Žiūrėk, įdomią istoriją turiu. Pasikvietė mano uošvė Aldona savo gimtadienio proga: “Na, šįkart tikiuosi, ne tik trims dienoms atvažiuosite? Pasiliksit ilgiau? Linutė! Kodėl tylėjai?”
Aš skubomis padėjau ragelį. “Bliamba, pagalvoju, kad ir pokalbis malonus, ir uošvė šiandien neįprastai šilta, ir pati proga džiaugsminga – jos jubiliejus, bet nuo pirmos sekundės iki paskutinio žodžio norėjau greičiau užbaigti šį skambutį.”
Jokiu būdu nenorėjau praleisti darbo metu laukto atostogų pas uošvę, kai pagaliau sutapo su vyro atostogomis. Mano nuomone, šiam pasaulyje yra milijonas vietų, kur mes su Vytautu bei vaikais galėtume puikiai praleisti laiką. Bandžiau užsiminti vyrui, kad gal šį vasarą išsirinktume kitą poilsio vietą nei Aldonos vasarnamis, bet Vytautas buvo nekalbamas. Jis taip buvo auklėtas – vyresniųjų reikia mylėti ir ir gerbti. Negalima neatvažiuoti pas tėvus. Netinkama.
* * *
“Lin, aš ir taip tėvus matau, duok dieve, kartą per metus. Ar nori, kad atostogų metu nustotume lankytis pas
Ai, žinai, tą rytą senelė Birutė nusipurto kambariuose, aiškindamasi, kodėl name taip tylu ir tuščia, kol pagaliau suprato, kad Vytautas su šeima paliko anksti ryte, neatsisveikinę.
O mašinoje, kelyje link pajūrio, Elena švelniai spausdė į ranką Vytautą ir šypsodamasi žiūrėjo, kaip trys berniukai ant galinės sėdynės jau sapnuoja apie smėlio pilis ir jūros bangas, o mašinos variklis niūniavo lyg džiuginanti daina apie laisvę.
