„Su žmona mes jau seniai gyvename tik dėl vaikų“, – sakė mano viršininkas. „Jeigu viskas būtų taip paprasta, jau seniai būčiau išėjęs pas tave.“
Pirmą kartą tuos žodžius išgirdau prieš pusantrų metų.
Tada jie man suteikė vilties.
Šiandien nuo jų darosi skaudu.
Nes per tą laiką pasikeitė beveik viskas mano gyvenime.
Tik vienas dalykas liko toks pat.
Jis kiekvieną vakarą grįžta pas žmoną.
O aš vis dar laukiu.
Mano vardas Rūta, man keturiasdešimt ketveri metai. Gyvenu Panevėžyje ir dirbu logistikos įmonėje.
Mano viršininkas Darius – penkiasdešimt dvejų metų vyras. Jis vedęs daugiau kaip dvidešimt metų, turi du vaikus. Vyresnioji dukra jau studijuoja, o jaunesnysis sūnus dar mokosi gimnazijoje.
Kai pradėjau dirbti jo įmonėje, apie jokius santykius net negalvojau.
Buvau išsiskyrusi beveik penkerius metus.
Mano santuoka baigėsi tyliai, be didelių skandalų. Vieną dieną abu su vyru supratome, kad gyvename tarsi kaimynai.
Po skyrybų ilgai mokiausi būti viena.
Iš pradžių bijojau tuščių vakarų.
Vėliau prie jų pripratau.
Įsirengiau nedidelį butą, pradėjau lankyti baseiną, daugiau laiko skyriau mamai ir draugėms.
Gyvenimas buvo ramus.
Gal kiek vienišas, bet ramus.
Tada sutikau Darių.
Jis buvo vienas tų vyrų, kurie moka priversti žmogų pasijusti svarbiu.
Kai įmonėje kilo problemų dėl didelio užsakymo, jis nešaukė ant darbuotojų.
Pats atsisėdo šalia mūsų ir padėjo ieškoti sprendimo.
Kai kartą susirgau, paskambino pasiteirauti, ar man ko nors nereikia.
Kai mirė mano teta, leido pasiimti laisvų dienų ir pasakė:
— Rūta, darbas palauks. Šeima svarbiau.
Tuo metu man tai atrodė tiesiog žmogiškumas.
Dabar suprantu, kad būtent iš tokių smulkmenų ir prasidėjo mano prisirišimas.
Iš pradžių Darius buvo tik geras vadovas.
Paskui tapo žmogumi, su kuriuo norėdavosi pasikalbėti.
O dar vėliau – žmogumi, kurio žinutės laukdavau labiau nei bet ko kito.
Vieną lapkričio vakarą mudu likome biure ilgiau.
Reikėjo paruošti dokumentus svarbiam susitikimui.
Lauke lijo.
Darius atnešė du puodelius arbatos.
— Tu visada taip daug dirbi? – paklausė.
Nusijuokiau.
— Tik kai viršininkas duoda per daug užduočių.
Jis nusišypsojo.
— Vadinasi, kaltas aš.
Kurį laiką dirbome tylėdami.
Paskui jis netikėtai paklausė:
— Rūta, ar tau niekada nebūna liūdna grįžti į tuščius namus?
Pakėliau akis.
— Kartais. Bet geriau būti vienai negu su žmogumi, šalia kurio jautiesi vieniša.
Darius ilgai žiūrėjo į mane.
— Kaip tik taip jaučiuosi savo santuokoje.
Nežinojau, ką atsakyti.
Jis papasakojo, kad su žmona Asta pastaraisiais metais beveik nesikalba.
Kad jų santykiai atšalę.
Kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą.
— Mes kartu tik dėl vaikų, – pasakė.
Aš linktelėjau.
Man buvo jo gaila.
Ir kartu pajutau keistą artumą.
Juk pati buvau patyrusi santuoką, kurioje neliko šilumos.
Tą vakarą jis parvežė mane namo.
Prie laiptinės dar ilgai kalbėjomės automobilyje.
