Gimtadienio diena, kurią pamiršo mama
Gabija pabudo nuo indų džiaugsmingo barškėjimo virtuvėje. Mama jau atsikėlusi, kaip įprasta – anksti, ruošia pusryčius tėčiukui prieš darbą. Mergaitė atsitiesė, nusišypsojo ir įsiklausė – gal iš virtuvės atsklis gimtadienio sveikinimai? Tačiau iš ten sklido tik įprasti rytiniai pokalbiai apie tai, kad vėl pradės lyti ir kad skėtis buvo pamirštas autobuse.
Gabija atsisėdo ant lovos, patvarkė mėlynus snieguolius antakius ant pižamos. Šiandien jai sukako devyneri. Ištisus devyneri! Vakar ji kelis kartus priminė mamai, kad rytoj bus jos gimtadienis, o mama tik linktėjo ir sakė: „Žinoma, saulytė, žinoma, atsimenu.“ Bet dabar niekas neskubėjo ją sveikinti.
„Gabijėl, pusryčiai paruošti!“ – sušuko mama iš virtuvės įprastu, nešventiniu balsu.
Mergaitė greitai apsirengė ir nubėgo į virtuvę. Tėtis sėdėjo prie stalo su laikraščiu, mama išdėstė kiaušinienę lėkštėse. Gabija sustojo durų kelyje ir laukė.
„Labas rytas, dukrele“, – tarė tėtis, neatsikeldamas nuo laikraščio. „Sėskis pusryčiauti, kitaip pavėluosi į mokyklą.“
„Labas rytas“, – tyliai atsakė Gabija, prisėdama prie stalo.
Ji atsisėdo į savo vietą ir laukė. Gal jie nori padaryti staigmeną? Gal dabar atneš tortą ar dovanų? Bet mama, tarsi nieko neįvykus, pastatė prieš ją lėkštę su kiaušiniene ir stiklinę pieno.
„Valgyk, neskęsk. Šiandien daug pamokų, reikės jėgų“, – pasakė mama, nusivalydama rankas rankšluosčiu.
„Mama, o ar prisimeni, kokia šiandien data?“ – atsargiai paklausė Gabija, krapštydama šakute kiaušinienę.
„Spalio penkiolikta. O kas?“ – mama žvilgtelėjo į dukrą išsiblaškiusi, jau galvodama apie savo reikalus.
„Taip, tiesiog paklausiau“, – Gabija nuleido akis į lėkštę.
Spalio penkiolikta. Mama atsiminė datą, bet nepam
