepė palaukti. Eglė laukė vienuolika minučių, tada pagaliau sujungė. Mergina kitame gale užrašė reiso duomenis, lipduko numerį ir paprašė laukti. Perskambins. Būtinai perskambins.
Eglė padėjo telefoną ir vėl pažvelgė į atvirą lagaminą. Užrašinė gulinėjo viršuje, tarsi tam ir buvusi padėta paskutinė. Oda ant kampų nutrinta, guma išsitampiusi.
Ji žinojo: negalima. Svetimi daiktai, svetimas gyvenimas, svetimos mintys. Tai kaip klausytis svetimų pokalbių ar žiūrėti pro langą į nepažįstamųjų kambarius. Nedora. Eglė pakilo, nuėjo po kambarį, pripylė vandens iš grafinėlio. Išgėrė. Vėl atsisėdo priešais lagaminą.
Kairys petys, visada šiek tiek nuleistas nuo nešiojamo kompiuterio rankinės, pats pasislinko į priekį. Smilius ir didysis pirštas, nugludinti nuo klaviatūros, palietė viršelį. Oda buvo minkšta, šilta prisilietimui.
Ji atidarė užrašinę.
***
Raštas buvo neįprastas. Raidės šiek tiek palinkusios į kairę, apvalios, su ilgais galais ties u ir r. Ne skubotas, apgalvotos raidės. Žmogus, kuris taip rašo, turbūt ir kalba panašiai neskubėdamas.
Pirmas įrašas be datos.
Tbilisis. Ankstyvą rytą lipau į Mtacmindą pėsčiomis. Miestas apačioje lyg didžiulis sodas, kurio niekas nesutvarkė. Medžiai kyšo tarp namų, krūmai lipa į balkoną. Nupiešiau platano kamieną prie funikulieriaus. Kamienas lyg žemėlapis nežinomos šalies: šviesios dėmės, tamsios salelės. Trys valandos, kol sušalau.
Eglė pervertė puslapį.
Stambulas. Piešiau baobabą botanikos sode. Žinoma, ne tikrą bonsai. Bet šaknys tokios, tarsi jis bandytų ištrūkti iš vazonėlio. Rimtas medis nerimtame dydyje. Gal aš panašus.
Ji nusišypsojo. Pirmą kartą tą dieną.
Paskui pervertė dar vieną puslapį. Ir dar.
Vis daugiau įrašų: Marakešas, Porto, Kaliningradas, Irkutskas. Kiekviename apie vietą ir augalus. Žmogus keliavo, piešė medžius, galvojo garsiai popieriuje. Niekur nėra nė žodžio apie viešbučius, restoranus, lankytinas vietas. Tik žaluma. Krūmai, stiebai, lajos, šaknys. Tarp eilučių buvo ir eskizų greitų, tikslių, gyvų. Šakelė su trim lapais. Šaknis, apsikabinusi akmenį.
Marakešas. Turguje apelsinmedis stovėjo tiesiai tarp prekių stalų. Prekeiviai ant šakų pakabinę maišelius ir kainas. O medis stovi. Jam mažiausiai du šimtai metų. Ištvėrė visus turgus, visus prekeivius. Piešiau, kiek galėjau. Rankos drebėjo nuo karščio.
Portas. Glicinijos ant kranto nusvyra taip žemai, kad paliečia galvas. Portugalai apeina, turistai fotografuoja. Stovėjau ir galvojau: štai medis, kuriam nerūpi jokios ribos. Auga, kur nori. Norėčiau ir aš taip.
Eglė pastebėjo, kad skaito jau beveik valandą. Lauke jau buvo tamsu, lietus barbeno į palangę smulkiai ir atkakliai.
Dar vienas puslapis.
Kaliningradas. Įėjau į apleistą parką prie miesto pakraščio. Liepos storos, šaknys prapjovusios asfaltą. Kadaise čia vaikščiojo žmonės. Dabar tik medžiai. Ir aš. Nupiešiau vieną liepą. Ji stovėjo kaip sargybinė tiesi, rami, nė vienas lapas nejuda. Pagalvojau: štai taip atrodo ištikimybė. Stovi ir lauki, kol kas nors sugrįš.
Eglė suprato, kad kiekviename įraše autorius kalba su medžiais taip, kaip žmonės kalba su draugais. Natūraliai, be gėdos. Medžiai buvo jo pašnekovai. Ir ji ėmė norėti žinoti kodėl.
