„Turite mėnesį laiko išsikraustyti iš mano buto!“ – prabilo uošvė.
Su Mariumi gyvenome kartu dvejus metus. Mylėjome vienas kitą, planavome ateitį ir galiausiai nusprendėme susituokti. Su jo motina – Dalia Petrauskiene – mano santykiai visada buvo ramūs, net draugiški. Gerbiau ją, klausiausi patarimų, stengdavausi neprieštarauti. Atrodė, kad ji džiaugėsi mūsų sąjunga – visada šilta, ne kartą nesukėlė konflikto. Man pasisekė, galvojau.
Vestuves mums padėjo organizuoti būtent ji. Mano tėvai vos susikrovė nupirkti kuklų dovanų, jų finansinė padėtis buvo ne pati geriausia. Dalia Petrauskienė viską prisiėmė – nuo restorano iki automobilio nuomos. Aš jai nuoširdžiai dėkojau ir jaučiau, kad tapome beveik šeima.
Bet viskas pasikeitė vos po kelių dienų po vestuvių.
„Na, vaikeli,“ – tarė ji šeimos vakarienei, – „savo misiją atlikau. Sūnų išauklėjau, išsilavinimą jam suteikiau, į žmones išvedžiau, o dabar ir ištekino. Nenusiminkite, bet noriu, kad per mėnesį išsikraustytumėte iš mano buto. Jūs – šeima, o tai reiškia, kad turite gyventi savarankiškai. Tai svarbu. Taip, galbūt jums bus sunku, bet toks yra gyvenimas. Mokykitės taupyti, ieškoti išeities, priimti suaugusiųjų sprendimus. O aš pagaliau pagyvensiu sau.“
Nelabai iš karto supratau, kas vyksta. Pradėjo karšti, širdis plakti. O paskaj – šalta. Kaip taip? Tik vakar buvome jos „mylimi“, o dabar ji ramiai išvaro mūs iš namų? Ir, matyt, vaikų ji nematys…
„Jei tikėjotės, kad aš sėdėsiu su jūsų vaikais, veltui,“ – pridūrė ji ramiai. – „Aš esu motina, o ne senelė auklė. Visą gyvenimą skyriau Mariui. Noriu bent likusį laiką pagyventi sau. Mano namai visada bus jums atviri – arbatos, šventei. Bet nuolatinės pagalbos nesitikėkite. Ateis laikas – patys viską suprasite.“
Sėdėjau vos sulaikydama ašaras. Mes su Mariumi dar nespėjom įsikurti, vis gyvenome jos bute. O dabar – lagaminai ir gatvė? Nuoma? Klajojimai? Ir visa tai iš moters, kurią laikiau beveik antrąja mama…
Pykau. Maniau, kad jos poelgis – išdavystė. Patogiai įsikūrus savo trikambaryje, viena! O mes dabar turėsime ieškotis kur priglausti. Be to, Marius turi dalį šiame bute – jis čia užaugo, o dabar tiesiog turi išeiti? O vaikai? Argi senelės nesvajoja auginti vaikučių, dalintis patirtimi, meile? O ji tiesiog atsisakė.
Marius, mano nuostabai, nesiginčijo su motina. Priešingai – iškart ėmėsi ieškoti naujos būstJis žiūrėjo į mane ramiai, lyg žinotų, kad šis iššūkis mums duos stiprybės, ir tada tyliai pasakė: “Viskas bus gerai, darysim tai kartu”.
