Mano anyta mano, kad sugrioviau šeimą, atėmusi jos sūnų.

Mano uošvė tvirtina, kad aš sugrioviau šeimą, atėmęs iš jos sūnų.

Prieš trejus metus susipažinau su savo vyro šeima, ir nuo pirmų minutų buvo aišku – mano Tautvydas šiame name niekad nepatyrė meilės. Visa šiluma, visos motinos rūpesčiai teko jaunesniajam sūnui Dovydui, o Tautvydas buvo tik šešėlis – berniukas ant bėgų, pasiruošęs vykdyti bet kokią užgaidą. Motina lepino ir globojo jaunesnį, saugodama jį nuo mažiausių sunkumų, tarsi trapią gėlelę, o vyresnysis sūnus jai buvo ne kas kita, kaip darbinis arklys.

Uošvė, Danutė Jonaitienė, ir uošvis, Jonas Petrauskas, gyveno sename mediniame name krioklio pakrantės kaime, už trijų valandų nuo mūsų miesto. Tokioje vietoje darbų visada būdavo per akis: tada stogą reikia taisyti, tada malkas kapoti, tada daržą arti. Ir dar vištos, karvė, begalės daržovių lysvių – darbų užtektų dešimčiai. Džiaugiausi, kad mes su Tautvydu gyvenome toli, savo bute, kur ši šiurbla aplinka mūsų nelietė. Ir jis, tiesą pasakius, taip pat buvo laimingas išlaikydamas atstumą. Tačiau vos tik jis pasirodydavo tėvų namuose, ant jo verždavosi užduočių srautas, tarsi jis būtų ne sūnus, o samdomas darbininkas.

Kai tik susituokėme, Danutė Jonaitienė kvietė mus į svečius, gvildama kaimo gyvenimo malonumus: kepimas prie laužo vakare, pasivaikščiojimai miške, švarus oras ir namų medus. Mes pasidavėme šioms pasakoms ir nusprendėme pirmą bendrą atostogų laiką praleisti kaime. Svajojome apie ramybę, ilgus pokalbius prie laužo, tylos, kurią pertraukdavo tik paukščių giesmės. Tačiau tikrovė pasirodė atšiauresnė nei bet kokios lūkesčiai.

Kai tik išlipome iš autobuso, apsitepę dulkių ir pavargę po ilgos kelionės, atostogos virto miražu. Tautvydą iškart apavė senais batais ir nusiuntė taisyti daržinę. Manęs užtraukė į virtuvę, kur laukė kalnas neplaunamos indų, paliktų po kokio šeimos puotavimo. Po to – valgymo gaminimas visai miniai: uošvis, uošvė, jų kaimynai, giminės. Atostogos? Ne, vergovė! Per dvi savaites vos spėjome kvėpuoti. Kumpį pabandėme kartą – ir tai skubant tarp darbų. Pasivaikščiojimai mišku liko tik svajonėmis. Bet labiausiai erzino Dovydo, Tautvydo jaunesniojo brolio, elgesys. Kol mes su vyru lakstėme po kiemą lygėję arkliai, jis tingiai gulėjo ant sofos, perjungdamas televizoriaus kanalus ar naršydamas telefone. Jo maršrutas buvo paprastas: lova – tualetas – šaldytuvas. Ir šiaip sau, uošvė žiūrėjo į jį su susižavėjimu, tarsi jis būtų tautinis lobis.

Penktą dieną neištvėriau. Vakare, kai pagaliau likome vieni, paklausiau Tautvydo: „Ką apskritai veikia tavo brolis? Kodėl jis nieko nedaro?“ Vyras atsidusęs atsakė, kad Dovydas – „intelektualas“. Sakytum, rankų darbas ne jo dalykas, motina saugo jį dideliems darbams. Jis, matote, mokosi, ir visos jėgos skiria knygoms. Tiesa, mokosi jau aštuntus metus, tada išmeta, tada atleidžia. O Tautvydas? Tautvydas visada buvo tas, kuris atvažiuodavo gelbėti tėvus: tvora taisyti, malkas kapoti, stogą lopyti. Ir taip buvo iki mūsų susitikimo.

Šios „atostogos“ man tapo riba. Pradėjau kalbėti su Tautvydu, kad reikia keisti taisykles. Kodėl jis turėtų nešti visą namą, kol Dovydas gyvena kaip karalaitis? Ar ne jaunesnysis galėtų pasiimti bent dalį darbų? Tėvai mėnesius laukė mūsų, kad sutvirtintume vištidę ar nudažytume vartus, nors daug užduočių jėgos buvo ir uošviui. Bet Danutė Jonaitienė neleisdavo liesti savo brangiojo Dovydo – juk jis „mokslininkas“, negali atsitraukti.

Laimei, Tautvydas susimąstė. Pirmą kartą jis pažvelgė į situaciją iš šalies ir suprato, kad juo naudojasi. Jis sutiko – užteks būti nemokama darbo jėga. Nusprendėme nebesileisti į pagundas. Gegužės šventėmis, nepaisant uošvės nepaliaujamų skambučių, nevažiavome. Ir kitomis šventėmis taip pat. O kai gavome galimybę išvykti į tikras atostogas – prie jūros, su saule ir laisve – pranešėme šeimai. Danutė Jonaitienė sprogo. Ji rėkdavo į telefono ragelį, kad privalome atvažiuoti, kad jiems reikia pagalbos. Tautvydas ramiai paklausė, kokios būtent. Paaiškėjo, kad jie pradėjo remontą name – ir, žinoma, tikėjosi mūsų.

Čia mano vyras nebetvėrė. Jis pasakė motinai tiesiai: „Tau gi dar vienas sūnus. Gal jau metas jam padirbėti?“ Uošvė bandė prieštarauti, kad Dovydas užsiėmęs mokslais, kad jam neNuo tos akimirkos gyvenome ramiai, galiausiai išsirinkdami savo laimę ir atsiriboję nuo toksiškų santykių.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 × four =

Mano anyta mano, kad sugrioviau šeimą, atėmusi jos sūnų.