Sapnavau, kad dirbau savo drabužių parduotuvėje Kaune. Vieną vakarą, prieš uždarant, įėjo nėščia moteris. Jau buvau ruošiamasi išeiti, o ji vaikščiojo ir žiūrėjo sukneles. Pradėjome kalbėtis. Ji papasakojo, kad vyras paliko su dviem vaikais. Jai buvo sunku, teko iš nuomojamo buto kraustytis pas tėvus. Su tėvais kažkiek pagalbos, o vėliau paaiškėjo, kad ji nėščia. Abortui jau per vėlu. Priversta gimdyti. Neturėjo ką apsivilkti išaugo. Pašalnė istorija. Supratau, kad ji ieško pigiausio, bet net ir tam pinigų trūko. Dėl nuovargio pagalvojau: Neišvarginsiu, jei dovanojau vieną suknelę. Moteris apsidžiaugė, buvo laiminga ir dėkinga. Ji išėjo. Laikas praėjo. Aš tą istoriją pamiršau.
Vieną dieną, kaip įprasta, į parduotuvę įėjo moteris, šypsosi. Bandau prisiminti, kas ji. Ji iš kuklios rankinės ištraukė susivyniotą dovaną ir pradėjo kalbėti: Ar atsimenate, kai buvau nėščia ir atėjau pas jus, bet neturėjau pinigų nusipirkti tos suknelės? Jūs ją man dovanojote. Kalbėjomės, jūs man sakėte, kad viskas bus gerai, kad gyvenime nėra nieko, ko negalėtume iškęsti. Jausdavau jūsų palaikymą ir iš tiesų išgyvenau tuos sunkius laikus. Pagimdžiau. Esu viena, turiu tris vaikus. Bet man viskas gerai. Tikiu, kad bus dar geriau. Ačiū, kad tada palaikėte. Tai man buvo labai svarbu. Apsikabinom, linkėjom viena kitai geriausio.
Ji išėjo. Atsidariau paketą. Jame buvo paprasti angelų sparnai. Susigėdau. Prisiminiau, kad tą suknelę padovanojau greičiau norėdama atsikratyti matomos problemos. O tą akimirką, taip ištikų, tapau žmogui pagalba ir angelu, kuris klausė, užuojautą jautė, o dar ir nuoširdžiai pasakė keletą palaikančių žodžių bei padovanojo paprastą suknelę.
Taip nedaug reikia, kad pakiltum iš tamsos. Kartais tik keletas šiltų žodžių ir nukreipta į nugarą šypsena.