O paskui įrašas, po kurio Eglė ilgai žiūrėjo į sieną.
Irkutskas. Du metai po skyrybų. Su Lina keliavome keturiolika metų nuo studijų iki pabaigos. Ji sakė: Tu labiau myli medžius nei žmones. Gal ji teisi. Gal nemoku mylėti žmonių taip, kad jie tai jaustų. Nebetikiu, kad rasiu. Ne medį žmogų. Kuris suprastų, kodėl piešiu šaknis.
Eglė uždarė užrašinę. Padėjo ją ant staliuko. Priėjo prie lango.
Lietus nenustojo. Neris ten, už lietaus, buvo tamsi ir tyli, be jokių žiburėlių. Apačioje trinktelėjo durys, suskambo poros juokas jaunatviškas, svetimas.
Trisdešimt vieneri. Nuomojamas butas. Knygos palei sieną. Na, kaip? Niekas?. Paskutiniai santykiai nutrūko prieš pusantrų metų, ir Eglė pati nepastebėjo, kada nustojo ieškoti. Tiesiog vieną dieną grįžo po darbo, atsisėdo virtuvėje ir suprato, kad jai gera vienai. O gal ne gera bet taip įprasta. O įprotis tai beveik laimė, jei tik nesiimti galvoti, kas yra viduje.
Ji grįžo prie lagamino ir dėdama daiktus atgal prisiminė.
Laiškas.
Tas, kurį pradėjo rašyti lėktuve iš nuobodulio. Skrydis vėlavo dvi valandas, ji išsitraukė popieriaus lapą ir rašiklį kad bent rankos būtų užimtos. Ne dienoraštis, ne užrašas. Kvailystė, kurios suaugęs žmogus, atrodo, net neturėtų rašyti. Mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti… Ji neužbaigė. Sukišo lapą į lagamino kišenę ir pamiršo.
Ir tas lapas dabar jos lagamine. Lagamine, kurį pasiėmė kažkas kitas. Vyras, kurio kelionių dienoraštį dabar paliko ant staliuko.
Eglė atsisėdo ant lovos. Skruostai degė.
***
Ryte ji vėl paskambino į oro uostą.
Bagažo paieškos tarnyba, Aušra, balsas iš kitapus skambėjo pavargęs, fone traškėjo kažkas, gal sausainiai.
Aš vakar palikau užklausą. Reisas Kaunas Vilnius, lipdukas…
Palaukit sekundę. Traškesys dingo. Taip. Jūsų užklausa laukia eiliškumo. Galėsime su jumis susisiekti.
Kada?
Visada eilės tvarka. Paprastai per tris-dešimt darbo dienų.
Dešimt?
Darbo. Bet gal ir greičiau. Būkite pasiekiama.
Eglė padėjo telefoną ir žiūrėjo į svetimą lagaminą. Jau buvo būtinai reikalinga apranga. Konferencija prasidėjo už dviejų dienų. Vienintelė jos tvarkinga suknelė, nešiojamas kompiuteris su prezentacija, bateliai viskas pas likimo nepažįstamąjį kažkur kitame Lietuvos gale.
Ji išėjo į miestą. Prekybos centras už penkiolikos minučių pėsčiomis. Nusipirko kelnes, palaidinę, apatinį trikotažą, telefono įkroviklį. Kasininkė pasiteiravo:
Pametėt lagaminą?
Sukeičiau.
Neretai taip Vilniuje. Visi lagaminai pilki.
Eglė linktelėjo. Pasirodo, ne ji viena. Tai kažkaip nuramino.
Užsuko į vaistinę dantų šepetėlio ir pastos, tada į kepyklėlę ant kampo išgėrė kapučino stovėdama, nes visi stalai buvo užimti dviem. Grįždama paskambino mamai.
Jau nuskridai? Kokia orai?
Lyja.
Skėčio paėmei?
Mama, aš praradau lagaminą.
Jėzau. Kaip? Pavogė?
Sukeičiau oro uoste. Kažkas paėmė mano, aš jų.
Mama patylėjo. Tada tarė:
Vadinasi, kažkas vaikšto su tavo daiktais. Įdomu, ką jis mano apie tavo knygas.
Mama…
Ką? Rimtai kalbu juk visada gabeniesi pusę bibliotekos.