Kai jau ruošiausi išlipti, Darius pasakė:
— Su tavimi man taip lengva.
Nusišypsojau.
— Man su tavimi irgi.
Jis pažvelgė į mane.
— Kartais pagalvoju, kad norėčiau tave pažinti ne tik kaip darbuotoją.
Mano širdis pradėjo plakti greičiau.
Bet nieko neatsakiau.
Tik atsisveikinau ir išlipau.
Tą naktį ilgai negalėjau užmigti.
Vis prisimindavau jo balsą.
Jo žvilgsnį.
Ir tuos paskutinius žodžius.
Po kelių savaičių Darius pradėjo man rašyti vakarais.
Iš pradžių žinutės buvo nekaltos.
Ar sėkmingai grįžai?
Kaip laikosi tavo mama?
Gal jau baigei skaityti tą knygą?
Paskui atsirado kitokių.
Šiandien visą dieną galvojau apie tave.
Norėčiau dabar būti šalia.
Tu net neįsivaizduoji, kiek man reiški.
Aš žinojau, kad jis vedęs.
Ir vis dėlto atsakinėjau.
Nes po daugelio metų vėl jaučiausi graži.
Įdomi.
Reikalinga.
Vieną vakarą jis pakvietė mane vakarienės.
Pasirinko nedidelį restoraną už miesto.
Sėdėjome prie lango.
Kalbėjomės beveik tris valandas.
Kai išėjome, jis sustojo prie automobilio.
— Rūta, turiu tau kai ką pasakyti.
Pažvelgiau į jį.
— Klausau.
— Aš tave įsimylėjau.
Man užgniaužė kvapą.
— Dariau, tu turi žmoną.
— Žinau.
— Tada neturėtum man to sakyti.
Jis priėjo arčiau.
— Bet aš negaliu apsimesti, kad nieko nejaučiu.
Tą vakarą jis mane pabučiavo.
Ir aš atsakiau į jo bučinį.
Nors puikiai supratau, kad nuo tos akimirkos viskas taps daug sudėtingiau.
Mūsų santykiai prasidėjo slapta.
Susitikdavome po darbo.
Kartais jis atvažiuodavo pas mane vakare.
Kartais išvykdavome pasivaikščioti į kitą miestą, kur mažesnė tikimybė sutikti pažįstamų.
Darius buvo švelnus.
Dėmesingas.
Mokėjo klausytis.
Kai būdavome kartu, atrodydavo, kad pasaulyje daugiau nieko nėra.
Jis sakydavo:
— Tu man grąžinai norą gyventi.
Aš šypsodavausi.
— O tu man priminei, ką reiškia mylėti.
Bet mūsų laimė visada turėjo pabaigos laiką.
Aštuntą vakaro jis dažniausiai turėdavo išvažiuoti.
Savaitgaliais beveik nesusitikdavome.
Per šventes jis būdavo su šeima.
O aš laukdavau.
Kartais telefone pasirodydavo žinutė:
Pasiilgau tavęs, mano brangioji.
Ir man to užtekdavo, kad dar kelias dienas gyvenčiau viltimi.
Po penkių mėnesių pirmą kartą paklausiau:
— Dariau, ar tu ketini skirtis?
Jis sėdėjo mano virtuvėje.
Priešais jį garavo kava.
— Žinoma, kad apie tai galvoju.
— Bet ar ketini?
Jis atsiduso.
— Rūta, dabar labai netinkamas laikas.
— Kodėl?
— Sūnui sunku mokykloje. Nenoriu jo dar labiau sukrėsti.
Aš supratingai linktelėjau.
— Gerai. Palauksiu.
Darius paėmė mano ranką.
— Tu nuostabi.
Tada tie žodžiai mane džiugino.
Dabar prisiminusi juos jaučiu kartėlį.
Nes kuo supratingesnė buvau, tuo mažiau jis turėjo priežasčių ką nors keisti.
Praėjo dar trys mėnesiai.
Sūnaus problemos mokykloje išsisprendė.
Tačiau Darius vis tiek gyveno su žmona.
