Istorija, kuri pasikartojo: motina išėjo, dukra išėjo – o senelis liko su anūke
Gabija visuomet mokėjo rinktis. Aplink ją sukiojosi pasiturintys, įtakingi, sėkmingi vyrai. Tačiau, prieš visų giminaičių ir draugių lūkesčius, ji išsirinko paprastą vaikiną iš Klaipėdos – Dovydą. Ne gražuolis, ne karjeristas, ne verslininkas. Tiesiog atviras, geras, dėmesingas. Toks, kuris žiūri į akis ir laiko už rankos, kai sunku. Kartu jie pragyveno vos keletą mėnesių, kai susituokė, o po pusės metų – gimė mažytė Auksė. Ir tada prasidėjo tikroji išmėginimų era.
Gabija kategoriškai nenorėjo prarasti savo karjeros. Jos skyriuje pažadėjo paaukštinimą, ji spindėjo susitikimuose, važinėjo į komandiruotes ir naktimis rašė ataskaitas. O Dovydą tiesiog atleido – įmonė sumažino darbuotojų skaičių, o jo pavardė atsidūrė sąraše be jokių paaiškinimų. Štai tada Gabija ir pasiūlė: “Tu būsi dekrete. Tu geriau susitvarkysi.” Ir jis sutiko, be priekaištų. Iš pradžių – dėl jos, vėliau – dėl dukros.
Gyveno jie toli nuo tėvų, pagalbos tikėtis nebuvo iš ko. Dovydas, kaip vyriausias sūnus didelėje šeimoje, žinojo, ką reiškia rūpintis mažesniais. Jis įsikando į sauskelnes, papus, košes, bemiegęs naktis ir vaikų poliklinikose lankymus. Laikui bėgant taip įsiliejo, kad tapo savu tarp kiemo mamų. Aptardavo dantų kyšulius, skiepus ir užmigdymo būdus kaip tikras ekspertas.
O Gabija gyveno ant lagaminų. Konferencijos, ataskaitos, korporatyvai, vakarienės su partneriais. Ji grįždavo namo dviem dienom, o paskui vėl išvykdavo. Dovydas kentėjo. Bet kartą paprašė: “Aš irgi noriu dirbti. Gal samdysime auklę?” Ji nusispjovė:
— Auksė prie tavęs pripratusi. Jokia auklė nesitvarkys taip gerai kaip tu. Pabūk dar, gerai?
Jis vėl sutiko. Tačiau netrukus ji grįžo iš komandiruotės ir, nenusivilkus paltu, pranešė:
— Aš įsimylėjau kitą. Jis nemėgsta vaikų. Todėl Auksė liks su tavimi. Aš atsiimsiu daiktus.
— Ką?! Kaip tai – tiesiog išvažiuoji?
— Aš tavęs nebe— Aš tavęs nebe myliu, Dovyde. Atsiprašau. Bet tu susitvarkysi.