Eglė nepasakojo apie užrašus ir medžių piešinius. Ir apie kairėn pakrypusį rankraštį. Ir apie įrašą iš Irkutsko. Ji tiesiog tarė: Viskas bus gerai, mama ir padėjo ragelį.
Sugrįžusi į kambarį, vėl atidarė lagaminą. Ne dėl užrašinės. Ieškojo užuominos vardo, kontakto, bet ko. Patikrino vidines kišenes. Šoninėje, su užtrauktuku, buvo vizitinė kortelė.
Titas R. Basys. Kraštovaizdžio dizainas. Projektavimas, apželdinimas, konsultacijos.
Ir telefono numeris.
Eglė surinko numerį per žinutės programėlę. Parašė:
Laba diena. Panašu, kad oro uoste Vilniuje sukeitėm lagaminus. Turiu Jūsų pilką, su įdrėskimu. Viduje užrašinė ir vizitinė. Radau Jūsų kontaktą.
Atsakymas atėjo po devynių minučių.
Laba diena. Tik šiandien atsidariau Jūsų lagaminą. Tikrai ne mano knygos, užrašinė, suknelė. Atsiprašau dėl nepatogumo. Irgi esu Vilniuje. Galim susitikti ir apsikeisti?
Eglė perskaitė žinutę. Knygos. Užrašinė. Suknelė. Jis žino, kas jos lagamine.
Taip, žinoma. Kur jums patogu?
Kavinė Švyturys prie Neries. Ryt, dešimtą? Būsiu su Jūsų lagaminu.
Puiku. Aš irgi ateisiu.
Ji padėjo telefoną, tada dar kartą perskaitė: Knygos, užrašinė, suknelė. Jis atidarė jos lagaminą. Matė jos daiktus. Galėjo matyti užrašinę, kur ji rašė straipsnių idėjas. Galėjo matyti mamos nuotrauką rėmelyje.
Galbūt net perskaitė laišką.
Eglė užmerkė akis. Įsivaizdavo, kaip jis sėdi savo viešbučio kambaryje ar kieno nors verandoje, gal bare rankose jos ranka rašytas lapas. Popierius, su skubria rašysena. Skaito žodžius, kurių ji niekada nenorėjo parodyti jokiam žmogui.
Ji atmerkė akis. Paimė užrašinę iš staliuko ir dar kartą perskaitė įrašą apie Irkutską.
Nebetikiu, kad rasiu.
O ji buvo parašiusi mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti… Ir tas lapas dabar žmogaus rankose, kuris piešia medžius ir ieško supratimo.
Sutapimas. Keistas, beveik neįmanomas dviejų identiškų pilkų lagaminų sutapimas.
O gal ne.
Eglė atsisėdo prie stalo ir atvertė užrašinę naujam puslapyje. Po Irkutsko buvo dar keli puslapiai.
Kaunas. Pavasaris. Balkonas užaugo tiek, kad kaimynams pradėjo kliūti. Šimtas keturiolika augalų skaičiavau. Lina sakydavo: Nesveikas tu. Bet Linos nebėra. Ir skųstis nėra kam, tik fikusui. O fikusas tyli. Puikus pašnekovas.
Ir paskutinis įrašas:
Skrendu į Vilnių. Botanikos sodas. Noriu pamatyti tulpinį medį, sako, jam per šimtą metų. Atostogos. Pirmas kartas per dvejus metus, kai skrendu ne darbo reikalais, o šiaip. Keista tiesiog skrįsti. Atrodo, reikia pasiteisinimo.
Eglė uždarė užrašinę. Padėjo ją į lagaminą. Užsegė užtrauktuką.
Tas vyras skrido į Vilnių dėl medžio; ji į konferenciją dėl žaliųjų zonų. Jis piešė augalus svetimuose miestuose; ji rašė apie tai, kaip grąžinti augalus į savus miestus. Ir kažkur tarp šių priežasčių du identiški pilki lagaminai atsidūrė skirtingose rankose.
Eglė atsigulė, bet ilgai negalėjo užmigti. Galvojo, kaip keistai sudėliotas gyvenimas. Gyveni, dirbi, keliauji į konferencijas, dėlioji daiktus, užrakinėji lagaminus. O paskui atsitiktinumas, mažiausias, tyčia neįmanomas atveria svetimo žmogaus gyvenimą taip, kaip neatvertų metų draugystė.
