„Aš nesiruošiu būti tarnaitė nepažįstamiems žmonėms, net jei turiu jų pavardę“

Vakar, po sunkios pamainos vaistinėje, vos vilkojau kojas keldamas į butą, svajodama tik apie vieną — karštą dušą, minkštą pižamą ir arbatos puodelį tyloje. Tačiau net nespėjusi persirengti, išgirdau vyro skambutį. Pakėliau ragelį, ir Arvydo balsas, visiškai ramus ir be jokio gėdos atspalvio, pranešė:
— Pasiruošk, Gabija, šiąvakar turėsime svečių. Užsuko Ieva — pasibus truputį!

Viskas viduje kažkaip nutrūko. Tai net ne prašymas, ne diskusija, o tiesiog informavimas, lyg sakant: „tu jau ne savo laiko šeimininkė“. Stovėjau sustingus. Kokia Ieva? Kodėl man niekas iš anksto nepasakė? O taip — jo jaunesnioji sesuo, kurios niekada gyvenime nemačiau ir su kuria net neperrašinėjau. Tik kelis kartus girdėjau apie ją istorijų — mergaitė iš Utenos kaimo, mokosi dešimtoje klasėje, atrodo rami ir ūkininkaujanti, sakoma, kaime visus nuo mažens pripratina prie darbo. Bet viena dalykas — girdėti apie žmogų, ir visai kas kita — kai tas žmogus įsiveržia į tavo gyvenimą be perspėjimo.

Arvydas, lyg nieko neatsitikus, toliau su ja kalbėjo virtuvėje, kai įėjau namo. Prie stalo jie jau gėrė arbatą, o Ieva jautėsi visiškai laisvai, tarsi ne svečių, o savo namuose. Pavakarieniavus, ji su nepaslėptu smalsumu ėmė apžiūrinėti butą — įeidavo į kiekvieną kambarį lyg į muziejų, o sustojo ties mūsų miegamąju, kuris jai ypatingai patiko. Tą pačią vakarą ten surengė fotosesiją, išdėstė mano kosmetiką, net užsidėjo porą mano papuošalų. Aš sustojau lyg įbestas.

— Ieva, atleisk, bet tai mano asmeninė erdvė. Tu įėjai nepasiteiravusi ir dar čiojiesi mano daiktus. Man tai nemalonu, — ramiai, bet tvirtai pasakiau jai.

Ji nuleido galvą, pradėjo krimsti:
— Aš nežinojau, kad taip sureaguosite… Tiesiog norėjau pamatyti, kaip jūs gyvenate.

Aš tylėjau ir nuėjau į dušą. Jau ruošiausi eiti miegoti, kai staiga supratau, kad bute nebeliko nė vieno arbatos pakuotelio — matyt, jie su Arvydu viską išgėrė. Likau be arbatos, be ramybės ir — svarbiausia — be supratimo. O prieš miegą vyras dar pridūrė:
— Pagalvok, kaip šį savaitgalį linksminsim Ievą. Jai gi bus nuobodu be draugų!

Vos susilaikiau. Kodėl aš turėčiau keisti savo planus dėl mergaitės, kurią pirmą kartą matau gyvenime? Šeštadienį turėjau susitikimą su drauge, kurios nesu mačiusi beveik metus. Planavau apsipirkimą, pietus, pasivaikščiojimą. Ir ką dabar — viską atšaukti dėl atvykusios paauglės, kurią net motina nepalydėjo?

Kitą rytą, kai dar galvojau apie pusryčius, Ieva jau buvo išsitiesiusi, džinsuose su blizgučiais ir stovėjo prie durų su telefonu rankoje.
— Na, einam? Aš norėčiau į prekybos centrą, o gal vėliau — į restoraną?

Pažiūrėjau į ją ir ramiai atsakiau:
— Žinai, Ieva, tu turi telefoną su navigacija. Štai tau atsarginis raktas — vaikščiok kur nori. Tik prašau, nevaikščiok manęs.

— Ką?! — jos burna atsivėrė nuo staigmenos. — Aš gi galvojau, kad jūs su broliu man padėsite. Aš neturiu pinigų — mama nedavė, aš tikėjausi jūsų…

— Pasivaikščioti po miestą galima ir be pinigų. O jei alkanas būsi — šaldytuvą žinai kur, sugrįžk.

Tyla. Ji atsisėdo virtuvėje, lyg visam pasauliui įsižeidusi. O aš, susirinkusi, išvykau į prekybos centrą. Tiesiog todėl, kad nebenorėjau jaustis svetima savo bute.

Vakare atvažiavo visa giminė. Net ne iš karto supratau, kas vyksta, kol nepradėjo kolektyvinis apklausimas: kodėl įskaudinau vargšę mergaitę, kodėl atsisakiau jai duoti pinigų, kodėl apskritai elgiuos egoistiškai. Niekas net neleido man žodžio įsiterpti. Visi rėkė. Ieva sėdėjo kitoj patalpoj, vaidindama auką, kurią, pasak jų, aš nuskriaudžiau.

Išklausiau juos visus, o tada pasakiau:
— Aš ne tarna. Aš niekam nieko neprivalau. Ieva man niekas. Aš jos nekviečiau. Pinigai, kuriuos uždirbu, man ir taip vos užtenka. Jei jums gaila dukterėčios — susimokėkite visiškai ir užtikrinkite jai kelionę.

Arvydas tylėjo. Tik vėlai vakare, kai visi išvyko, jis tyliai tarė:
— Tu teisi… Tiesiog aš nenorėjau pyktis su giminaičiais.

Štai ir visa istorija. Aš ne egoistė. Aš tiesiog moteris, norinti pagarbos. Ir jei kas nors mano, kad „giminaitė“ — tai automatinis leidimas į nemokamus malonumus ir aptarnavimą, tegu pirmiausia pažvelgs į veidrodį ir paklaus savęs, kiek tinkama įsiveržti į svetimą gyvenimą be leidimo.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 × one =

„Aš nesiruošiu būti tarnaitė nepažįstamiems žmonėms, net jei turiu jų pavardę“