Kai vėl paklausiau, jis pasakė:
— Dabar Asta turi problemų darbe. Negaliu jos palikti tokiu metu.
Ir aš vėl laukiau.
Atėjo vasara.
Darius su šeima išvyko atostogauti prie jūros.
Man sakė, kad kelionė buvo suplanuota dar prieš metus.
— Vaikai laukia. Negaliu jų nuvilti.
Aš atsakiau:
— Suprantu.
Bet iš tikrųjų man skaudėjo.
Labai.
Vieną vakarą, kai jis buvo išvykęs, socialiniuose tinkluose pamačiau nuotrauką.
Darius stovėjo paplūdimyje.
Šalia jo – Asta.
Jis laikė ją apkabinęs per pečius.
Abu šypsojosi.
Po nuotrauka buvo parašyta:
Gražiausios akimirkos su šeima.
Ilgai žiūrėjau į ekraną.
Žinojau, kad viena nuotrauka nieko neįrodo.
Galbūt jų santykiai tikrai buvo sudėtingi.
Galbūt jie tik stengėsi išlaikyti gražų vaizdą dėl vaikų.
Tačiau viena mintis man nedavė ramybės.
O jeigu jis man pasakoja tik tai, ką aš noriu girdėti?
Tą vakarą Darius paskambino.
— Labas, gražuole.
Neatsakiau taip šiltai kaip įprastai.
— Kas nutiko? – paklausė.
— Mačiau jūsų nuotrauką.
Jis atsiduso.
— Rūta, tik nepradėk.
— Ko nepradėčiau?
— Pavyduliauti dėl kiekvienos smulkmenos.
Man suspaudė širdį.
— Tai ne smulkmena. Tu sakai, kad jūsų santuoka baigta, bet atostogauji su žmona ir ją apkabini.
— Tai tik nuotrauka.
— Galbūt. Bet aš jau nebežinau, kuo tikėti.
Jis kurį laiką tylėjo.
Paskui pasakė:
— Jeigu mane myli, turi manimi pasitikėti.
Ir aš vėl atsiprašiau.
Nors nežinojau, už ką.
Rudenį pradėjau pastebėti, kad mano gyvenimas vis labiau sukasi aplink Darių.
Atsisakydavau susitikimų su draugėmis, nes jis galbūt galės atvažiuoti.
Savaitgaliais neplanuodavau išvykų.
Nuolat tikrindavau telefoną.
Kai jis neparašydavo, jausdavausi atstumta.
Kai parašydavo, vėl būdavau laiminga.
Mano nuotaika priklausė nuo žmogaus, kuris nebuvo pasirengęs būti su manimi atvirai.
Vieną vakarą pas mane užėjo draugė Lina.
Ji pažinojo mane nuo mokyklos laikų.
Vos įėjusi pažvelgė į mane.
— Rūta, tu labai sulysusi.
Nusijuokiau.
— Tiesiog daug darbo.
Ji atsisėdo prie stalo.
— Darbas čia niekuo dėtas.
Aš nuleidau akis.
Lina žinojo apie Darių.
Niekada manęs nesmerkė.
Bet ir neapsimetė, kad viskas gerai.
— Kiek dar lauksi? – paklausė.
Gūžtelėjau pečiais.
— Nežinau.
— O jis?
— Sako, kad reikia laiko.
Lina atsiduso.
— Kiek laiko?
— Jo situacija sudėtinga.
Ji pažvelgė man tiesiai į akis.
— Rūta, jo situacija gal ir sudėtinga. Bet tavo gyvenimas dėl to neturi sustoti.
Man susikaupė ašaros.
— Aš jį myliu.
— Žinau.
— Negaliu tiesiog visko nutraukti.
Lina paėmė mano ranką.
— Aš neprašau tavęs nustoti mylėti. Aš prašau pagalvoti, ar tu pati esi laiminga.
Neatsakiau.
Nes atsakymą žinojau.
Nebuvau.
Buvo gražių akimirkų.
Buvo švelnumo.
Buvo meilės žodžių.