***
Kavinė Švyturys stovėjo tiesiai ant Neries kranto, tarp liepų ir senos apšvietimo stulpų linijos. Stiklinės sienos, mediniai stalai, kepamos duonos ir cinamono kvapas. Padavėja su žuvytėmis ant prijuostės dėliojo puodelius.
Eglė atėjo dvidešimt minučių anksčiau. Ne todėl, kad skubėjo negalėjo ramiai išsėdėti viešbučio kambaryje. Ji pasirinko stalą prie lango, pastatė lagaminą ir užsisakė arbatą. Rankos šiek tiek drebėjo, vartant meniu. Kvaila juk čia tik lagaminų apsikeitimas. Nieko daugiau.
Bet viduje nieko daugiau nebuvo. Ten buvo svetimo gyvenimo užrašų knygelė, ir tas gyvenimas kažkaip tapo artimesnis už daugelį pažįstamų.
Jį ji pažino iš karto.
Vyras įėjo lygiai dešimtą, su pilku lagaminu ant ratukų. Aukštas, tamsiai žalio džemperio spalvos striuke tokios pat kaip megztinis iš lagamino. Ant nosies ir skruostų įdegio rėžis ten, kur dažnai būna saulės akiniai. Jis sustojo tarpduryje, apsidairė, pastebėjo jos lagaminą. Priejo.
Eglė? balsas tylesnis, su trumpa pauze prieš ištariant.
Taip. Titas?
Jis linktelėjo ir atsisėdo priešais. Pastatė jos lagaminą šalia savojo. Du pilki dvyniai šalia.
Keista, tarė. Tikrinau lipduką.
Ir aš.
Matyt, ir lipdukai susimaišė. Arba abu nesame atidūs.
Arba lagaminai susitarė.
Jis nusišypsojo. Nedaug, tik lūpų kampeliu. Eglė pagalvojo, kad jis šypsosi kaip rašo santūriai, šiltai.
Atsiprašau, tarė Titas.
Už ką?
Atidariau jūsų lagaminą. Galvojau, kad savo. Tik kai pamačiau knygas supratau.
Aš taip pat atidariau Jūsų lagaminą. Irgi ne iš karto supratau.
Pauzė. Jis sukiojo šaukštelį tarp pirštų. Stambūs delnai, trumpi nagai su žemės likučiais ne purvas, o įprotis.
Perskaičiau Jūsų užrašus darbo konspektai, apie miestų žaliąsias erdves. Pasidarė įdomu. Nereikėjo, bet…
Perskaičiau Jūsų dienoraštį, pripažino Eglė.
Jis pažvelgė.
Visą?
Visą.
Tyla. Už lango banguoja Neris, kažkoks berniukas barsto ančiams duoną.
Tada žinote apie Tbilisį, pasakė Titas.
Ir apie Stambulą. Ir baobabą-bonsai.
Ir apie Kaliningradą.
Ir liepą, kuri primena ištikimybę.
Jis nuleido akis.
Ir apie Irkutską.
Eglė linktelėjo. Jis suprato jos tylą.
Jūs žinote apie mane tai, ko kitiems nesakau, tarė jis.
O Jūs apie mane?
Pauzė. Jis ištraukė iš striukės kišenės perlenktą popieriaus lapą. Eglė jį iš karto atpažino. Linijuotas, su lenktu kampu. Tas.
Radau šį popierių lagamino kišenėje, tarė Titas. Perskaičiau. Neturėjau. Bet perskaičiau.
Eglė stebėjo lapą. Skruostai degė.
Kvailystė, tarė. Rašiau lėktuve iš nuobodulio.
Mielas nepažįstamasis, perskaitė Titas, nežiūrėdamas į popierių, matyt, atmintinai, svajoju sutikti žmogų, su kuriuo galima tylėti. Ne dėl to, kad nėra ką pasakyti, bet kad be žodžių suprantama. Pavargau aiškinti, kas esu. Pavargau rinkti frazes. Norėčiau, kad kas nors pažvelgtų į mano knygų lentyną ir viską suprastų. Norėčiau, kad kas nors…
Užtenka, tyliai sustabdė Eglė.
Ten nutrūksta, tarė jis. Norėčiau, kad kas nors ir viskas. Nepabaigėte.
Nežinojau, ką toliau rašyti.
Aš žinau, tarė Titas. Nes būčiau parašęs tą patį. Tik apie medžius vietoje knygų.
