„Dabar turiu antrą uošvę, Tamarą Grigorijevną“ – šie žodžiai pakeitė mano gyvenimą.
Jaukiam miestelyje prie Klaipėdos, kur vakarais ore sklinda šviežiai nupjautos žolės kvapas, mano gyvenimas trisdešimt šešerių metų pasuko nauju keliu. Aš esu Gabija, ir antrą kartą ištekėjau, įgijau ne tik naują vyrą, bet ir naują uošvę, Tamarą Grigorijevną. Po septynerių vienatvės metų, kupinų skausmo ir savęs paieškų, maniau, kad esu pasiruošusi laimei. Tačiau mano antros uošvės žodžiai tapo išbandymu, privertusiu pažvelgti į save naujai.
### Pirmoji santuoka ir sudaužytos svajonės
Mano pirmoji santuoka su Mariu prasidėjo, kai man buvo dvidešimt dveji. Buvau jauna, įsimylėjusi, svajojau apie didelę šeimą ir jaukius namus. Tačiau Marius pasirodė ne toks, kokiu atrodė. Jo šaltumas, abejingumas ir nuolatiniai priekaištai žudė mano sielą. Po šešerių metų padaviau išskyrybų prašymą ir likau viena su mažu sūnumi Doviltu. Mano pirmoji uošvė, Rūta Petrovna, kaltino mane už viską: „Nesugebėjai išlaikyti vyro, neišsaugojai šeimos.“ Jos žodžiai skaudino, bet išmokau juos ignoruoti.
Septyneri metai po skyrybų buvo mano atgimimo laikotarpis. Pradėjau rūpintis savimi: atidariau nedidelę verslą – jogsos studiją, kuri tapo mano aistra ir pajamų šaltiniu. Keliavau, mokiausi, auginau Doviltą. Mano gyvenimas įgavo prasmę, ir manyjau, kad niekada daugiau neištekėsiu. Bet likimas sujungė mane su Tadasu – geru, patikimu žmogumi, kuris grąžino mano tikėjimą meile.
### Nauja santuoka, nauja uošvė
Tadasas buvo visiška priešingybė Mariui. Jis rūpinosi manimi ir Doviltu, palaikė mano svajones, todėl aš nusprendžiau įžengti į antrą santuoką. Trisdešimt šešerių metų vėl apsivilkau baltą suknelę, jausdama, kad gyvenimas suteikia man antrą šansą. Tačiau kartu su Tadasu į mano gyvenimą įžengė jo motina, Tamara Grigorijevna – moteris su tvirta charakteriu ir aštria kalba. Nuo pirmos dienos ji žiūrėjo į mane su įtarimu, tarsi būčiau svetima, įsiveržusi į jos šeimą.
Tamara Grigorijevna – buvusi mokytoja, įpratusi įsakinėti. Ji myli Tadasą ir mano, kad niekas nepakankai geras jos sūnui. „Gabija, žinoma, tu gera, bet tavo amžiuje su vaiku… Tadasas galėjo rasti ką nors jaunesnio“, – kartą pasakė ji arbatos metu. Nuryjau įžūlumą, tikėdamasi, kad laikui bėgant ji pripras prie manęs. Tačiau jos pastabos tapo vis kandžesnės, o aš pajutau, kaip mano laimė pradeda skaldytis.
### Smūgis, kurio nesitikėjau
Vakar Tamara Grigorijevna atėjo pas mus svečiuose. Ruošiau vakarienę, stengdamasi jai patikti: iškeptą mėsą, padariau salotų, išsikepiau pyragą. Tačiau prie stalo ji staiga ištarė: „Gabija, žinoma, tu stengiesi, bet Tadasui reikia šeimininkės, kuri gyvens dėl jo, o ne dėl savo verslo. Tavo Doviltas – našta, o tu pernepriklausoma. Mano sūnus nusipelnė geresnio.“ Jos žodžiai smogė kaip žaibas. Tadasas tylėjo, nuleidęs akis, o aš pajutau, kaip žemė dingsta iš po kojų.
Laukiau, kad vyras užstos, bet jis tik murdėjo: „Mama, nereikia.“ Jo tyla skaudino daugiau nei uošvės žodžiai. Aš, moteris, kuri save sukūrė iš nieko, kuri mylėjo ir rūpinosi, vėl pasirodžiau „pernepakankamai gera“. Tamara Grigorijevna išėjo, palikdama už save skausmo kupiną tylą. O aš likau viena su klausimu: ar vėl klydau?
### Skausmas ir jėga
Naktį nemiegojau, mintimis grąždama Tamaros Grigorijevnos žodžius. Ji mano sūnų pavadino našta, verslą – savanaudiškumu, o savarankiškumą – trūkumu. Bet ar neturiu teisės būti savimi? Prisiminė tuos septynerius vienatvės metus, kai mokiausi mylėti save, auginau Doviltą, kūriau savo jogsos studiją. Nenoriu vėl prarasti savęs dėl kitų lūkesčių. Bet kas, jei Tadasas sutinka su motina? Kas, jei ir jis mano, kad aš „ne toji“?
Rytą nusprendžiau pasikalbėti su vyru. Pasakiau: „Tadai, myliu tave, bet neleisiu niekam žeminti nei manęs, nei mano sūnaus. Jei tavo mama teisi, ir aš tau netinku, pasakyk dabar.“ Jis apkabino mane, atsiprašė, pažadėjo pasikalbėti su Tamara Grigorijevna. Bet žinau: jos žodžiai neišnyks. Jie kabės tarp mūsų kaip šešėlis, kol neįrodysiu – sau ir jai, – kad esu verta laimės.
### Mano kelias į priekį
Ši istorija – mano klyksmas dėl teisės būti savimi. Tamara Grigorijevna turbūt norėjo apsaugoti sūnų, tačiau jos žodžiai privertė mane kovoti. Neatsisakysiu savo verslo, savarankiškumo, savo sūnaus. Kūrsiu šeimą su Tadasu, bet ne savo sielos kaina. Jei uošvė manęs nepriims, rasViskas ką galiu padaryti – būti savimi, o jei Tamarai Grigorijevnai tai nepatiks, tegul žiūri savo reikalų.
