Štai kas nutiko Staigus sprogimas Tamsa Tamsa
Pagaliau tamsa ėmė blėsti. Išgirdau balsą:
“Violeta Vladimirovna, čia gelbėtojas, pas juos kažkas sprogo.”
Per skausmą pajutau rankos prisilietimą prie kaklo. Pamėginau atsimerkti. Tai pavyko sunkiai. Prieš akis kabo pavidalo stačiakampis pakabukas su įgraviruotais zodiako ženklais Moters akys baltame chalate
“Į operacinę!” girdėjosi balsas visai šalia.
Tėvai grįžo iš darbo. Motina iš karto nubėgo į virtuvę, užsibūdama prie kambario, kur sūnus mokėsi pamokų. Vytautas, įėjęs į kambarį, iškart pastebėjo, kad sūnaus nuotaika ne pati geriausia.
“Tomas, kas atsitiko?” tėvas paglostė jį per galvą.
“Nieko,” niurnojo ketvirtokas.
“Na, sakyk!”
“Artėja Aštuntasis kovas. Mokytoja šiandien mus užlaikė ir liepė mergaitėms paruošti dovanas.”
“Tai kame problema?” nusišypsojo tėvas.
“Mūsų berniukų ir mergaičių lygiai. Ji paskirstė, kas kam dovanoja,” sūnus giliai atsiduso. “Man atiteko nepatrauklioji Verutė Petrauskaitė.”
“Visos mergaitės nori dovanų Aštuntajam kovui, ir nepatrauklios taip pat,” tėvas bandė kalbėti su sūnumi kaip su suaugusiu. “Kaip ji paskirstė? Pagal abėcėlę?”
“Ne, pagal zodiako ženklus.”
“Kaip tai?” Vytautas neuždengė šypsenos.
“Pagal suderinamumą. Verutė Mergelė, o Mergelėms labiausiai tinka Jautis. O aš kaip tik Jautis.”
“Tai puiku, jei tinkate! Užaugsi, gal net įsimylėsi.”
Tėvas negalėjo susilaikyti ir nusijuokė. Į kambarį įbėgo motina:
“Kas čia vyksta?”
“Ona, eik į virtuvę,” tėvo veidas tapo rimtas. “Mes su sūnumi rimtai kalbamės.”
Kai motina išėjo, Tomas liūdnu balsu paklausė:
“Tėti, ką man daryti?”
“Ruosk dovaną!”
“Kokią?”
“Rytoj darbe padarysiu tavo išrinktajai dovaną.”
“Tėti, ką tu gali padaryti? Tu gi dirbi gamykloje.”
“Taip! Bet dirbu galvanikos ceche. Ten visokių metalų dangų gaminam.”
“Tėti, nesupratau.”
“Rytoj pats pamatysi!”
***
Kitą dieną tėvas atnešė pakabuką ant grandinėlės stačiakampį, atrodantį kaip auksinis. Vienoje pusėje buvo įgraviruoti du zodiako ženklai Jautis ir Mergelė, kitoje smulkiai, bet gražiai išraižyta:
“Mano klasėtei Verutei Aštuntajam kovui! Tomas.”
O, kaip gražiai atrodė šis pakabukas! Kai mama supakavo jį į plėvelės maišelį, atrodė dar stebuklingiau.
***
O štai septintasis kovas. Mokytoja neketino vesti pamokų. Pirmiausia mokiniai jai įteikė dovaną. Ji ilgai dėkojo. Tada liepė berniukams padovanoti mergaitėms.
Kas čia prasidėjo! Visi berniukai pribėgo prie savo “išrinktųjų”. Tomas taip pat priėjo prie Verutės Petrauskaitės ir pasakė, kaip mokė tėvas:
“Verute, sveikinu tave su Aštuntuoju kovu! Gal kada likimas sujungs Jautį ir Mergelę.”
Ištaręs išmoktą frazę, Tomas nuėjo į savo vietą ir, žinoma, nepastebėjo, kaip pradėjo plakti širdis ta