Eglė pažiūrėjo į jį. Į įdegį skruostuose, rankas su juodos žemės šlakeliais po nagais, ramias, beveik liūdnas akis.
Jūs žinote apie mano mamą iš Mažeikių, šyptelėjo Eglė.
Nuotrauka rėmelyje. Labai graži moteris. Panaši į jus.
Jūs žinote apie mano darbą.
Užrašai apie kiemų žalinimą. Pats esu kraštovaizdžio dizaineris. Man buvo įdomu, profesiškai, o paskui jau ne tik.
Jūs žinot, kad aš viena.
Žinau, kad skridote į konferenciją su viena suknele. Kad keturioms dienoms pasiėmėte penkias knygas. Kad nuotrauką laikote lagamine, o ne telefone, nes norite matyti tikrą veidą. Kad rašote ranka, nors dirbate su kompiuteriu. Ir kad rašėte laišką nepažįstamajam, kuris neegzistuoja.
Eglė patylėjo.
O aš, tęsė Titas, piešiu medžius bloknote, išsiskyriau prieš dvejus metus ir balkone laikau 114 augalų, nes bendrauti su žmonėmis nemoku taip, kad jie pasiliktų. Jūs tai jau žinote.
Žinau.
Tai dabar abu perskaitėm vienas kito gyvenimą per daiktus. Ir susitikome, jau pažindami. Lyg jau būtume peršokę pirmą pasimatymą ir iškart trečias.
Eglė nusijuokė trumpai, netikėtai sau. Titas irgi nusišypsojo plačiau.
Žinau jus geriau, nei norėjau, ištarė jis. O jūs mane. Nelabai sąžininga. O gal sąžiningiausia pradžia gyvenime.
Nes nerinkom, ką parodyti?
Būtent. Lagaminas tavo gyvenimo atspaudas. Nepasiruoši, nieko neinscenizuosi. Sudedi, kas reikia. Tik per daiktus matosi, kas esi iš tikrųjų.
Eglė pažvelgė į du lagaminus, stovinčius šalia. Pilki, vienodi, su įdrėskimu kairėje.
Norėtumėt pasivaikščioti? paklausė Titas. Čia netoli Botanikos sodas. Aš dėl tulpmedžio čia.
Žinau, atsakė Eglė. Paskutinis įrašas dienoraštyje.
Jis linktelėjo. Išgėrė kavą. Pakilo.
Paliekam lagaminus čia? ji mostelėjo į kėdes.
Lai pabūna kartu. Turbūt turi ką pasikalbėti.
Jie išėjo iš kavinės. Lietus baigėsi ryte, Neries krantas blizgėjo. Liepos stovėjo tiesios, nė lapas nekrustėjo, ir Eglė pagalvojo apie liepą iš Kaliningrado užrašo. Apie ištikimybę. Apie laukimą.
Papasakokit man apie save, ko nėra dienoraštyje, paprašė ji.
Bijau balandžių, rimtai tarė Titas.
Balandžių?
Vaikystėj vienas įskrido pro langą ir atsisėdo ant galvos. Nuo tada vengiu.
Eglė sudejavo. Jis irgi šyptelėjo.
O jūs? paklausė jis. Ką nors, ko nėra lagamine.
Kalbuosi su knygomis balsu. Jei autorius rašo nesąmonę ginčijuosi.
Ir kas dažniausiai laimi?
Paprastai autorius. Bet nepasiduodu.
Jie ėjo palei krantinę, ir Eglė jautė keistą jausmą eiti šalia žmogaus, kurį pažįsta iš rašto, užrašų, medžių eskizų, bet pirmą kartą mato gyvai. Lyg būtų perskaičiusi knygą, paskui susitikusi autorių.
Rašėt, kad nebetikit, kad rasit, priminė ji. Irkutsko įraše.
Atsimenu.
Radot mano lagaminą.
O jūs mano.
Jie patylėjo. Bet tai buvo ne nemaloni tyla, o tokia, apie kurią Eglė ir rašė tame laiške tyla, kurioje viskas aišku.
Botanikos sodo tvora jau matėsi prieš jas kalviai, viršūnės aukštesnės už tris aukštus.
Štai tulpmedis, parodė Titas. Matote? Kamienas, kaip kolona. Jau per šimtą dvidešimt metų. Atlaikė tris karus, dvi revoliucijas.
Ir vis dar stovi.
Ir vis dar žydi kiekvieną gegužę.
