– O man tik 49… – Gabija Didžiulytė sumišus žvelgė į gydytoją. – Nieko negalima padaryti? – viltinai paklausė ji.
– Tinkamai gydant ir atlikus reikiamas procedūras galime atidėti terminą, tarkim, metams ar pusantrų. – Arvydas Petrauskas beldė pieštuku, kuriuo ką tik užsirašinėjo į Gabijos kortelę. Per ilgą karjerą jis priprato prie šoko, ašarų, isterikų ir net kaltinimų. Visi pacientai į mirties diagnozę reagavo skirtingai.
– Pagalvosiu. – Tik tiek atsakė moteris ir išėjo.
Iki neseniai Gabija nesiskundė sveikata. Net peršalimų retai susirgdavo. Prieš du mėnesius, pastebėjusi, kad kūne vyksta kažkas negero, ji kreipėsi į ligoninę. Pagal gydytojus, auglys buvo neoperuojamas. Šeši aštuoni mėnesiai – nubūrėjo pacientei Arvydas Petrauskas. Gabija neiplako, nekaltino nieko, kad ligos nepastebėjo laiku. Ji įsivaizdavo, kiek tai mažai – pusė metų. Nepasieks net savo jubiliejaus.
– Nuostabi šiandienos diena. – Balsas išblaškė liūdnas mintis. Išėjusi iš ligoninės, Gabija atsisėdo ant suolelio ir susimąstęs nepastebėjo, kada šalia įsėdo senis. Jis sėdėjo, remdamasis į lazdelę, stengdamasis laikyti tiesią nugarą ir su susiraukusia veide žiūrėjo į saulę.
– Atsiprašau, jei sutrikdžiau. – Susigėdino senis, pastebėjęs, kad Gabija nustebo.
– Niekis. – Gabija stengėsi nusišypsoti. – Orai tikrai nuostabūs.
– Savo amžiuje džiaugiuosi ir lietingomis dienomis. Bet už tokias saulėtas ypatingai dėkingas. Galite tai vadinti senio kaprizu, bet norėtųsi, žinote, kad paskutinė mano diena būtų šilta ir šviesi.
– Taip ramiai kalbate apie mirtį. – Nustebo Gabija.
– Man 94. – Nusijuokė senis. – Be to, nuo mirties niekas nėra apsidraudęs. Kas žino, kokiam amžiuje ji ateis pas tave? Reikia būti pasiruošus visada. Gaila, kad pats tai supratau per vėlai. Kitu atveju nelaikyčiau daug ko „vėliau“. Jūs, pavyzdžiui, ką darytumėte, žinodami, kad rytoj mirsite? Nors, atleiskite seniui, kišu nosį ne į savo reikalus. Su niekuo nekalbu. Mano palatos kaimynai – nuobodžiai verkšlentojai, visą dieną skundžiasi ir aikčioja. O ar verta tam skirti laiką? Už pagrindinio korpuso yra slaugos namai. Ten mes ir gyvename. Aišku, kad iš ten išeisime tik vienaip. Šiam suoliui ir parkui aš prilygčiau kruizo laivui.
Paskutinis kelionė. – Senis nusijuokė. – Klausiate, kodėl vis dar čia? Tai jau kitas klausimas. Neturiu pinigų. Artimieji mane čia pastatė, butas jau seniai perrašytas anūkui, net pensiją už mane renka. Bet nepykstu. Jaunimas. Matyt, manoja, kad jiems labiau reikia. Dar kartą atsiprašau, visai išsiplepėjau. – Susigėdino senis.
– Ne, ne, vis
