Aš negaliu jo pamiršti jau dešimt metų. Kaip gyventi toliau?
Man tebuvo 23 metai, kai išvykau studijuoti į JAV. Jauna, naivi, kupina vilčių ir svajonių – tuomet nežinojau, kaip vienas susitikimas gali apversti mano gyvenimą ir palikti jame pėdsaką, kuris iki šiol neišnyko.
Pirmąją dieną universitete likimas mane supažindino su Frančesku. Jis buvo dešimčia metų vyresnis italas, santūrus, ramus – toks, kokių vyrų paprastai nesiekdavau. Bet kai mūsų akys susitiko, atrodė, lyg nustojau girdėti ir matyti visus kitus. Prie stalo sėdėjo dvi dešimtys žmonių, tačiau mačiau tik jį. Kažkas viduje suvirpėjo. Atrodė, kad pažinau jį. Lyg ieškojau visą gyvenimą ir pagaliau radau.
Mes ėmėme dažniau susidurti – paaiškėjo, kad turime bendrų draugų. Palaipsniui suartėjome, ir netrukus prasidėjo mūsų istorija. Jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos, aš – italų. Tai buvo tikra euforija. Jo glėbyje jaučiausi savimi, jo balse girdėjau švelnumą, kurio anksčiau žinojau tik iš filmų. Buvau laiminga. Iki tos akimirkos, kai sužinojau, kad jis yra vedęs. Jis turėjo žmoną ir vaiką Italijoje.
Pasaulis subyrėjo akimirkos dalį. Norėjau išeiti, viską nutraukti, pamiršti, bet negalėjau. Jis pasakojo, kad ketina skirtis – žmona jam neištikima, jų santykiai seniai sugriauti, jis tiesiog laukia tinkamo momento. Kankinausi, blaškiausi ir galiausiai grįžau namo, į Lietuvą. Bet grįžau sugniuždyta.
Tris mėnesius neišėjau iš namų. Vienintelis, su kuriuo kalbėjausi, buvo Frančeskas. Kasdien – valandų valandas – kalbėjomės per Skype. Jis nepaliko manęs vienos šiame pragare. Ir kai nusprendžiau grįžti į JAV, jis mane pasitiko oro uoste su gėlėmis ir šiltu maistu, kurį pats paruošė. Visada rūpinosi, visada klausė, ar turiu pinigų, ar nesušalau, ar pavalgiusi. Buvo kaip vyresnis brolis ir tuo pačiu – mano meilė.
Tačiau netrukus viskas ir vėl susikomplikavo. Frančesko žmona nusprendė nesiskirti – dėl vaiko. Jis negalėjo jos palikti, negalėjo palikti sūnaus. Jis sąžiningai pasakė, kad mums nėra ateities. Aš vėl likau viena. Antrą kartą jis sudaužė man širdį.
Praėjo metai. Vis dar negalėjau jo pamiršti. Tada mano gyvenime atsirado Džinas – taip pat italas, iš to paties miesto kaip ir Frančeskas. Mes pradėjome susitikinėti, vėliau aš pastojau ir pagimdžiau. Nebuvome susituokę, bet gyvenome kaip šeima. Su Frančesku visą laiką tęsiu susirašinėjimą. Jis domėjosi manimi per bendrus draugus, klausinėjo, kaip aš, kaip gyvenu, kaip vaikas. Jis niekur nedingo iš mano gyvenimo, nors ir buvo kur nors fone.
Ir štai vieną dieną – sausio 19-ąją – mes su Džinu turėjome susituokti. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių vestuves atidėjome vasarai. O jau sausio 21-ąją – praėjus vos dviem dienoms – Frančeskas mane rado ir pasakė, kad pagaliau išsiskyrė. Jis buvo laisvas. Ir aš supratau, kad negaliu ištekėti už Džino. Negaliu meluoti nei jam, nei sau.
Aš atskleidžiau Džinui visą tiesą. Apie tai, kad visus tuos metus mylėjau kitą. Kad nesugebėjau pamiršti. Kad bandžiau, kovojau su šia jausma, bet ji stipresnė už mane. Frančeskas taip pat prisipažino, kad niekada manęs nepamiršo, kad visą šį laiką galvojo apie mane.
Aš pristatiau Frančeską savo vaikui. Jis pasiūlė mums gyventi kartu. Ir nors mano širdis draskėsi iš kaltės prieš Džiną, žinojau – kitos išeities nėra. Per ilgai gyvenau praeityje. Dešimt metų bandžiau ištrinti Frančeską iš atminties, bet jis buvo mano viduje kiekvieną sekundę.
Aš nenoriu atimti vaiko iš Džino. Nenoriu jo sužeisti. Jis – geras žmogus ir puikus tėvas. Bet meilės nepasirinksi. Ji arba yra, arba jos nėra.
Dabar stoviu kryžkelėje. Mano širdis plaka skausmo ir vilties ritmu. Žiūriu savo vaikui į akis ir nežinau, kaip paaiškinti, kad kartais, kad būtum laimingas, reikia žengti žingsnį į nežinomybę. Žiūriu Frančesko akyse – ir matau tą pačią kibirkštį, kurią pamačiau mūsų pirmojo susitikimo dieną.
Prieš dešimt metų nežinojau, kas yra tikra meilė. Dabar žinau. Bet ši meilė atnešė tiek ašarų, tiek nuostolių, kad nesu tikra, ar galėsiu būti iki galo laiminga. Ir vis dėlto… aš ją renkuosi. Nes nieko stipresnio savo gyvenime nejaučiau.