Bet didžiąją laiko dalį aš laukiau.
Ir bijojau.
Bijojau, kad jis niekada neišeis.
Bijojau, kad vieną dieną tiesiog pasakys, jog nusprendė likti su šeima.
Bijojau prarasti žmogų, su kuriuo net neturėjau tikro bendro gyvenimo.
Lina tyliai paklausė:
— O ko tu pati nori?
Ilgai galvojau.
— Noriu paprastų dalykų.
— Kokių?
— Kad galėčiau jam paskambinti, kada panorėjusi. Kad per gimtadienį jis būtų šalia. Kad nereikėtų slėptis. Kad galėčiau su juo nueiti į parduotuvę ir nebijoti sutikti jo pažįstamų.
Lina linktelėjo.
— Tu nori normalių santykių.
Aš pravirkau.
— Taip.
Ji apkabino mane.
— Tada turi teisę jų norėti.
Lemiamas pokalbis su Dariumi įvyko sausio pabaigoje.
Tą dieną biure netyčia išgirdau, kaip jis telefonu kalbėjo su žmona.
Jo balsas buvo šiltas.
— Žinoma, brangioji. Užsakysiu staliuką. Dvidešimt penkeri metai – ne juokas.
Sustingau prie durų.
Dvidešimt penkeri metai.
Jų vestuvių metinės.
Vėliau Darius užėjo į mano kabinetą.
— Rūta, gal šiandien pavakarieniaujame?
Pažvelgiau į jį.
— O kada jūsų vestuvių metinės?
Jo veidas pasikeitė.
— Iš kur žinai?
— Girdėjau tavo pokalbį.
Jis atsiduso.
— Tai tik vakarienė.
— Dariau, tu su žmona švęsi dvidešimt penktąsias vestuvių metines?
— Ji nori.
— O tu?
Jis neatsakė.
— Tu irgi nori?
— Rūta, prašau, neversk manęs aiškintis dėl kiekvieno šeimos įvykio.
Man pradėjo drebėti rankos.
— Aš nenoriu aiškintis. Aš noriu suprasti, kas mes esame.
Jis susiraukė.
— Tu žinai, ką tau jaučiu.
— Žinau, ką sakai.
Darius nutilo.
Aš giliai įkvėpiau.
— Ar tu bent kartą aiškiai pasakei Astai, kad nori skirtis?
Jis nusisuko.
— Mes kalbėjomės apie problemas.
— Bet ar pasakei, kad nori skirtis?
Tyla.
— Dariau?
Jis pagaliau atsakė:
— Ne.
Pajutau, kaip kažkas manyje sugriuvo.
— Vadinasi, ji net nežino, kad tu planuoji išeiti?
— Aš dar neapsisprendžiau, kaip viską padaryti.
Pažvelgiau į jį.
— Tu dar neapsisprendei, ar apskritai nori išeiti.
Jis nieko neatsakė.
Ir tas tylėjimas buvo skaudesnis už bet kokius žodžius.
Aš atsisėdau.
Darius priėjo arčiau.
— Rūta, aš tave myliu.
Pakėliau akis.
— Bet tu nenori keisti savo gyvenimo.
— Tai netiesa.
— Tada pasakyk, ką konkrečiai padarei per pusantrų metų, kad būtume kartu.
Jis tylėjo.
— Ar kalbėjai su žmona apie skyrybas?
— Ne.
— Ar ieškojai, kur gyvensi?
— Ne.
— Ar bent jau nusprendei, kada ketini tai padaryti?
Jis nuleido akis.
— Ne.
Mano skruostais riedėjo ašaros.
— Tada ką aš laukiu, Dariau?
Jis paėmė mane už rankos.
— Dar šiek tiek kantrybės.
Aš atsargiai ištraukiau ranką.
— Ne.
Jis nustebo.
— Ką?
— Aš daugiau nebelauksiu.
Darius žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakiusi kažką neįmanomo.
— Tu nori viską nutraukti?
— Taip.
— Bet juk myli mane.
— Myliu.
— Tai kodėl?
