Sistemos klaida
Rūta, ar esi namie?
Emilius, sekmadienio rytą aš visuomet namie. Juk žinai tai.
Tai atidaryk duris.
Ji žiūri pro akutę kelias sekundes. Brolis stovi laiptinėje, pusiau išsisegęs striukę, ant grindų dvi didelės kelioninės tašės, o veide išraiška, tarsi pralaimėjo svarbų ginčą. Už nugaros šmėkšo du siluetai vienas aukštesnis, kitas žemesnis. Rūta užsimerkia trumpai, tada vėl atsimerkia. Siluetai niekur nedingo.
Miglota spragtelėjimus už durų rutulys. Ji atsega užraktą.
Labas rytas, taria Emilius ir šypsosi ta šypsena, kurią Rūta pažįsta nuo mažens. Šypsena žmogaus, kuris tuoj kažko paprašys.
Ne, taria ji.
Nieko dar neprašiau…
Šitaip šypsaisi vadinasi, ne.
Benukas prasmunka pro tėtį ir užmeta akį tetai. Šešerių, su sūkurėliu ant viršugalvio ir batraiščiu, besivelkančiu per parketą. Greta Monika, apkabinusi vienausį pliušinį triušiuką, žiūri į Rutą ramiai, su ta smalsia keturmečio akimi, kurioje nėra nei lašo baimės.
Rūta pažvelgia žemyn į parketą. Šviesus ąžuolas, Nordic danga iš Estijos parketo, sudėta meistro, kurio laukė pusantro mėnesio. Benuko batraištis kažkuo rudas. Ji neverta sužinoti kuo.
Eikit, taria ji. Tik batus nusiimkit iškart.
Butas aštuntame naujos statybos kvartalo Šiaurės karūna aukšte jos pasididžiavimas. Ne darbovietės pasiekimai, ne automobilis, ne sąskaita banke. Būtent butas. 104 kvadratai, trijų metrų lubos, langai iki grindų, vaizdas į miesto parką. Jį įrenginėja du metus keičia šviestuvus, derina užuolaidas, kol randa tą rūką žydrą toną, kuris vakare virsta beveik pilku. Sofa iš Estijos baldų katalogo pilka, plati, su aukšta atkalte. Kavos stalelis iš masyvo su menka įskilimu, kurį pardavėjas pavadino medžio charakteriu, iš pradžių norėjo grąžinti, bet paskui prigijo ir net pamilo. Jokio balasto, jokios smulkmenų netvarkos. Vonioje Belvilis kosmetikai rikiuota pagal dydį, rankšluosčiai to paties atspalvio, spintoje vienodos medinės pakabos.
Kiekviena smulkmena apgalvota. Tyla tikra, ta miesto tyla, kai girdi tik Livint įrangos ūžesį virtuvėj ar tylų lietų prie stiklo.
Emilius padeda tašes prieškambaryje. Vaikai nusiauna. Benukas čiupinėja ranka baltą sieną.
Benai, sako Rūta.
Ką?
Rankos.
Jis pažiūri į delną, paskui į sieną, tada vėl į tetą.
Kas su rankom?
Rūta įkvepia giliai. Tai pratimas iš streso valdymo kursų įkvėpti tris sekundes, iškvėpti dar tris.
Emiliu, taria ji, kalbėk aiškiai.
Brolis pereina į virtuvę, atsisėda ant aukšto baro kėdės, ant stalo rankas sudeda. Lyg pasiduotų.
Aš su Jūrate keliaujam į poilsiavietę. Aštuonioms dienoms. Mums reikia pasikalbėti. Su vaikais to neįmanoma padaryti ramiai.
Kito varianto nėra?
Mama sanatorijoj iki kito penktadienio, žinai pati. Jūratės tėvai kaime uždaryta po karantino, vaikus vesti negalima. Rūta. Prašau tiek aštuonios dienos.
Aštuonios dienos… pakartoja ji.
Tiesą sakant, gal ir devynios. Grįšime sekmadienį.