Jis išsitraukė užrašų knygelę ne iš lagamino, kišeninę. Pieštuką. Pradėjo piešti.
Eglė stebėjo, kaip judėjo jo ranka. Linijos užtikrintos ir greitos. Kamienas, šakos, beveik lapo siluetas. Ant nosies įdegio juosta, jis žiūrėjo į viršų.
Galiu paklausti? tarė ji.
Klauskite.
Kai perskaitėt mano laišką, ką pagalvojote?
Jis nepakėlė akių nuo lapo.
Pagalvojau, kad noriu sužinoti, kaip jis baigsis.
Sakiau nežinojau, ką rašyti toliau.
Gal dabar žinot?
Eglė nieko neatsakė. Bet ir nenusisuko. Pro lapiją prasiskverbė saulė ant jos skruostų žaidė šviesos dėmelės, mažos it strazdanos.
Jie sode praleido tris valandas. Vaikščiojo, stabtelėjo prie kiekvieno įdomesnio medžio. Titas pasakojo ne kaip gidas, o kaip draugas, kuris pristato šeimos narius svečiui. Piešė, o Eglė kalbėjo apie savo darbą kaip kiemus galima paversti žaliais, apie biurokratus, apie užsispyrusį senolį, kuris pasodino dvidešimt tris obelis palei daugiabučio taką ir bylinėjosi su administracija.
Dvidešimt trys obelys? Titas pakėlė antakį.
Visiems davė moterų vardus. Sakė, kad jos jam artimesnės nei kaimynai.
Suprantu, juokėsi Titas. Mano fikusas vadinasi Arkadijus. Penkeri metai jam. Vienintelis, kuris išgyveno po skyrybų.
Arkadijus?
Jis atrodo kaip Arkadijus. Rimtas, kiek kreivas, bet ištvermingas.
Eglė juokėsi. Pagalvojo, kad per visą praėjusius metus Kaune ji tiek nesijuokė ar nesikalbėjo su niekuo taip lengvai, be įtampos, jausmo, kad turi būti protingesnė, įdomesnė, tobulesnė. Tiesiog du žmonės kalbasi apie medžius, turinčius vardus.
Sėdėjo ant suolelio po tulpmedžiu. Tarp jų pusmetris. Nė vienas neprislinko arčiau.
Rytoj jūsų konferencija, priminė Titas.
Taip. Pranešimas dvyliktą.
Apie ką?
Apie žaliųjų zonų reikšmę žmonių psichologinei savijautai. Nuobodi tema.
Kam nuobodi, o man ne.
Eglė žiūrėjo į jį.
Norėtumėt ateiti?
Į mokslinę konferenciją?
Į nuobodžią mokslinę konferenciją apie medžius.
Visą gyvenimą einu į nuobodžias medžių konferencijas. Toks darbas.
Jie pratrūko juoku abu kartu. Tai buvo kaip ta užrašinė. Tikra. Tikrausiai tikra. Be pastangų ką nors nustebint.
Grįžtant Titas pasakojo apie Kauną kaip balkonas virto šiltnamiu, kaip kaimynė iš apačios ateina laistyti gėlių kai jo nėra, paskui lieka arbatos. Kaip, po skyrybų du mėnesius iš vis niekur nėjo, tada nusipirko bilietą į Tbilisį, nes tiesiog rado pigų reisą.
Ir pradėjot piešti?
Visada piešiau. Bet Tbilisyje pradėjau rašyti. Prieš tai tik linijas. Staiga prireikė žodžių.
Eglė linktelėjo. Ji irgi žinojo tą jausmą kai visko tiek susikaupia, kad linijų nebeužtenka. Reikia raidžių. Reikia išsikalbėti, nors ir popieriuje.
Prie kavinės Švyturys jie sustojo. Lagaminai stovėjo šalia kėdžių, kaip palikti. Pagaliau savi.
***
Vakare Eglė sėdėjo viešbučio kambaryje su atvėsusia arbata. Lagaminas stovėjo prie sienos pagaliau jos, su knygomis, užrašine, suknele. Ji atidarė jį, patikrino: viskas vietoje. Nešiojamas kompiuteris. Įkroviklis. Mamos nuotrauka. Penkios knygos. Užrašų knygelė straipsniui. Viskas išskyrus vieną lapą.
O ant kedės piešinys.