Aš nusišluosčiau ašaras.
— Nes nebenoriu prarasti savęs.
Jis atsisėdo priešais.
— Rūta, duok man dar pusmetį.
Pažvelgiau į jį.
Dar pusmetį.
Dar vieną terminą.
Dar vieną pažadą.
Dar vieną galimybę vėl nusivilti.
— Ne, Dariau.
Jo veidas sukietėjo.
— Vadinasi, tau mūsų santykiai nieko nereiškė.
Tie žodžiai mane įskaudino.
Bet šį kartą nepasidaviau.
— Jie man reiškė labai daug. Todėl ir taip sunku išeiti.
Jis tylėjo.
— Bet aš negaliu visą gyvenimą būti moterimi, kuri laukia, kol tu nuspręsi, ar ji verta vietos tavo gyvenime.
Darius dar bandė mane apkabinti.
Aš atsitraukiau.
— Prašau, ne.
Jis sustojo.
Tą vakarą grįžau namo ir pirmą kartą per ilgą laiką išjungiau telefoną.
Atsisėdau ant grindų prie sofos.
Ir verkiau.
Verkiau dėl jo.
Dėl mūsų prisiminimų.
Dėl visų neišsipildžiusių pažadų.
Dėl savęs.
Nes supratau, kad beveik dvejus metus gyvenau laukdama rytojaus, kuris niekada neateidavo.
Kitą rytą paskambinau Linai.
— Aš viską nutraukiau.
Ji kurį laiką tylėjo.
— Kaip jautiesi?
— Siaubingai.
— Atvažiuoti?
— Taip.
Lina atvyko su karšta sriuba ir šviežia duona.
Ji nieko neklausinėjo.
Tiesiog buvo šalia.
Kai pagaliau pradėjau kalbėti, ji klausėsi.
O tada pasakė:
— Rūta, dabar tau skauda ne tik dėl to, kad praradai Darių. Tau skauda ir dėl ateities, kurią buvai su juo susikūrusi savo mintyse.
Pažvelgiau į ją.
Ji buvo teisi.
Aš jau įsivaizdavau mūsų bendrus namus.
Atostogas.
Sekmadienio rytus.
Bendras vakarienes.
Net tai, kaip atrodytų mūsų senatvė.
Ir dabar turėjau atsisveikinti ne tik su žmogumi.
Turėjau atsisveikinti su gyvenimu, kuris egzistavo tik mano vaizduotėje.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs.
Darius vis dar dirbo tame pačiame biure.
Kartais ateidavo pas mane dėl darbo.
Kartais bandydavo pradėti asmenišką pokalbį.
— Kaip laikaisi?
— Gerai, ačiū.
— Pasiilgau tavęs.
Tada man suspausdavo širdį.
Bet atsakydavau:
— Prašau, kalbėkime tik apie darbą.
Vieną dieną jis parašė:
Rūta, aš negaliu tavęs pamiršti.
Perskaičiau žinutę.
Pirštai patys norėjo rašyti atsakymą.
Bet sustojau.
Paklausiau savęs:
Kas pasikeitė?
Ar jis išsiskyrė?
Ne.
Ar apsisprendė?
Nežinojau.
Ar mūsų santykiai tapo įmanomi?
Ne.
Todėl neatsakiau.
Po kurio laiko supratau, kad man reikia daugiau atstumo.
Pradėjau ieškoti kito darbo.
Gavau pasiūlymą dirbti transporto įmonėje Šiauliuose, su galimybe dalį savaitės dirbti nuotoliniu būdu.
Sutikau.
Kai Dariui pasakiau, kad išeinu, jis ilgai žiūrėjo į mane.
— Tu tikrai taip nusprendei?
— Taip.
— Dėl manęs?
— Iš dalies. Bet pirmiausia dėl savęs.
Jis atsiduso.
— Tu man labai trūksi.
Aš pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
— Tu man irgi.
— Gal dar galime viską pakeisti?
Pažvelgiau į jį.
— Dariau, ką konkrečiai?
Jis nutilo.