Iš svetainės girdisi garsas. Tylaus griuvimo. Kažkas nukrito ant grindų.
Monika, nieko neliesk! rikteli Emilius neatsisukdamas, tokiu tonu, kokiu sako šimtą kartų per dieną.
Emiliu, taria ji tyliai, nes tylus balsas veikia, tai irgi žino nuo kursų. Dirbu iš namų. Trečiadienį turiu svarbią nuotolinę prezentaciją trims miestams. Aš nežinau, kaip elgtis su vaikais. Nežinau, ką jie valgo, ką jiems kalbėti, kaip migdyti.
Valgo viską, tik svogūno Benas nevalgo, o Monika prieš miega su triušiu, Benui reikia paskaityti, knyga jo tašėje.
Emiliu…
Rūta… brolis žiūri rimtai, tokia nuovargio kupina veido išraiška, kad kažkas suspaudžia krūtinę. Ne gailestis nuovargis, su kuriuo nesiginčijama. Jei nedabar, nežinau, kas bus mūsų šeimai. Nežinau tiesiog.
Tyla. Pro langą lėtai plaukia baltas debesys virš parko.
Aštuonios dienos, galiausiai sako ji.
Ačiū tau.
Iš anksto nedėkok. Nes žinai, po trijų valandų galiu skambinti.
Būsiu pasiekiamas. Ir Jūratė.
Emilius išeina skubiai kaip žmogus, kuris bijo, jog bus sustabdytas. Bučiuoja vaikus į pakaušius, pasako kažką apie tetą Rūtą, kuri pati geriausia, ant baro padeda instrukcijų lapą savo kreivu raštu ir po penkiolikos minučių durys už jo užsidaro.
Rūta stovi prieškambaryje.
Benukas ir Monika spokso į ją.
Ji į juos.
Na? taria ji.
Na, pritaria Benas.
Alkanas kas nors?
Aš noriu sulčių! šūkteli Monika.
Kokių?
Oranžinių.
Apelsinų?
Ne, oranžinių. Tų, kur oranžinės.
Rūta atidaro šaldytuvą. Ten tik dvi rūšys mineralinio, indelis daržovių, natūralus jogurtas Belvilis ir pradėtas butelis balto vyno. Vaikiškų sulčių nėra. Apie tai ji niekada negalvojo, nes niekada nebuvo reikmės.
Einam į parduotuvę, nusprendžia ji.
Valio! sušunka Benas, ir trys metrai lubų padaro puikią akustiką.
Rūta suraukia antakius.
Parduotuvė name šalia, penkių minučių kelias. Per jas Monika keturis sykius pameta triušį, Benas prijungia visus lifto mygtukus, įskaitant iškvietimą, ir pasakoja Rūtai apie grupės vaiką Domą, kuris moka spjauti pro dantis dviejų metrų atstumu. Rūta sužino apie Domą daugiau, nei norėjo.
Parduotuvėje nuperka keturias sultis, pieno, duonos, jogurtų su braškėm, makaronų, vištienos kotletų pakuotę, obuolių, bananų ir sausainių, kuriuos Benas įdeda į krepšelį pats, kol ji žiūri sūrius. Neiškrausto atgal. Tokia maža kapituliacija, kurios prieš savaitę sau nebūtų leidusi.
Pirmoji diena gana rami, jei neskaičiuosi, kad Monika išpila sultis ant stalelio, o Benas įsiremia petimi į durų staktą ir verkia penkias minutes. Rūta nežino, kaip raminti vaikus. Paduoda stiklinę vandens ir sako: Praeis. Jos patarimas suaugusiems bet ir Benui suveikia. Jis atsigėrė, nustojo šniurkščioti ir eina žiūrėti planšetės, kurią Emilius įdėjo į tašę.
Migtis devintą atsisako, dešimtą ir pusę vienuoliktos irgi. Pusę vienuoliktos Rūta du sykius skaito Benui knygą apie mešką ir uogas, nes jis paprašo pakartoti. Monika jau miega svetainėje su triušiu glėbyje. Rūta dvidešimt sekundžių stebi, paskui švelniai perneša ant svečių kambario sofos. Lengva ir šilta, kaip mažytė saulė. Nepabunda.
