Kulinarinė rojė pas Austėją
Kai mes su Mindaugu įžengėm į Austėjos butą, mane iškart apgaubė toks kvapas, kad beveik pamiršau, kodėl išvis atėjau. Kvėpavo šviežiai iškepta mėsa, šilti pyragaičiai, prieskoniai, kurie tarsi šokdavo ore. Aš sustojau slenksčyje, užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau – tai buvo jaukumo, šventės ir kažkokios magijos kvapas. O kai pažiūrėjau į stalą, iš viso pamiršau žodžius. Ten stovėjo patiekalai, kuriuos būtų galima eksponuoti kulinarinio meno muziejuje. Tiesą sakant, net nežinojau, nuo ko pradėti – žavėtis ar griebti lėkštę.
Austėja, mano seniai pažįstama draugė, visada buvo virtuvės žinovė, bet šįkart ji pranoko pati save. Mes su Mindaugu atėjom pas ją vakarieniauti – ji pakvietė mus „be jokios priežasties“, tik pasikalbėti ir praleisti vakarą kartu. Prisipažinsiu, tikėjausi ko nors paprasto: na, salotiukas, galbūt kepta vištiena, arbata su sausainiais. Bet tai, ką pamačiau, buvo tikra gastronominė šou. Stalas sprogo nuo skanėstų: įrūžavusi kiaulienos išruba su žolelių plutele, kepti bulvėlai su rozmarinu, daržovės, sudėtos taip, lyg tai būtų paveikslas, ir pyragas su auksuota plutele, iš kurio sklido obuolių ir cinamono kvapas. Dar trys padažai – mažuose elegantiškuose indeliukuose, ir kiekvienas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo kulinarinis šedevras.
„Austė, ar tu restoraną atsidaryt ruošiesi?“ – iššokau, negalėdama nulenkti žvilgsnio nuo šito puikumo. Austėja tik nusišypsojo ir nusišiepė: „Ei, Lina, aš tiesiog norėjau jus paglostyti. Sėskitės, dabar viską paragausime!“ Mindaugas, mano vyras, kuris paprastai nebūna labai talkus, jau ėmėsi šakės, bet aš jį sulaikiau: „Palauk, aš pirmiausia nufotografuosiu, tokius dalykus reikia į socialinius tinklus įkelti!“ Austėja užmerkė akis, bet buvo matyti, kad jai patinka. Ji tokia – puoselėja maistą su širdimi, o prieš kitus apsimeta, kad tai nieko ypatingo.
Sėdom prie stalo ir prasidėjo tikras pobūvis. Aš paragavau mėsos – ji tirpo burnoje, su švelniu česnako ir dar kažko, ko net nesupratau, prieskoniu. „Austė, kas čia per magija?“ – paklausiau, o ji su šypsena atsakė: „Slaptas ingredientas – meilė!“ Aš, žinoma, nusijuokiau, bet, tiesą sakant, patikėjau. Nes kaip kitaip paaiškinti, kad net paprastas pomidorų ir agurkų salotas pas ją virto meno kūriniu? Mindaugas, kuris dažniausiai valgo tylomis, staiga prasitarto: „Austė, jei tu taip gamini kiekvieną dieną, aš pas tave atsikraustysiu.“ Mes visi nusijuokėm, bet pastebėjau, kad jis jau svarsto, kaip pasiimti dar.
Kol valgėm, Austėja pasakojo, kaip ruošė kiekvieną patiekalą. Pasirodo, ji visą dieną praleido virtuvėje, o kai kurie receptai jai atiteko iš močiutės. „Šitas pyragas, – sako, – močiut kepdavo visoms šventėms. Aš tik pridėjau vanilės ir truputį daugiau cinamono.“ Aš klausiausi ir galvojau: iš kur jai ta kantrybės? Aš, jei atvirai, virtuvėje ilgiau nei valandą neišlaikau. Mano karūninė pietū – tai makaronai su sūriu, ir tai tik jei sūris jau sutrintas. O čia – visa skonių simfonija, ir visa pagaminta su tokia meile, kad norisi apkabinti šeimininkę.
Bet pats nuostabiausias dalykas – tai atmosfera, kurią sukūrė Austė. Ne tik maistas, bet ir visas jos namas tarsi kvėpavo šiluma. Ant stalo stovėjo maža vazelė su gėlėmis, degančios žvakės sukūrė jaukų pusšviesį, o iš kolonėlių tyliai skambėjo kažkoks džiazas. Aš pamaniau, kad jau seniai taip nesijaučiau atsipalaidavus. Net Mindaugas, kuris paprastai po pietų iš karto „įsirėžia“ į telefoną, sėdėjo, šypsojosi ir pasakojo istorijas iš savo jaunystės. Austė pavykdavo paversti paprastą vakarą į tikrą šventę.
Kažkur tarp antro gabalo pyrago ir puodelio žolinių arbatos paklausiau: „Austė, kaip tu viskam spėji? Darbas, namai, o dar tokius vakarienės rengi!“ Ji susimąstė ir atsakė: „Žinai, Lina, man gaminimas yra kaip meditacija. Įsijungiu muziką, supjaustau daržoves, minkau tešlą – ir visos problemos pradingsta. O kai matau, kaip jūs valgot, suprantu, kad verta.“ Pažvelgiau į ją ir pagalvojau: būtų puiku turėti nors truputį jos talento ir kantrybės. Gal tada ir aš išmokčiau kepti pyragus, o ne užsisakinėti picą prie bet kokio progo.
Jau ruošdamiesi išeiti, Austė įkišo mums indą su likučiais nuo pyrago ir mėsos. „Imkit, – sako, – namie pabaigsit!“ Bandžiau atsispirti, bet ji primygtinai reikalavo: „Lina, nepeik, aš gi tau ruošiau.“ Mes su Mindaugu išėjom į lauką, ir staiga supratau, kad šis vakaras buvo ne tik apie maistą. Tai buvo vakaras apie draugystę, apie šilumą, apie gebėjimą dalintis. Austė man priminė, kaip svarbu kartais sustoti, susirinkti kartu ir mėgautis akimirka.
Dabar galvoju, kad reikėtų pakviesti Austę pas mus atsilyginti. Tiesa, jau pergyvenu: ką aš jai paduosiu? Mano makaronai tikrai neprilygs jos kulinariniams stebuklams. Gal užsisakyti sušių ir apsimesti, kad aš stengiausi? Juokauju, žinoma. Turbūt paprašyčiau poros receptų ir pabandyčiau nustebinti. O jei nepasiseks, tiesiog pasakysiu: „Austė, tu esi”O jei nepasiseks, tiesiog pasakysiu: „Austė, tu esi virtuvės karalienė, o aš tik besimokau“, ir esu tikra, kad ji tik nusišypsos ir atsakys, kad svarbiausia yra būti kartu.”
