Amerikos sapnas: pakilimai ir nuosmukiai
Skrydis link svajonės
Visada svajojau apie gyvenimą Amerikoje. Ši šalis man atrodė kaip vieta, kur sapnai tampa realybe, kur kiekvienas gali pasiekti sėkmę, jei tik pakankamai stengsis. Metus taupiau pinigus, mokiausi anglų kalbos ir įsivaizdavau, kaip pradėsiu naują gyvenimą. Galiausiai, pavadinkime mane Austeja, nusipirkau bilietą ir išskridau į Niujorką. Mano lagamine buvo ne tik daiktai, bet ir viltys šviesiai ateičiai. Buvau tikra, kad laukia darbas, nauji pažintys ir galimybės, apie kurias tik svajojau.
Prieš išvykdami atsisveikinau su šeima, ypač su broliu, pavadinkime jį Tadu. Jis buvo vienintelis, kuris mane palaikė, nepaisant kitų giminičių abejonių. “Jei kas, aš visada šalia,” tarė jis, apkabindamas mane oro uoste. Tada net nepagalvojau, kad šie žodžiai taps mano išgelbėjimu.
Pirmasis nusivylimas
Amerika mane sutiko triukšmu, ryškiomis šviesomis ir begaline žmonių srove. Pirmos dienos buvo kaip ekstazė: dangoraižiai, kavinės, gatvės muzikantai – viskas atrodė kaip pasaka. Apsinuomojau nedidelį kambarį Brukline ir ėmiau ieškoti darbo. Pagal specialybę esu rinkodaros specialistė ir tikėjausi greitai susirasti vietą. Tačiau realybė buvo negailestinga. Darbdaviai reikalavo patirties JAV, kurios neturėjau, arba siūlė menkai apmokamus darbus, pavyzdžiui, padavėjos ar valytojos.
Po mėnesio pinigai pradėjo baigtis. Nuoma suvalgė didžiąją taupymo dalį, o laikinas darbas kavinėje vos dengė maisto išlaidas. Jaučiau, kaip mano svajonė skyla. Vietoj sėkmės susidūriau su vienatve ir abejone. Vakarais, sėdėdama savo mažytėj patalpoj, galvojau: ar nepadariau klaidos, viską palikusi dėl šios svajonės?
Krizė ir neviltis
Trečią mėnesį buvau ant ribos. Pagal specialybę darbo nesusiradau, o laikini darbai neužteko net minimaliems poreikiams. Buvo gėda pasakyti šeimai, bet galiausiai neatsilaikiau ir paskambinau Tadui. Ašaros tekėjo, kol prisipažinau, kad nebesugebu. Tikėjausi, kad jis pasakys: “Grįžk namo,” bet vietoj to jis ramiai išklausė ir tarė: “Austeja, tu stipri. Pagalvokime, ką galima padaryti.”
Tadas man pasiūlė persikelti pas jį į Kaliforniją. Jis jau kelis metus gyveno San Franciske, dirbo IT įmonėje ir buvo pasirengęs padėti. Iš pradžių atsisakiau – nenorėjau būti našta. Tačiau jis primygtinai reikalavo, sakydamas, kad šeima yra būtent tam, kad vienas kitą palaikytų. Galų gale surinkau daiktus ir nuskridau pas jį.
Naujas startas su brolio pagalba
Kalifornija mane sutiko saule ir visai kita atmosfera. Tadas gyveno nedeliame, bet jaukJis išsitiesė su šypsena, o aš pajutau, kad galiausiai atradau ne tik naują šalį, bet ir savo tikrąją vietą šiame pasaulyje.