Rūta grįžta į virtuvę, įsipila žolelių arbatos į termopuodelį Livint, atsidaro nešiojamąjį iki prezentacijos liko trys dienos. Reikia užbaigti du skaidres ir repeticiją.
Sėdi virtuvės tyloje, geria, bet susikaupti nesiseka.
Antros dienos rytas prasideda šeštą trisdešimt septynios. Tai įsimena, nes pažiūrėjo į Livint telefono laikrodį, kai iš svetainės nuaidėjo bumptelėjimas.
Benas atsikėlęs jau stato pagalvių tvirtovę. Visos keturios ant grindų, pledas irgi, o Benas viduryje, kerta sausainius, rastus antrame spintelės skyriuje. Ir sausainių trupiniai ant grindų.
Labas rytas, šviesiai sako jis.
Labas, atsako ji.
Tu skanių blynų moki?
Blynų?
Tokių, apvalių su klevų sirupu.
Neturiu sirupo.
Gaila.
Išverda grikių košės. Benas valgo be priekaištų. Monika atsikelia aštuntą su triušiu, lenda ant kėdės.
Noriu tokios košės kaip Benas.
Rūta nusprendžia, kad sekasi neblogai.
Potvynis įvyksta antradienį, antrą popiet.
Rūta sėdi prie darbo stalo, redaguoja prezentaciją, o vaikai žaidžia vonioje leidžiama plukdyti popierinius laivelius iš senų sąskaitų, kuriuos Benas aptiko stalčiuje ir iškilmingai paskelbė laivynu. Atrodo saugu. Vanduo vonioj, vaikai užsiėmę, ramu.
Po dvidešimt minučių ramybė baigiasi.
Iš pradžių nieko nejunta. Tada baigia skaidrę, eina įsipilti vandens ir mato: po vonios durimis per koridoriaus plyteles plaukia kažkas blizgančio.
O ne, sako ji iš karto žodžiu, kuris per vėlai.
Vonioje čiaupas iki galo atsuktas. Vaikai užsizaidė ir, pasak Beno, išėjo žiūrėt televizoriaus. Latvintoj laiveliai neužkimšo, bet flagmanas užstrigo taip, kad skylė neišleido vandens. Vanduo bėga per kraštus jau mins dešimt.
Rūta išjungia čiaupą. Pažiūri į grindis. Užsimerkia.
Po dvidešimties minučių skambutis į duris. Kaip tik semia balą šluoste, mintyse aprauda savo Belvilis šlepetes.
Kas ten?
Kaimynas iš septinto aukšto Dainius.
Atidaro ir pamato vyrą apie keturiasdešimt, aukštą, šiek tiek susitaršiusiais plaukais, su telefonu rankoje. Telefone nuotrauka: jo virtuvės lubos su didele šlapiąja dėme.
Aš Dainius, butas septyniasdešimt du.
Rūta, aštuoniasdešimt keturi, atsidūsta ji. Žinau, kas įvyko. Vaikai.
Suprantu, padeda telefoną. Pagelbėt?
Laukia. Laukia, kas ims sakyti, kad sąskaitas apmokėt, draudimo tarnybą kviestis… Tam pasiruošusi, juk darbe nuolat turi bendrauti su klientais.
Sakėt pagelbėt? patikslina.
Pagal garsus, dar turite balos. Turiu statybinį feno ir gerą šluotą.
Iš jos už nugaros Benas kiša galvą.
Esi kaimynas iš apačios? paklausia susidomėjęs. Dėl mūsų ten šlapia?
Dėl jūsų, patvirtina Dainius. Bet nieko blogo neprideda. Tik paklausia: Laiveliai gerai plaukė?
Net labai! Turėjau net orlaivį!
Rimta.
Užeikit, taria Rūta, nes nebėra prasmės laikyti laiptinėje.
