Vyras atidavė mano ruoštą savaitės maistą savo mamai. Manau, tai išdavystė.

Kiekvieną šeštadienį aš pavirstu tikra virtuvės valdove – praleidžiu visą dieną prie plokštės, kad paruoščiau savo šeimai pietus visai savaitei. Tai nėra tik paprasti sriubos ar mėsos patiekalai – aš darau cepelinus, virtinukus, kugelius, kotletus, koldūnus ir kitus patiekalus, kuriuos galima užšaldyti. Taip vakare, grįžus iš daro, tereikia pašildyti – ir pietūs jau ant stalo. Tai mūsų šeimos tradicija, kuri gelbėja mane nuo išsekmės. Bet vieną dieną mano pats vyras vienu poelgiu sugriovė visas mano pastangas.

Pirmadienį, kaip įprasta, grįžau iš daro ir nuėjau prie šaldiklio, kad išsitraukčiau ką nors vakarienei. Atidarau duris – o jis beveik tuščias. Iš mano kruopščiai sudėtų ir pažymėtų indelių liko maždaug trečdalis.

— Algirdai, — pašaukiau vyrą. — Kur visa maista, kurią ruošiau šį savaitgalį?

Jis nerimtai pečiais patraukė ir išbliaunė:

— Mama užsuko… Sakė, kad maisto nebeliko, o pensija maža. Pagalvojau – galim pasidalinti. Daviau jai šiek tiek.

— Kiek šiek tiek? — pažiūrėjau į jį. — Čia trūksta maisto bent keturioms dienoms.

— Pusę, — prisipažino jis. — Kas čia tokio? Ji jau senutė, pavargusi… Juk tu nepailstum…

Aš sustingau. Tokio abejingumo iš jo nesitikėjau. Aš stovėjau prie plokštės dvi dienas iš eilės. Maišiau faršą, lipdžiau, keptavau, kepinau. Tai ne tik maistas – tai mano laikas, jėgos, noras palengvinti mums visiems kasdienybę. O jis taip paprastai atidavė pusę. Net nepranešęs.

— Jei jai reikia pagalbos, — suvaldydama pyktį atsakiau, — tegu tu jai duodi pinigų. Tegul užsisako maistą į namus. Arba pati kažką paruošia. Ji visiškai sveika. Aš neprivalau visus maitinti. Aš ir taip dirbu tiek pat, kiek ir tu.

Jis pradėjo murdėti, sakyti, kad „juk tu šeimininkė, tau tai paprasta“, „nedera taupyti motinai“. Tada aš nuvykau pas ją. Į kaimyninį butą. Su kuprine – kad atsisiųčiau savo dalį atgal.

Paskambinau, o kai uošvė atidarė, ramiai pasakiau:

— Aš neprivalau jūsų maitinti. Tai buvo maistas mano šeimai, ir aš jį ruošiau ne labdaraAš supratau, kad kartais reikia pasakyti „ne“, kad išsaugotum save ir savo vertę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 + eight =

Vyras atidavė mano ruoštą savaitės maistą savo mamai. Manau, tai išdavystė.