Prieš daugelį metų, kai pirmą kartą mane nustūmė nuo lovos, galvojau, kad tai tik netikslumas – bet dabar ruošiuosi skirtis.
Mažame miestelyje netoli Panevėžio, kur žiemos vėjai kaukiasi kaip nelaimės ženklai, mano gyvenimas, prasidėjęs svajomis apie laimę, virto košmaru. Mano vardas Austėja, man 27 metai, ir tik prieš mėnesį ištekėjau už Dariaus. Tačiau tai, kas nutiko mūsų pirmąjį Naujųjų metų vakare, tapo paskutine lašu. Nusprendžiau skirtis, ir mano širdį skaudžiai gliaudžia skausmas bei tvirtumas.
Pasaka, kuri virto spąstais
Kai sutikau Dariaus, man atrodė, kad radau savo likimą. Jis buvo žavus, dėmesingas, su kibirkštele akyse. Susitikinėjome metus, ir kiekviena diena buvo pilna juoko bei planų. Jis žadėjo šeimą, jaukų namą, vaikus. Aš tikėjau juo visa širdimi. Vestuvės buvo kuklios, bet šiltos – mūsų artimieji džiaugėsi, o aš jaučiausi, tarsi būčiau pasiekusi pasaulio viršūnę. Tačiau vos po savaitės po vestuvių pradėjau pastebėti Dariaus keistus dalykus, kuriuos iš pradžių bandžiau pateisinti nuovargiu ar stresu.
Pirmasis įspėjimas sulaukė, kai jis, išgėręs su draugais vakarėlyje, grubiai nustūmė mane, kai bandžiau jį nuvilioti namo. Pamaniau, kad tai tik atsitiktinumas, kad jis tiesiog per daug gėrė. Tačiau vėliau tokie „atsitiktinumai“ pradėjo kartotis. Darius galėdavau aštriai pakelti balsą, jei padarydavau ką nors ne taip, kaip jis norėjo. Jo šilti žodžiai pakeitė šaltumas, o apkabinimai – abejingumas. Bandžiau patikinti save, kad tai laikina, kad mes tiesiog įprantame vienas prie kito. Tačiau pirmoji naujųjų metų diena sudaužė visas mano iliuzijas.
Košmaras pirmojo sausio
Naujuosius metus šventėme tik mudu. Ruošiau vakarėlį, puošiau butą, svajodama, kad tai bus mūsų laimingos šeimos gyvenimo pradžia. Darius buvo geros nuotaikos, gėrėme šampaną, juokėmės. Tačiau prieš vidurnaktį jis pradėjo gerti vis daugiau, o jo linksmybė virto agresija. Kai pasiūliau eiti miegoti, jis sušuko: „Nesugadink man šventės!“ Nulipau į miegamąjį, tikėdamasi, kad jis nurims.
Ryte sausio pirmąją prabudau nuo staigaus stūmimo. Darius, raudonomis nuo alkoholio akimis, tiesiog nustūmė mane nuo lovos. Nukritau ant grindų, skausmas perskrodė kūną, bet dar skaudesni buvo jo žodžiai: „Tu man trukdai miegoti, kelkis ir daryk ką nors naudingo!“ Sustingau, netikėdama savo ausims. Tai buvo ne mano Darius, ne tas vyras, už kurį ištekėjau. Pabandžiau pakalbėti, bet jis tik nusisuko į sieną.
Tiesa, kuri žudo
Šis atsitikimas nebuvo vienintelis. Per mėnesį santuokos supratau, kad Darius – ne toks, kokiu atrodė. Jo „atsitiktiniai“ stūmimai, šiurkštūs žodžiai, abejingumas mano jausmams – visa tai buvo ne klaida, o jo tikrasis veidas. Jis galėdavo mane žeminti prieš draugus, pavadinti „nevykėle“, jei vakarienė būdavo ne pagal jo skonį. Reikalavo, kad prisitaikau prie jo, ignoruodamas mano norus. O aš, būdama 27 metų, jaučiausi kaip senutė, įkalinta narve.
Mano mama, Rasa, verkė, kai jai papasakojau tiesą. Maldavo mane pakęsti: „Austute, santuoka – tai darbas, duok jam laiko.“ Bet kaip kęsti žmogų, kuris tavęs nerespektoja? Kaip kurti šeimą su tuo, kas tave mato tik tarnaitę? Bandžiau kalbėtis su Darium, bet jis tik juokėsi: „Nesuk sąmojų, tu pernelyg jautri.“ Jo abejingumas mane sudaužė.
Sprendimas, kuris išgelbės mane
Vakar nusprendžiau – ketinu skirtis. Man baisu – niekada nesvajojau, kad būdama 27 metų liksiu viena, su sudužusia širdimi ir sudaužytomis svajonėmis. Bet dar baisiau likti su žmogumi, kuris mane naudina. Nenoriu gyventi baimėje, kad kitas „stūmimas“ bus dar stipresnis. Nenoriu pabusti su mintimi, kad mano gyvenimas – klaida.
Mano draugės palaiko mane, tačiau kai kurios, kaip ir mama, sako: „Pagalvok, gal jis pasikeis?“ Bet aš žinau – Darius nepasikeis. Jo kaukė nukrito, ir aš išvydau tikrąjį. Aš nusipelJis manęs nevertina, todėl šiandien einu į teismą, kad atgausiu savo laisvę ir orumą.