Valanda lekia miglota. Dainius tikrai padeda su šluota ir šluoste surenka vandenį, kartais leidžia Benui padėti. Monika stovi, su triušiu, ir komentuoja: Dar va šlapia!, rodydama į kampus.
Luboms pakenkė? klausia Rūta, kai baigė.
Kiek. Sena balta apdaila, ir šiaip laikės silpnai. Uždžius.
Apmokėsiu remontą.
Žiūrėsime. Gūžteli pečiais, ir tas žiūrėsime neskamba keliantis grėsmę. Kiek laiko jau su vaikais?
Antra diena.
Jūsų?
Sūnėnas ir dukterėčia, aš… ne. Neturiu vaikų.
Jis linkteli. Žiūri į Beną, kuris pamiršo potvynį ir dabar spaudžioja TV pultelį.
Tada trumpai: vonioj verta įdėti specialią sklendę. Bet kurioje buities parduotuvėje. Krano pilnai neatidarinėti.
Užfiksuosiu.
Sėkmės. Paima šluotą. Prie durų stabteli. Jei ką, esu šalia, septintas butas. Nebijokit skambint.
Kodėl toks ramus? nukrenta pats klausimas.
Dainius sekundę mąsto.
O ką rėkti? Nuo to lubos neišdžiūsta greičiau.
Jis išeina. Rūta trumpam prisiglaudžia prie durų. Iš virtuvės girdisi Monikos reikalavimas Benui pasidalinti sausainiais. Rūta tyliai išdalina jiems po lygiai.
Abu vaikai žvilgtelėja į ją su pagarba.
Trečiadienio rytą ji ruošiasi prezentacijai. Vaikai žiūri animaciją svetainėje, planšetė įkrauta, ant stalo supjaustyti obuoliai ir trapučiai.
Vienuoliktą prasideda. Rūta kabinete, kamera, ausinės, švarkas ant pižaminės palaidinės. Prisijungę septyni žmonės iš trijų miestų: Kauno filialo vadovas, du kolegos iš Vilniaus, regiono vadybininkas.
Penkiolika minučių sklandu. Rūta pristato Estijos baldų kolekciją, atsako į klausimus.
Šešioliktą minutę durys atsidaro.
Teta Rūta! Monikos balsas girdisi visame aukšte. Benas paėmė mano triušį!
Monika, išraiškingai tyliai sako Rūta, aš dirbu.
Jis sako, kad triušis negražus!
Jis negražus! aidu grįžta iš svetainės.
Atsiprašau, kreipiasi Rūta į klientus su šypsena, minutėlę.
Stabdo transliaciją. Svetainėje Benas laiko triušį už ausies, Monika už pilvo, ir tempia į priešingas puses.
Paleiskit triušį, abu, sako ji.
Triušis krenta ant grindų. Monika tuoj pat jį apkabina.
Benai, ar gali žiūrėti ramiai?
Multikas baigėsi.
Įjunk kitą.
Ką?
Bet kurį.
Ten reklama.
Rūta suranda tinkančią programą, grįžta į kabinetą.
Aštuonios minutės ramybės. Tada pasibeldžia Benas atsistoja šalia stalo tylėdamas.
Man reikia į tualetą, pareiškia tiesiai į kamerą.
Kauno filialo vadovas juokiasi pirmas, paskui ir kiti. Rūta parausta tai naujas jausmas, nes penkiolika metų jau taip nebuvo.
Benai, žinai, kur jis yra.
Žinau. Norėjau tau pasakyti.
Eik.
Jis nueina. Rūta grįžta prie prezentacijos. Darbotvarkės atmosfera nebegrįžta, bet užtat kolega Vilniuje prisipažįsta irgi turintis tris vaikus, supranta. Regiono vadybininkui patinka Estijos baldų pasiūlymas. Sutarė dėl susitikimo.
Rūta pabaigia. Kelias minutes sėdi. Nenuostabu, kad nesupyksta keista, bet nepyksta.
Vaikams pateikia sumuštinius. Benas sako skanu. Monika nebaigia kalbina triušį.
Ketvirtą valandą durys.
