Eglė išskrido diena anksčiau už kitus į savo anytos gimtadienį. Vos spėjusi įsitaisyti lėktuvo sėdynėje, ji krūptelėjo – kažkas netikėtai pašaukė ją vardu.
Jos pirštai įsikibo į rankinės dirželį, kol ji stovėjo eilėje prie registracijos. Iki buvusios anytos gimtadienio liko dar viena diena, bet Eglė sąmoningai pasirinko ankstyvą skrydį. Ji žinojo, kad Jonas, kaip visada, viską atidės – veikiausiai skris tik kitą rytą. Po skyrybų praėjo treji metai, ir per visą tą laiką jiems pavyko gyventi tame pačiame mieste, nė karto nesusidūrus. Dabar Eglė mažiausiai norėjo šį trapų balansą sutrikdyti.
12A vieta, – perbėgo ji žvilgsniu per bilietą. Prie lango, kaip mėgdavo. Lėktuve kaip įprasta ji griebėsi knygos – naujo romano, kurį vakar pradėjo ir nebegalėjo padėti į šalį. Istorija apie meilę, išdavystę ir atleidimą. Anksčiau ji vengė tokių istorijų, bet laikas gydo.
– Eglė? – pažįstamas balsas privertė ją virptelėti. Koks sutapimas!
Ji lėtai pakėlė akis. Praėjime stovėjo Jonas, rankoje laikydamas lagamino rankeną. Kaip visada susitvarkęs, su mėgstamu pilku švarku. Tik prie smilkinių buvo prasibrovusi žiluma, kurios ji niekada anksčiau nepastebėjo.
– Tu gi visada vėluoji, – išsprūdo jai vietoj pasisveikinimo.
– O tu visada viską planuoji iš anksto, – atsakė jis šypsodamasis ir išsitraukė bilietą. – Hm, 12B.
Eglė pajuto, kaip įkaista skruostai. Trys valandos skrydžio šalia vyro, kurio ji visus šiuos metus rūpestingai vengė. Likimas, regis, iš jų juokiasi.
– Galėčiau su kuo nors pasikeisti, – pradėjo Jonas.
– Palik, – pertraukė jį Eglė. – Esame suaugę.
Jonas linktelėjo ir atsisėdo šalia. Pažįstamas odekolono kvapas pasiekė ją, ir tas aromatas tarsi dūris pervėrė širdį. Kiek kartų ji buvo prabudusi su šiuo kvapu po nosimi?
– Kaip darbas? – paklausė jis po pakilimo, kai tyla pasidarė nebepakeliama.
– Gerai. Atidariau savo jogos studiją, – atsakė ji ramiu balsu. – O tu? Vis dar ten?
– Ne, perėjau į konsultacijas. Pameni, visada svajojau apie tai?
Žinoma, ji prisiminė. Prisiminė ir tas begalines dėl to diskusijas. Ji bijojo pokyčių, jis jų troško. Dabar, po daugelio metų, kiekvienas gavo tai, ko norėjo. Tad kodėl širdį taip skauda?
– Mama labai apsidžiaugs tave matydama, – po pauzės tarė Jonas. – Ji vis dar saugo keraminę vazą, kurią jai padovanojai per paskutinį gimtadienį.
– Ona visada buvo… – Eglė stabtelėjo, ieškodama tinkamų žodžių, – man tokia gera.
– Net po skyrybų ji sakė, kad buvai geriausia marti, kokios tik galima norėti.
Eglė pajuto, kaip akys prisipildė ašarų. Ji pasiekė knygą, kad paslėptų susijaudinimą.
– Ką skaitai? – Jonas žvilgtelėjo į viršelį.
– Atleidimo metas, – atsakė ji, ir abu nutilo, supratę pavadinimo ironiją.
Likusią skrydžio dalį jie praleido tyloje, bet tai buvo kitokia tyla – neįtempta kaip styga, o beveik jauki, kaip seniau. Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, Jonas padėjo jai išimti krepšį iš bagažo lentynos.
