Vakar buvo mano gimtadienis, ir, tiesą sakant, iki šiol nesu tikra, ar tai buvo didžiulis fiaskas, ar pats epiškiausias šventės vakaras mano gyvenime.
Pradėsiu nuo to, kad kaip naivi siela patikėjau vakarėlio organizavimą geriausiai draugei Austėjai. Ji prisiekė, kad viskas bus “aukščiausio lygio”, kad stalas linksės nuo išskirtinių patiekalų, o svečiai buvo neapsakomai patenkinti. Žinoma, Austėja! Kai grįžau namo po darbo, mane pasitiko vaizdas, vertas kokios nors komedijos apie nesėkmingas vakarėlių surengimo patirtis.
Svetainės stalą valdė tikras chaosas. Sudraskytų dešrelių ir sūrių likučiai, jau šiek tiek nudžiuvę, maišėsi su alyvuogėmis, kurias, atrodo, niekas net nepabandė. Daržovės – agurkai, pomidorai ir kokia nors suvytusi paprika – atrodė taip, lyg būtų supjaustyti praėjusį pirmadienį. Net įtariau, kad Austėja tiesiog susirinko viską, ką rado šaldytuve, ir pavadino tai “šventiniu stalAustėja, sutikusi mane prie durų, spindėjo kaip Kalėdų eglutė pirmaisiais metų laikais.