Atnešiau sklendę voniai, sako Dainius. Tą, apie kurią kalbėjom.
Laiko skaidrų maišelį su guma.
Buvot specialiai parduotuvėj?
Vis tiek reikėjo duonos.
Užeikit.
Neketino kviesti, bet pasako, ir jis įeina, nusiauna batus. Benas rengiasi:
O, čia tas, kas padėjo per potvynį!
Tas, patvirtina Dainius.
Gautas išdžiūvo?
Daugmaž. Po kelių dienų bus visai gerai.
O Dženga žaisti moki? Turiu tašėj!
Moku.
Tada einam!
Taip Dainius atsiduria prie Estijos baldų stalelio su bokštu. Monika laiko triušį, jos dalyvavimas žiūrėjimas ir azartas. Dainius žaidžia su pagarba, ir vaikai tai jaučia.
Rūta stovi virtuvėje, tariamai gamina vakarienę, o iš tiesų stebi.
Atsargiai, moko Dainius Beną, iš kairės lengviau.
Iš kur žinai?
Bokštai visada turi silpną vietą. Svarbu surasti.
O gyvenime irgi taip? Benas rimtai, kaip moka šešiametis.
Dainius trumpam susimąsto.
Panašiai, atsako.
Vakarieniauja visi drauge. Dainius natūraliai padeda, skrudinasi kotletus, pjausto duoną nes pamato, kad Rūtai tai gautųsi kreivai, ir ją nuramina.
Seniai gyvenat čia?
Trys metai. Jūs pernai atvažiavot, mačiau, kai baldus vežė.
Stebite?
Tiesiog pataikiau išeiti į darbą tuo metu.
Ką dirbat?
Dirbu architektų biure. Inžinierius, laikančios konstrukcijos. Nuobodus specialistas.
Kodėl nuobodus?
Nieks neklausia inžinieriaus, ar gražu. Svarbiausia, ar laiko.
Tai juk svarbiau.
Jis žiūri į ją ilgiau, nei įprastai.
Galbūt.
Vaikai užmiega devintą, be ginčų. Dainius išgeria arbatą, padėkoja, keliasi.
Labanakt, taria prieškambaryje.
Labanakt, ir ačiū. Už sklendę.
Smulkmena.
Ne, ir už vakarą. Už tai, kad nebuvote piktas tą antradienį.
Žiūri kiek ilgiau.
Puikiai laikotės, pirmajam kartui.
Iš kur žinot, kad pirmas?
Jei būtų ne pirmas, neatrodytumėt taip, lyg neštumėt kristalinę vazą, bijodama išmesti.
Ji nusijuokia, pagaliau tikrai ir atvirai.
Jis išeina. Ji trumpai pasiliek prie durų, ant kabykloje vaikų paltai. Jos šone.
Ketvirtadienis ir penktadienis kitaip. Kažkas pasislenka. Ryto ritualo košė ir sultys įgauna įprastumą. Monika nori būti greta, kol Rūta dirba: piešia bloknote, kurį gavo iš Rūtos. Triušių šeimos paveikslai, kiekvienas vardu.
Čia mama triušė, paaiškina Monika. Čia tėtis triušis. O mažylis Sagutis.
Kodėl Sagutis?
Nes mažas ir apvalus.
Loginis vardas, sutinka Rūta.
Penktadienį Dainius vėl pasibeldžia. Atsineša stalo žaidimą Pasaulio miestai, seną, gal net tėvų vaikystės, kampai nutrinti. Vaikai miestų nežino, bet žaidžia su užsidegimu.
Iš kur turit?
Dar iš vaikystės, kai krausčiausi, pasiėmiau keletą dalykų, šiaip sau.
Gerai, kad pasiėmėt.
Sėdi ant grindų, nes stalelio nepakanka. Monika įsitaiso jai šalia, užsnūsta tiesiog žaidžiant ranka savaime ją prilaiko.
Dainius pastebi, bet nieko nesako.