Ir aš supratau, kad atsakymas vis dar toks pat.
Nieko konkretaus.
Paskutinę darbo dieną jis padovanojo man nedidelį vazonėlį su baltai žydinčia orchidėja.
— Kad prisimintum mane.
Aš paėmiau gėlę.
— Aš ir taip prisiminsiu.
Jis norėjo dar kažką pasakyti, bet susilaikė.
Atsisveikinome.
Išėjusi iš biuro ilgai stovėjau automobilių aikštelėje.
Buvau liūdna.
Tačiau kartu jaučiau, kad pagaliau pradedu judėti pirmyn.
Naujame darbe iš pradžių buvo sunku.
Nauji žmonės.
Naujos taisyklės.
Nauja kasdienybė.
Bet po truputį mano gyvenime atsirado dalykų, kurie nebuvo susiję su Dariumi.
Pradėjau lankyti keramikos užsiėmimus.
Visada norėjau pabandyti.
Pirmasis mano puodelis išėjo kreivas.
Lina juokėsi, kad iš jo galima gerti tik labai atsargiai.
Aš juokiausi kartu.
Ir staiga supratau, kaip seniai nebuvau taip nuoširdžiai juokusis.
Vasarą su draugėmis išvykome kelioms dienoms į Nidą.
Vaikščiojome prie jūros.
Valgėme šviežią žuvį.
Stebėjome saulėlydį.
Vieną vakarą sėdėjau ant smėlio ir klausiau bangų.
Telefonas gulėjo rankinėje.
Aš jo netikrinau.
Ir tik vėliau supratau, kad pirmą kartą per labai ilgą laiką visą vakarą nelaukiau jokios žinutės.
Tai buvo mažas dalykas.
Bet man jis reiškė labai daug.
Praėjus septyniems mėnesiams po mūsų išsiskyrimo, Darius paskambino.
Pamačiusi jo vardą ekrane pajutau, kaip širdis pradeda plakti greičiau.
Ilgai dvejojau.
Galiausiai atsiliepiau.
— Labas, Rūta.
— Labas.
— Kaip gyveni?
— Gerai. O tu?
Jis atsiduso.
— Nelabai.
Kurį laiką tylėjome.
Tada jis pasakė:
— Noriu tavęs atsiprašyti.
Aš nieko neatsakiau.
— Aš tau žadėjau tai, ko pats nebuvau pasiruošęs padaryti.
Užsimerkiau.
Pagaliau.
Po tiek mėnesių.
— Taip, Dariau.
— Aš buvau savanaudis.
Mano akyse susikaupė ašaros.
— Buvai.
Jis giliai įkvėpė.
— Mes su Asta pradėjome lankytis pas šeimos konsultantą.
Pajutau skausmą.
Nors jau buvau pasiruošusi išgirsti kažką panašaus.
— Suprantu.
— Nežinau, ar išsaugosime santuoką. Bet pirmą kartą per daugelį metų bandome išsiaiškinti, ko iš tikrųjų norime.
Aš ilgai tylėjau.
Paskui pasakiau:
— Tai gerai. Jūs turite patys nuspręsti, kaip gyvensite toliau.
Darius paklausė:
— O tu? Ar esi laiminga?
Pažvelgiau pro langą.
Ant palangės stovėjo mano pačios nulipdytas kreivas puodelis.
Šalia žydėjo orchidėja.
Virtuvėje garavo arbata.
— Dar mokausi, – atsakiau. – Bet jaučiuosi daug ramiau.
Jis tyliai pasakė:
— Tu nusipelnei laimės, Rūta.
Aš nusišypsojau pro ašaras.
— Žinau.
Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau ištarti tuos žodžius ir iš tikrųjų jais tikėti.
Atsisveikinome.
Po pokalbio verkiau.
Bet ne taip, kaip anksčiau.
Nebebuvo noro jam rašyti.
Nebebuvo noro klausti, ar jis vis dar mane myli.
Nebebuvo noro laukti.
Buvo tik liūdesys dėl to, kas galėjo būti.
