Kaimynėms melavo apie savo dukrą, nes buvo gėda
Mirties reikmėms paruoštame maišelyje gulėjo ir laiškai… nuo dukros. Galė ištraukė juos ir uždėjo mirusiosioms po pagalve. Tegul juos pasiima į kapus, ir… savo baisią gėdą…
Iš tikrų įvykių. Baisi gėda
Ugnė dar jauna pradėjo tikėti sapnais. Kažkodėl taip susiklostė. Būdavo, kuri nors mergina darbe papasakos sapną, ji pagalvoja… ir aiškina, ką jis reiškia. Retai klysdavo. O savo sapnus visada pati aiškindavo sau. O dar sapnuose skrisdavo! Būdavo, taip, iš tikrųjų, pakyla virš namų ir skrenda! Kvėpavimą užgniaužia! Vienas sapnas ją lankydavo tam tikru dažnumu. Balti arkliai pilkuose obuoliuose įkinkyti į roges, o rogėse ji su Aleksu abu laiko pavadus. Arkliai taip greit pradeda bėgti, kad tiesiog pakyla į dangų! Jiems su vyru kvėpavimas užstringa! Meta pavadus ir priglaudžiasi rogėse… skrenda… Šis sapnas ją lankydavo ne kartą, kol Aleksas dar buvo gyvas. O kai jo nebeliko, ji dar ne kartą skrisdavo ant arklio, o jis stovėjo šalia, tik pavadų nebeimdavo… Šypsodavosi… Jai taip patiko tas naktinis skrydis, nors ir žinojo, kad arklius sapne matyti tai liga, o gal ir mirtis… Taip nuskris naktį ant arklio, o paskiau žiūrėk ar spaudimas neaukštas, ar širdyje nesmeigia…
Tą naktį jie vėl stovėjo abu rogėse. Bet niekas jau nebevaldė skrydžio. Pavado visai nebeliko. O arkliai kilo vis aukščiau ir aukščiau, net iki debesų! Ant debesėlės sėdėjo angelaitis su sparneliais ir jiems šypsojosi. Liepute! Mano Liepute! sapne Ugnė sušuko taip garsiai, kad pati save pažadino…
Laikas man… Laikas man… ruoštis, tyliai kalbėjo sau. Be apmaudo, be nevilties…
Namuose visada mėgo tvarką, tai tik grindis nuplovė ir nukratė savo rankų kilimėlius. Ištraukė maišelį tą, kurį seniai laikė mirčiai, viską išdėstė, net užrašų parašė, kas ir kur. Be jos to niekas nepadarys. SvETIMI žmonės visko ieškos… O ateis Galė, kas gi dar! Ji viena dabar pas ją užsuka, ji ir draugė, ir kaip sesuo jai. Nedaug jos draugių šiame pasaulyje liko, ir niekas iki jos neateis, nes kojos skauda. O Galė dar judri. Atbėgs…
Ugnė paėmė mokyklinį sąsiuvinį, rašiklį ir atsisėdo rašyti laiško.
Atleisk man, Gale. Tu man artimiausia. Mes, kaip tos seserys, kartu praleidom… Neišnešk žmonėms, prašau tavęs, mano baisią gėdą. Man jau, atrodo, ir neskaudės, kai žmonės kalbės, bet vis tiek prašau… Aš daug metų melavau žmonėms ir tau, mano seserį, kad turu rūpestingą dukrą, o ji pas mane nevažiuoja, nes serga… O iš tikrųjų aš nežinau, kur ji. Manau, kad gyva, tik mane paliko seniai. Ir, kad nebūtų gėda žmonėms į akis žiūrėti, aš visiems melavau, ir tau taip pat… Nela