Šeštadienį keliauja į parką Dainiaus idėja. Benas randa balą ir pereina ją kiaurai, nors Rūta sako apeik. Šlapius batus parneša maiše, Benas eina su šlapiom kojinėm. Jam tas pats.
Kodėl neverki?
Dėl ko?
Batai šlapi.
Na ir kas. Išdžius.
Tu kaip Dainius, garsiai ištaria ji.
Dainius fainas, sutinka Benas. Teta Rūta, draugas jis tau?
Jis kaimynas.
Ar tai tas pats?
Ne.
Kodėl?
Neranda, ką atsakyti. Gale Dainius neša Moniką ant pečių, aiškina apie medžius, Monika labai klausosi.
Sekmadienį vakare Emilius skambina. Balsas švelnesnis.
Kaip jie?
Gyvi, atsako Rūta. Benas perėjo per balą, Monika nupiešė keturiasdešimt septynis triušius.
Emilis nusijuokia.
Tu susitvarkei.
Ne taip jau blogai. O jūs?
Pauzė.
Daug geriau, pasako jis. Ačiū tau.
Gerai, sako Rūta. Smagu, kad geriau.
Antra savaitė ramesnė. Ji žino, kad Benas nevalgo pomidorų, bet valgo sriubą, jei nesakai iš ko. Žino, kad Monika nori prieš miegą praverto lango. Žino, kad pusę aštuntos vaikams prasideda nuovargis ir geriau neginčytis, tiesiog paguldyti. Tai smulkmenos, bet jos atsiranda natūraliai.
Dainius užsuka kas vakarą. Kartais atsineša, kartais tik ateina. Kalbasi apie darbą, miestą, knygas. Jis daug skaito, nors dirba inžinieriumi. Ji irgi, bet paskutinius pusę metų neskaitė nieko, tik darbinius dokumentus.
Ką skaitot dabar?
Nieko, tik darbinius dokumentus.
Nesiskaito.
Žinau.
Atnešti ką nors?
Atneškit.
Jis atneša romaną japonų autorė, istorija apie moterį, kuri tvarkydama mamos daiktus supranta, kad jos nepažino. Rūta per pusvalandį po vaikų užmigimo jį skaito. Geriausia dienos pusvalandžio dalis.
Antros savaitės ketvirtadienį Benas prašo parodyti darbą.
Na, kur tu dirbi. Ofisą.
Dirbu čia, kabinete.
Žinau. Parodyk.
Ji parodo. Jis stovi tarpduryje, žiūri į stalinį kompiuterį, Estijos baldų katalogų krūvą, mažą kaktusą ant palangės.
O tu laiminga? klausia.
Priklauso kaip…
Na, dėl darbo.
Man… patinka. Matyt.
Tėtis sako reikia dirbti taip, kad būtum laimingas.
Protingas tėtis.
Mh. Pagalvoja. Teta Rūta, kodėl gyveni viena?
Taip jau susiklostė.
Nenorėjai, kad kas gyventų su tavim?
Pripratau viena. Buvo gerai.
Buvo?
Ji nutilsta.
Buvo.
Paskutinė diena ateina greitai. Emilius atvažiuoja sekmadienį, su Jūrate, ji atrodo ramesnė, apkabina vaikus stipriai.
Rūta, net nežinau, kaip tau atsidėkoti.
Ne reikia dėkoti.
Gerai elgėsi?
Kaip vaikai, šypsosi Rūta. Normalu.
Jūratė nustemba lyg tikėjosi kito atsakymo.
Kraunasi valandą. Monika šiek tiek verkia, Rūta ją apkabina ir pažada, kad vėl atvažiuos. Benas įteikia rimtą rankos paspaudimą, tada pargrįžta ir iš tikrųjų apkabina. Ir nubėga.
Durys užsiveria.
Rūta stovi prieškambaryje.
Monikos mėlynas paltukas nebebuvo ant kabykloje. Jos paltas vienas.
Butas tylus.
Įeina į svetainę. Sofa su įspausta pagalve, nes Benas ryte žiūrėjo planšetę. Prie staliuko ant grindų paliktas Monikos piešinys. Triušių šeima: mama, tėtis, mažas Sagutis. Šalia, kiek atokiau, figūrėlė geltonais plaukais, užrašyta vaikiška raidele: teta rūta.