– Ar dalinsimės taksi? – pasiūlė jis. – Vis tiek važiuojame ta pačia kryptimi.
Eglė dvejojo. Prieš trejus metus jie išsiskyrė, įsitikinę, kad niekada nebestovės vienas šalia kito. Ir vis dėlto jie čia, o pasaulis nesugriuvo.
– Gerai, – linktelėjo ji. – Bet aš stebėsiu navigaciją – tu juk visada bariesi su technika.
Jonas nusijuokė, ir tas pažįstamas juokas kažką sudrebino jos viduje. Galbūt kartais reikia paleisti praeitį, kad dabartis taptų šviesesnė?
Jiems išeinant iš lėktuvo, Eglė suprato, kad pirmą kartą per ilgą laiką nesigaili atsitiktinio susitikimo. Jų laukė gimtadienis, šventiškai padengtas stalas ir neramūs giminaičių žvilgsniai. Bet dabar ji žinojo – jiems pavyks. Juk jie visada sugebėdavo.
Taksi vinguriavo vakarinėmis Vilniaus gatvėmis. Eglė, kaip ir žadėjusi, stebėjo kelią, o Jonas sėdėjo šalia, ir juos skyrė tik krepšys, padėtas ant vidurinės sėdynės.
– Čia į dešinę, – pasakė Eglė, ir Jonas turėjo nusišypsoti: ji kelią pas jo tėvus žinojo geriau nei jis pats.
– Pameni, kai pirmą kartą važiavome pas mamą? – netikėtai paklausė jis. – Tu visą laiką tokia nervinga buvai.
– Aišku! – prunkštelėjo Eglė. – Iš susijaudinimo buvau persirengusi tris kartus. Norėjau padaryti gerą įspūdį.
– O paskui apsipylei sriuba.
Abu nusijuokė, ir vieną akimirką atrodė, kad laikas sustojo. Bet taksi sustojo prie pažįstamo namo, ir ta akimirka išnyko sutemose.
Ona pasitiko juos prie durų ir nustebusi iškėlė rankas:
– Jūs atvykote kartu? Kokia staigmena!
– Atsitiktinai susitikome lėktuve, – skubiai paaiškino Eglė, pastebėjusi buvusios anytos akyse vilties spindulėlį.
– Užeikite, užeikite! Egle, aš paruošiau tavo kambarį, tą patį kaip visada.
Eglė sustingo. Jos kambarys – miegamasis antrame aukšte, kuriame ji ir Jonas visada apsistodavo, kai atvykdavo į svečius. Kur ryto saulė piešė žaismingus raštus ant tapetų ir iš kurio lango buvo matyti senoji obelis.
– Mama, gal geriau aš į svečių kambarį? – pamėgino Jonas.
– Jokių diskusijų! – pertraukė Ona. – Ten rytoj miegos svečiai. Eglė lieka miegamajame, o tu – savo sename vaikų kambaryje. Viskas kaip seniau.
„Kaip seniau“ – šie žodžiai aidėjo Eglės mintyse. Iš tiesų niekas nebebuvo kaip seniau, bet su Ona nė vienas nedrįso ginčytis.
Vakaras prabėgo ruošiantis šventei. Eglė padėjo virtuvėje, o Jonas palėpėje rūšiavo senas dėžes – užduotį, kurios mama iš jo seniai reikalavo. Jie sąmoningai vengė likti dviese, bet po vienu stogu tai nebuvo lengva.
Naktį Eglė ilgai negalėjo užmigti. Lova atrodė per didelė, per tuščia. Už sienos, vaikų kambaryje, girgždėjo grindys – matyt, Jonas irgi negalėjo užmigti. Ji pažino garsus: trys žingsniai prie lango, keturi atgal. Taip jis visada vaikščiodavo, kai apie ką nors mąstydavo.
Staiga pasidarė tylu. Eglė apsivertė ant šono ir pažvelgė pro langą. Obelis šlamėjo vėjyje, ir vieną akimirką jai pasirodė, kad tie treji metai buvo tik sapnas.
