“Atleisti jau per vėlu”
— Nedrįsk man skambinti! Supratai? Niekados daugiau! — Giedrė Petrauskienė trenkė ragelį į seną aparatą. Delnai drebėjo, širdis mušė kaip plaktukas, kad teko nerti ant taburetės prie virtuvės stalo.
— Mam, kas nutiko? — į kambarį žvilgtelėjo duktė Austėja. — Kas skambino?
— Niekas, — išryškėjo motina. — Paukštukas ne lėktuve.
Austėja priartėjo, pamatė motinos išblyškusį veidą.
— Mama, tu visa drebini! Kaip atsitiko?
— Atsirado tavo tėvas, — sušnibždėjo Giedrė. — Po tiek metų… Norįs susitikti, pakalbėti. Šneka, kad ilgisi, kad gailisi.
— Tėtis skambino? — Austėja prisitūpė, paėmė motinos ranką. — O ko jis norėjo?
— Kad atleistumėm. Kad leistumėm ateiti. Sako, serga, kad gydytojai… — Giedrė nutilo, nubraukė ašarą. — Per vėlu, Auštele. Per vėlu puodeliui nukritus.
— Papasakok pagaliau, kas buvo. Buvo maža, atsimenu tik, kad išeina ir negrįžta.
Giedrė atsistvo, priėjo prie lango. Už stiklo krapštė lietus, o vandens lašai slinko žemyn lyg vaikiškos ašaros.
— Tau buvo septyneri. Klausdavai, kur tėtis, o aš nežinojau ką atsakyti. Sakydavau, kad komandiruotėj, kad greit sugrįš. Bet pati nežinojau kur jis.
— Jis tiesiog… išėjo? Be žodžio?
— Ne tiesiog. Jis… — Giedrė suspaudo lūpas. — Mus išdavė. Mane, tave, mūsų namus. Jam buvo kita šeima, Auštele. Kita žmona, kiti vaikai. Juos išrinko.
Austėja tylėjo, smegenys girdžią tvarstė. Trisdešimt dveji metai ant pečių, o vaikystės atsiminimai apie tėvą migloti lyg rūke.
— Kalbėdavo, kad myli mus, — tęsė motina. — Kasdien grįždavo, su tavim žaisdavo, pasakas skaitydavo. O tada sužinojau, kad turi kitą dukrą, trim metais vyresnę. Ir žmoną, kuri save laiko tikrąja. Ji nežinojo, jog mes išvis egzistuojam.
— Dievuliau, mama… Kaip sužinojai?
— Kvailai išėjo
Lieto užgožė paskutinius žodžius, o motina ir duktė, kaip dvi sulaužytos laiko šakos, apkabinęsios stovėjo prie lango, už kurio lietaus sakos veliavo senus skausmus ir naują tylos spindesį.