Laiko piešinį, stovi.
Keliaujasi į virtuvę, užpila Livint filtruotu vandeniu arbatinuką. Išima mėgstamą puodelį. Viskas vietoj, švaru, ramu.
Tikisi palengvėjimo. To, kuris visada būdavo po triukšmingų brolių svečiavimųsi ar darbo pobūvių. Grįžimo atgal, į save.
Jo nėra.
Yra tik piešinys delne ir tyla, kuri jau skamba kitaip kaip pauzė po muzika.
Ji geria arbatą, žiūri pro langą į parką ir mąsto.
Apie Beną ir jo klausimą ar ji laiminga. Apie Moniką, užmigusią penktadienio vakare ant grindų, ir nepaimtą rankos. Apie kabinetą, kuris po Beno apsilankymo atrodo kitaip.
Apie Dainių.
Kaip jis pjausto duoną tiesiai. Jo ramybė ne abejingumas, o tvirtumas, kaip sija. Kaip ateina kas vakarą nieko nereikalauja. Tiesiog būna. Šalia.
Per tas devynias dienas nė karto neatsibunda naktį dėl darbo. Tai keista nerimas dėl darbo buvo penkerius metus nuolatinis fonas.
Šeštą vakaro ji nusiprausia, apsivelka mėgstamą tamsiai mėlyną megztinį. Pasiima telefoną. Padeda. Vėl pasiima.
Nepaskambina. Nusileidžia liftu į septintą aukštą. Paspaudžia 72-ojo buto skambutį.
Dainius atsidaro. Ne nustebęs, bet dėmesingas.
Jie išvyko, sako Rūta.
Girdėjau duris.
Ramu.
Tikriausiai.
Norit užsukti arbatos? Ką tik užkaičiau waterį. Jau atvėso, bet užkaitinsiu vėl.
Jis trumpam mąsto.
Noriu, sako.
Kylą į viršų. Rūta arbatinuką vėl pastato. Jis sėda prie aukštos baro kėdės, kur pirmą dieną sėdėjo Emilius. Kitas žmogus, kitas pokalbis.
Žinot, sako ji, pirmąkart per devynias dienas nėra jokių prievolių. Nežinau, ką su tuo daryt.
Gerai ar blogai?
Nežinau. Keista.
Priprasit prie naujo keistumo.
Ką turi omeny?
Pirma buvo keista būti vienai. Pripratai. Dabar keista kitaip.
Jūs kalbat kaip… patyręs.
Buvau vedęs, sako. Šešerius metus. Jau trys, kai nebe.
Atsiprašau.
Neverta. Tiesiog nebuvome vienas kitam. Sunkiausia ne išsiskyrimas, bet ta tyla po to. Supranti, kad tyla be kažko ir su kažkuo skirtinga.
Rūta žvelgia į savo puodelį.
Visada maniau, kad tyla laisvė, vienatvė sąmoningas pasirinkimas.
Gal ir pasirinkimas. Tik kartais tą pasirinkimą peržiūri.
Jūs peržiūrėjot?
Peržiūrinėju. Dabar padėjo kaimynų vaikai su potvyniais.
Ji nusijuokia. Atvirai.
Dainiau.
Taip?
Jus… Sustingsta, galėtų perjungti temą, moka tai daryti, daro visą gyvenimą. Jūs man patinkat. Noriu, kad žinotumėt.
Jis žiūri.
Gerai, pagaliau sako šiltu tonu. Jūs man irgi patinkat. Apie tai galvojau.
Kada?
Nuo tada, kai paklausėt, kodėl ramus esu. Niekas to neklausė.
Keista priežastis.
Mano priežastys keistos.
Geria arbatą ir kalbasi ilgai, iki vienuoliktos. Apie miestą, apie darbą, apie vaikus, piešinį su triušiais ir geltonplaukę figūrą. Neskuba išeiti, ji neskubina.