Ir ramybė dėl to, kad pagaliau pasirinkau save.
Dabar man keturiasdešimt penkeri.
Praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai nutraukiau mūsų santykius.
Kartais vis dar prisimenu Darių.
Jo šypseną.
Mūsų pokalbius.
Tą vakarą, kai jis pirmą kartą pasakė, kad mane myli.
Bet dabar prisimenu ir kitus dalykus.
Tuščius savaitgalius.
Atšauktus susitikimus.
Laukimą.
Nuolatinį nerimą.
Ir jausmą, kad mano gyvenimas sustojęs, kol kažkas kitas sprendžia, ką daryti su savuoju.
Aš nesakau, kad mano jausmai buvo netikri.
Jie buvo tikri.
Aš mylėjau Darių.
Galbūt dalis manęs visada jaus jam švelnumą.
Bet supratau vieną labai svarbų dalyką.
Tikra meilė neturėtų reikalauti, kad žmogus neribotą laiką atsisakytų savo gyvenimo.
Kartais du žmonės gali vienas kitam jausti stiprius jausmus, bet vis tiek nebūti pasirengę kurti bendros ateities.
Ir tada vien jausmų nepakanka.
Reikia sprendimų.
Atsakomybės.
Atvirumo.
Veiksmų.
Ne tik gražių žodžių.
Ne tik pažadų.
Ne tik frazės:
Dar truputį palauk.
Ilgai galvojau, kad išeidama išduodu mūsų meilę.
Dabar suprantu, kad likdama tokioje situacijoje pamažu išdaviau save.
Atsisakiau savo planų.
Savo ramybės.
Savo laiko.
Ir beveik pamiršau, kokia buvau iki tos pažinties.
Šiandien vėl planuoju savaitgalius.
Susitinku su draugėmis.
Mokausi naujų dalykų.
Kartais vakare užsidegu žvakę, išsiverdu arbatos ir skaitau knygą.
Ir man gera.
Ne todėl, kad daugiau niekada nesijaučiu vieniša.
O todėl, kad mano gyvenimas vėl priklauso man.
Neseniai radau seną užrašų knygelę.
Viename puslapyje buvo parašyta:
Darius sakė, kad po sūnaus mokslo metų viską išspręs.
Kitame:
Po vasaros bus lengviau.
Dar kitame:
Po Naujųjų metų pagaliau pasikalbės su Asta.
Žiūrėjau į tas eilutes ir supratau, kiek daug savo laiko atidaviau laukimui.
Tada paėmiau naują sąsiuvinį.
Pirmame puslapyje užrašiau:
„Aš nebenoriu būti slapta kažkieno gyvenimo dalimi. Noriu būti svarbiausia savo pačios gyvenimo veikėja.“
Nežinau, ar dar kartą įsimylėsiu.
Galbūt taip.
Galbūt ne taip greitai.
Bet dabar žinau, kokių santykių noriu.
Tokių, kuriuose nereikia slėptis.
Kuriuose galiu paskambinti mylimam žmogui bet kuriuo metu.
Kuriuose šventės praleidžiamos kartu, o ne laukiant žinutės.
Kuriuose nereikia nuolat spėlioti, ar esu pakankamai svarbi.
Ir svarbiausia – tokių, kuriuose abu žmonės yra laisvi ir pasirengę rinktis vienas kitą.
Galbūt Darius buvo didelė mano gyvenimo meilė.
Galbūt skaudi pamoka.
O gal abu dalykai vienu metu.
Tačiau šiandien žinau:
Kartais sunkiausia paleisti būtent tą žmogų, kurį vis dar mylime. Bet dar sunkiau gali būti prarasti save laukiant, kol jis pagaliau apsispręs.
Ir dabar noriu paklausti jūsų.
Jeigu vedęs vyras nuolat kartotų, kad jo santuoka jau seniai nelaiminga, bet mėnesius ar net metus nieko nekeistų, ar jūs jo lauktumėte?
O gal manote, kad moteris turi rasti jėgų išeiti net tada, kai širdis vis dar sako „myliu“?