Titas davė jį prieš atsisveikinant. Lapelis iš bloknoto, plėštas tvarkingai. Ant jo medis. Ne tulpmedis ir ne baobabas. Kažkoks išgalvotas, su plačia laja ir plačiomis šaknimis, išsiliejančiomis į šalis kaip saulės spinduliai.
Kas tai? paklausė Eglė.
Miestui be žalumos skirtas medis, atsakė Titas. Pats sugalvojau. Jo dar nėra, bet Jūs juk dirbat urbanistikoje. Galėsite pasodinti.
Ir nuėjo. Neatsisuko. Bet Eglė pastebėjo, kaip sustojo trumpam prie kampo, tarsi norėtų atsigręžti ir visgi nėjo.
Ji stovėjo su piešiniu rankoje ir galvojo, kad žmogus, su kuriuo gali tylėti, galbūt yra tas, su kuriuo tyla reiškia daugiau nei bet kurie žodžiai. Ir tas žmogus ką tik pasuko už kampo. Su jos laišku kišenėje.
Ji paėmė telefoną.
Ačiū už medį. Pasodinsiu.
Atsakymas atėjo už minutės.
Rimtai. Jeigu nupiešiu kiemo žaliųjų zonų projektą pažiūrėsit kaip mokslininkė?
Taip.
Tuomet reikės jūsų adreso Kaune. Popierinius brėžinius siunčiu paštu, senoviškai.
Eglė nusišypsojo. Surinko adresą. Išsiuntė. Parašė dar:
Tik žinokit pašto dėžutė maža. Dideliems brėžiniams teks atvežti asmeniškai.
Atsakymas: Užfiksuota.
Ji padėjo telefoną. Kažkas kitame kambaryje įjungė televizorių; prislopintas žinių balsas sklido pro sienas. Įprastas vakaras. Įprastas viešbutis. Bet kažkas keitėsi Eglė nesižinojo kas, kol nesuvokė: sėdi ir šypsosi. Šiaip sau. Dėl nieko. O gal dėl to, kas atrodo kvaila: Sumaišiau lagaminą ir sutikau žmogų. Nuskamba kaip banalaus filmo pradžia.
Ji atidarė lagaminą ir ištraukė linijuotą popieriaus lapą bei rašiklį iš tos pačios kišenėlės, kur laikė nebaigtą laišką. Laiškas dabar pas Titą. Jis negrąžino. Ji neprašė.
Eglė atsisėdo prie stalo. Uždėjo tuščią lapą. Pradėjo rašyti:
Mielas nepažįstamasis, svajoju sutikti žmogų, su kuriuo gali tylėti. Ne dėl to, kad nėra ką sakyti, bet kad be žodžių viskas aišku. Pavargau aiškinti, kas esu. Pavargau rinkti frazes. Norėčiau, kad kas nors pažiūrėtų į mano knygų lentyną ir viską suprastų. Norėčiau, kad kas nors…
Ji sustojo. Pažvelgė į medžio piešinį ant sienos.
Ir užbaigė vienu žodžiu.
Titas.
Tada atsargiai sulankstė lapą ir įdėjo į lagaminą. Į tą pačią kišenėlę, kur buvo ankstesnis laiškas. Kaip užbaigtas ratas.
Už lango šniokštė Neris. Kovo pabaigos Vilnius kvepėjo šlapia žeme ir pavasariu, kuris dar tik pažadėtas. Lietus liovėsi dar dieną, virš upės dangaus juosta tapo rausva.
Eglė išjungė šviesą. Ryt pranešimas. Ji stovės suknelėje, kuri praleido dvi dienas svetimame lagamine, ir pasakos apie žaliąsias zonas. Trečioje eilėje, galbūt, sėdės vyras, kuris piešia medžius miestams be medžių.
Poryt pasivaikščiojimas. Jis kvietė parodyti kiparisų alėją kitoje miesto pusėje. Sakė, kad kiparisai susipynę, suformuoja žalią tunelį. Jums patiks kaip mokslininkei, parašė, ir šiaip.
O vėliau Kaunas. Ir Vilnius. Skirtingi miestai, skirtingi gyvenimai. Bet tarp jų popierinis brėžinys, kuris ateis paštu. Ir adresas žinutėje. Ir pagaliau užbaigtas laiškas.
Lagaminas stovėjo prie sienos. Pilkas, su įdrėskimu kairiajame kampe. Tas pats, kaip vakar. Tačiau viskas aplink jau nebėra tas pats.
Bagažas atsirado.