Atsisveikindamas trumpam paima jos ranką.
Labanakt, Rūta.
Labanakt.
Ji uždaro duris ir trumpai priglunda, kaip tą pirmąkart. Jaučia kitokią tylą šiltą, ne tuščią.
Grįžta į svetainę, pakelia Monikos piešinį ir palieka ant lentynos. Triušių šeima žvelgia pieštiniais žvilgsniais. Ir teta Rūta šiek tiek kreiva, bet atpažįstama.
Praėjo metai.
Butas kiek pasikeitė ryškių vaikiškų knygų lentynoje, vienas ar kitas įsimintinas žaislas. Prie kaktuso atsirado dar trys gėlės vieną Monika laistė per daug ir vazonas pasviręs. Prieškambaryje du paltai: jos tamsiai mėlynas ir Dainiaus, pilkas.
Svetainėj, ant Estijos baldų staliuko su trūku, atverstas Dainiaus katalogas, greta kavos puodelis ir knyga.
Rūta stovi prie lango. Parkas geltonas, rudeninis, nelygus. Ji mėgsta rudenį.
Jos pilvas jau matyti, nors dar mažas penkti mėnesiai. Pripranta pamažu, po truputį, kaip prie didžiausių pokyčių.
Durys prasiveria.
Jau važiuoja, sako Dainius. Emilius rašė, kad jau automobily.
Reiškias, po pusvalandžio bus čia.
Benas tau skambino?
Tris kartus. Nori žinoti, ar galės žiūrėti planšetės multikus, ar eisim į parką.
Gali abu.
Taip ir pasakiau.
Dainius pastato arbatinuką, žiūri į ją.
Kaip jautiesi?
Gerai, sako ji. Kojos tik pavargusios.
Sėsk.
Stovėsiu.
Rūta.
Gerai, sėdu. Persėda ant sofos. Žinai, pagalvojau, kad prieš metus šį sekmadienį jie išvažiavo. Laukiau virtuvėj, kada palengvės dėl tylos.
Palengvėjo?
Ne.
Prisimenu, atėjai.
Laukei?
Pagalvoja.
Nežinau labiau vyliausi.
Durų skambutis garsiai, griausmingai, kaip moka tik vaikai, kupini entuziazmo.
Benas čia.
Tikrai.
Atidaryk, man sunku keltis.
Dainius eina į duris.
Teta Rūta! Benas pasigirsta dar prieš praviras duris. Atvažiavom! Į parką eisim? Lapai jau krenta? Tu jau su pilvuku?
Benai, įsiterpia Emilius, leisk ateičiai žmogui įeit.
Aš jau įėjau.
Monika įlenda tyliai, dairosi, randa Rūtą, eina prie jos ir apkabina stipriai, rimtai. Tada atsitraukia rimtai pažiūri.
Teta Rūta, triušis dar čia?
Čia. Svečių kambario lentynoj.
Gerai, nurimsta ji. Žinojau, kad yra.
Prieškambary sujuda Emilius spaudžia Dainių, Jūratė kažką pasakoja Rūtai, Benas nuskuba gilyn, girdėti daiktų garsas kažkas griūva, bet tyliai. Išlenda su meškos knyga ir avietėm.
Teta Rūta! Išsaugojai mūsų knygą!
Saugau.
Mažyliui skaitysi?
Skaitysiu.
Gerai, sutinka. Dainiau, į parką einam? Lapai yra?
Yra.
Tada einam!
Pirmiausia arbata, sako Rūta. Po to parkas.
Tu visada taip sakai.
Ir sakysiu.
Gerai, pritaria Benas ir pažiūri tiesiai, taip, kaip išliko per metus. Teta Rūta, dabar esi laiminga?
Butas pilnas triukšmo: balsų, juoko, Monikos pašaukimo triušiui, virdulio šnypštimo, miesto už lango ir rudens parke, ir pilvuko, kuriame kažkas mažas, dar nepažįstamas, jau pasibeldžia.
Rūta pasižiūri į Beną.
Taip, taria ji.
