Prisiminus seniai, kai dar vaikystės šešėlis driekėsi tarp senų Vilniaus gatvių, vienas jaunas milžinas Arnas Žukauskas, turtingas kaip senų laikų kunigaikštis, sutiko ant kieto plytinio vaiką, kurio drabužiai buvo išplėšti ir purvini. Šio berniuko veidas buvo stebina panašus į Arno, lyg dvigubas veidrodis, atspindintis tiek turtingą, tiek skurdų pasaulį.
Arnas, su džiaugsmu širdyje, nuvežė mažylį į savaiminę namų rūmus ir iškėlė jį į priekabą: Mamai, štai žmogus, kuris atrodo kaip mano dvigubas. Jos akys išsiplėtė, keliai nuslydo, o ji nusileido ant grindų su šaltomis ašaromis. Žinau žinojau jau nuo seno, šnibždėjo Aistė Žukauskienė, šerkšnas jos baltei bei širdžiai.
Tada sekė atradimas, kurio niekas nebūtinai galėjo įsivaizduoti. Tu tu esi lyg aš, ištarė Arnas su trauku balsu. Jo žvilgsnis susitiko su berniuko, kuris stovėjo prieš jį, žvilgsniu, kuriame spindėjo tokios pat gilios mėlynos akys, tas pats auksinis plaukas. Tai buvo ne veidrodis, o tikra tapatybė, akivaizdus gyvenimo dviem pusių kontras: vienas augo prabangų turtingų namų apsuptyje, kitas alkanų gatvės dangų.
Arnas atidžiai įvertino berniuko išvaizdą drabužiai nusipelnę įtrūkimų, plaukus supainiusi pieva, odą išdegusi nuo saulės, kvapą dūžiančią nuo miesto dulkių ir prakaito. Jis, tuo tarpu, jausdavosi lyg išsiskyręs dėl brangios parfumerijos kvapo.
Daug akimirkų jie stovėjo be žodžių laikas lėtai sustojo. Arnas lėtai priėjo, o berniukas šiek tiek atsiliepė, bet išgirsta švelnus balsas: Nebijok, nepadarysiu tau žalos. Vargodamas bėgimo bijodamas, berniukas išklausė: Kaip tave vadina? Po keletos sekundžių, tik švelniai, atsakė: Mano vardas Lukas.
Arnas šyptelėjo ir išskyrė ranką: Aš Arnas. Džiaugiuosi, kad tave sutikinėjau, Lukai. Lukas pažvelgė išskirtą ranką, bet širdyje jausdavo, kad niekada nebuvo nurodytas tokio šilto sveikinimo. Jau ankstesni vaikai jo naktimis išvengdavo, vadindami jį nešvarčiu, kvapniu, bet Arnas nepaisė nei išvaizdos, nei kvapo. Po ilgos akimirkos, Lukas taip pat ištiestė ranką.
Rankų susitikimo akimirka Atvėrė kažkokią nepaaiškinamą jungtį. Žinau žinojau nuo seno, suskaičiojo Aistė, prakaitinga, su šypsena, supanti Arną ir Lukas. Jūs esate broliai.
Kambarys užgijo sunkiu tylėjimu, o broliai žiūrėjo į vienas kitą nuostabiai susižavėję. Kaip galėjo du žmonės, kad gimę tą pačią dieną, likti tokie skirtingi?
Aistės balsas, šlystantis dėl ašarų, pasakojo skausmingą istoriją. Ji ir jos sutuoktinis Vytautas, mylėsis aistringai, bet gyvenimas jų nesutaupo. Kai sužinojo, kad laukia dvynių, našumas netenkamas. Savo išsigimimo akimirkų bėdos nuvertino, išdavė vieną iškaitą jaunąjį sūnų savo seseriai, kuri negalėjo turėti vaikų Kauno pakraštyje, su viltimi, kad abu broliai turės geresnį likimą. Nuo to laiko ji sekė juos iš toli, juntodama kaltės naštą.
Arnas pajuto šilumą širdyje Lukas buvo jo brolis, nepažįstamas, bet vis tiek ryškus. Jis nebežiūrėjo į kitą pusę į turto žiburį, o į savo giminės dalį.
Lukas, ateivi į mano namus. Mes broliai, ištarė Arnas nuoširdžiai.
Lukas, su abejonėmis ir viltingais akių žvilgsniais, nespėjo svajoti apie šeimą, namus ar šiltą lovą. Tačiau Arno tikras žvilgsnis, baltoji švelna kalba ir stiprus širdies plakimas paskatino jį patikėti, kad kažkas tikrai vyksta.
Ar tai tikra? paklausė Lukas šnabždėdamas, dar pakylėjęs abejomis.
Tikra, šypsojosi Arnas. Mes broliai.
Kai Lukas įžengė į prabangų Arno dukterį, jis jausėsi lyg vietoje, kurioje niekada nebuvo. Prabangos spinduliai, pernešantys juos iš skausmo gatvių, paslėpė jo praeitį. Arnas ir Aistė stengėsi patogiai jį jaustis: įsigijome švarias drabužių, gydą, gydė jo žaizdas, kalbėjo kaip apie šeimos narys.
Diena po dienos, jų ryšys stiprėjo. Bendrų pomėgių atradimai, liūdnos ir džiugios istorijos susijungė į vieną siužetą. Arnas pamatė, kad Lukas protingas, geras širdies žmogus, stiprus net po gyvenimo sprogimo. Lukas lėtai atsileido ir pasikliauto Abiejų artumu.
Vieną vakarą, kai šeima sėdėjo prie stalo, Aistė pakėlė balsą, šlapiu balso tembu:
Vaikai, dar yra kažkas, ko dar nepasakiau.
Broliai pažvelgė į ją, su dvasine nerimu širdyje.
Tiesa yra tokia Lukas, tu neesi mano biologinis sūnus.
Ši žinia apkabino Arną ir Luką kaip šaltas vėjas. Aistė, su ašaromis besiveržiančiomis per žvilgsnį, paaiškino: Daug metų laiko, kai gimiau Arnas, buvau silpna, nebegalėjau turėti daugiau vaikų. Vieną dieną, išsidavusi beviltiška, radoju tave kūdikį, silpną ir išsekusį ant ligoninės vartų. Mylėjau tave taip, kad nusprendžiau tave priimti į savo glėbį. Tavo tėtis ir aš mylėjome tave kaip savo savą.
Lukas, su šokiruotu veidu, paklausė: Tuomet ar neesame dvyniai?
Aistė nusileido galva, verkdama: Ne, mano drauge. Bet širdyje visada esame broliai.
Arnas sukibdamas Luko ranką, žiūrėjo į jo akis: Lukas, nesvarbu, kokia tiesa, tu liksi mano broliu. Mes kartu išgyvenome sunkumus, tapome šeima. Tai niekada nepasikeis.
Lukas pajuto šilumą, skverbiančią jo širdį; nors kūnas, nebuvo bendros kraujos, meilė, kurią gaudė iš Arno ir Aistės, buvo tikra. Jis nebe buvęs vienišas gatvės vaikas dabar turėjo šeimą.
Ačiū, mamai, sukrėtusi balsas išplaukė iš Luko, ačiū, Arnai.
Nuo tos dienos, broliai brangino vienas kitą dar labiau. Jie suprato, kad šeimos ryšiai ne visada kyla iš kraujų, bet iš meilės, paramos ir supratimo. Netikėtas likimo posūkis jų nesukėlė skaldymo, bet sustiprino šį neįprastą, bet brangų ryšį.
