Tadas, stenėdamasis žingsniuoti be garso, peržengė senojo buto slenkstį senamiesčio rajone, Kaune.
– Pagaliau, aš jau nusibodus laukiau, – iš virtuvės pasigirdo žmonos balsas, švelnus, bet su švelnia nerima. – Negalima taip užsisedėti darbe. Valgysi vakarienę?
Tadas tyliai linktelėjo, nusileisdamas į kėdę. Austė, jo žmona, vikriai pašildė karbonadus su bulvių košė, užpildydama virtuvę jaukiu kvapu.
– Mielasis, tau viskas gerai? Atrodai lyg prarastas, – rūpestingai paklausė ji, įdėmiai žvelgdama į vyrą.
– Taip, viskas gerai, – vengiamai atsakė Tadas, glostydamas staltiesės kraštą. – Tiesiog… Mums reikia pasikalbėti…
– Kalbėk, – tyliai, bet užsispyrusiai tarė Austė, atsisėsdama priešais.
– Aš sutikau kitą moterį, – išryškėjo Tadas ir užmerkė akis, lyg laukdamas smūgio. Jis negalėjo įsivaizduoti, koks bus Austės atsakas į jo prisipažinimą.
***
Anksčiau tą vakarą, palydėdamas Tadą, Giedrė prisiglaudė prie jo, apkabindama taip, lyg nenorėtų paleisti. Jos balsas buvo aistringas, beveik malbingas:
– Brangus, ar tai padarysi šiandien? Kaip ir žadėjai…
– Nežinau, – sutrikęs murmeliojo Tadas, nerangiai apkabinęs ją atgal. – Bet pabandysiu…
– Prašau, pabandyk, – sušnibždėjo Giedrė, jos akys blizgėjo pusiau tamsoje. – Ankščiau ar vėliau tai vis tiek teks padaryti…
Ji pabučiavo jį, traukdama atgal į šiltą miegamąjį, kur laikas atrodė sustojęs.
***
Po valandos Tadas ėjo tamsiomis miesto gatvėmis, jaučiantis, kaip širdis spaudžia iš baimės. Kaip pasakyti žmonai? Kaip pažvelgti į Austės akis, kuri penkiolika metų buvo jo atrama? Kaip paaiškinti, kad jis, suaugęs vyras, prarado galvą lyg paauglys? Ir svarbiausia – kaip pateisinti tai, kad jis ketina sugriauti šeimą?
Prieš akis išryškėjo jų sūnų, Dovydo ir Matijo, vaizdai. Dvyniai, jų didžiausias pasididžiavimas. Jų vienodos rudos akys, pilnos pasitikėjimo, žiūrėjo į tėvą su priekaištu, lyg jau žinotų apie jo išdavystę. Tadas purtė galvą, išvaikydamas reginį.
Kaip jie su Auste laukė šių vaikų! Sužinoję, kad bus dvyniai, iš pradžių sutriko – kaip susitvarkys? Bet Austė pasirodė tikra stebukladare. Ji atskirdavo berniukus nuo pirmo žvilgsnio, sugebėdavo viską padaryti: ir namus tvarkyti, ir vaikus auginti. Maitino juos krūtimi beveik iki metų, nesiskundė nuovargiu, nereikalavo iš Tado per didelės pagalbos.
Po jo darbo dienos namie visada laukė karšta vakarienė, žmonos šypsena ir laimingi sūnų juokai. Austė mokėjo viską: ir nuraminti kaprizingus vaikus, ir juos užauginti taip, kad jie augdavo paklusnūs, bet ne užgniaužti. Ji įdiegė berniukams pagarbą tėvui, viską darė, kad jie matytų Tadą kaip pavyzdį. Ir tai veikė: Dovydas ir Matijus dievino tėvą, juo didžiavosi.
Sūnūs užaugo nuostabūs – trylikos jie jau buvo savarankiški, gerai mokėsi, žaidė futbolą, draugavo su klasiokais. Austė žinojo visus jų draugus: vardus, kur gyvena, kuo domisi. Jų namai buvo atviri vaikams, ir berniukai džiaugsmingai atvesdavo draugų. Kartą Tadą tai erzino – triukšmas, bustas, vaikų šurmulys. Bet Austė tvirtai pareiškė:
– Mūsų sūnūs turi mokėti draugauti. O aš noriu žinoti, su kuo jie bendrauja. Tai svarbu, Tadai. Priimk tai.
Ji buvo teisi. Kaip visada. Vaikai augo, o jų namai liko šiltu lizdeliu, kur kiekvienas jaustųsi reikalingas.
Bet dabar… Ar Giedrė galės tapti jų gyvenimo dalimi? Ar sūnūs ją priims? Nuo šios minties Tadą perbėgo šaltis. Kaip Dovydas ir Matijus gali pamilti moterį, dėl kurios jų tėvas paliks motiną? Jie dievina Austę. Jiems jo poelgis bus išdavyste – ir jie bus teisūs.
Austė to nenusipelnė. Penkiolika metų ji buvo ideali žmona, ištikima draugė, rūpestinga motina. Tadas buvo laimingas su ja – kol nepasirodė Giedrė.
Giedrė – jauna, ryški, su kibirkšte akyse, uždegusi joje seniai užmirštą jausmą. Jis įsimylėjo kaip paauglys, nuo pirmo žvilgsnio. Ji užėmė visas jo mintis, užpildė širdį, privertė pamiršti apie amžių, šeimą, pareigą. Po savaitės lankymosi jis jau negalėjo galvoti apie nieką, išskyrus ją. Norėjo tik vieno – laikyti ją glėbyje, skęsti jos šypsenoje.
Ar jis kaltas? Meilė – audra, kuriai neįmanoma priešintis. Bet ar Austė tai supras? Ar nesureikšmins? Nors… Tai jai nebūdinga. Ji visada buvo santūri, išmintinga. Bet kas bus po jo žodžių? Skyrybos? Juk Giedrė aiškiai davė ženklų, kad nori, kad jis pasBet dabar, kai Austė taip ramiai priėmė jo žodžius, Tadas pajuto, kad pasaulio pagrindas sukrėtęs — ir nežinojo, ar iš tikrųjų nori išeiti.
