Gilus miškas buvo apsuptas tamsos. Ant šlapios žemės, po senu ąžuolu, sėdėjo senelis. Jo kvėpavimas buvo sunkus, rankos drebo nuo šalčio, o akyse matėsi neviltis. Jo paties vaikai jį atvedė į šią tylų vietą ir paliko kaip nereikalingą šiukšlę.
Jie metų metus laukė jo mirties. Paveldėjimas didelis namas, žemės ir pinigai turėjo atitekti jiems. Bet senis nemirė. Tad jie nusprendė paspartinti pabaigą: paliko jį vidury to vieno miško, be maisto ir vandens, tikėdamiesi, kad laukiniai žvėrys atliks savo darbą, o policija tai įrašys kaip tragišką nelaimę.
Vargšas senelis, atsiremęs į medį, krūtėsi nuo kiekvieno šniokštimo. Toli švilpė vėjas, bet tarp jo garsų girdėjosi dar kažkas vilko kauksmas. Jis žinojo, kad pabaiga arti.
Dieve… ar tikrai taip turėjo pasibaigti? sušnibždėjo, sulankęs rankas maldai.
Tuo momentu traškė šaka. Paskui kita. Žingsniai artėjo. Senbandis bandė atsistoti, bet kūnas nepakluso. Akys skrodė tamsą, kol staiga, iš krūmų, pasirodė vilkas.
Gyvūtas lėtai žengė link takelio. Jo kailis blizgėjo mėnulio šviesoje, o akys žėrėjo kaip dvi žarijos. Parodė iltis ir priartėjo.
Tai pabaiga, pagalvojo senis.
Užmerkė akis ir pradėjo garsiai melstis, laukdamas aštrių dantų skausmo. Bet staiga nutiko kažkas, ko jis niekad nebūtų galėjęs įsivaizduoti.
Vilkas nepulkė. Jis priėjo arčiau, sustojo… ir tada nuleido galvą, tyliai kaukdamas, lyg kalbėtų su juo.
Senelis, nesuprasdamas, ištiesė ranką ir, į savo nuostabą, gyvūtis neišsisuko. Atvirkščiai leido jam paliesti tankų kailį.
Tada seniui viskas prisiminėsi. Prieš daug metų, kai dar turėjo jėgų, jis miške rado jauną vilką, įstrigusį medžioklės spąstuose.
Nesigąsdamas, rizikuodamas gyvybe, atlaisvino jį iš mirtingų geležies nagų. Vilkas pabėgo, neatsigręždamas… bet, matyt, niekada nepamiršo.
Dabar tas vienišas grobuonis klūpėjo prieš jį kaip prieš savo gelbėtoją. Vilkas dar labiau nusilenkė, rodydamas savo ketinimą: lipk.
Vargšas, vos pajėgdamas, įsikibo gyvūno kakle. Vilkas atsistė ir nunešė jį per tamsų mišką. Senis girdėjo, kaip po vilko letenom trūkšta šakos, matė, kaip šalia juda kitų žvėrelių šešėliai, bet niekas neišdrįso artintis.
Po kelių kilometrų priekyje pasirodė šviesa kaimas. Žmonės, išgirdę lojimą, išbėgo ir pamatė neįtikėtiną vaizdą: didžiulis vilkas atsargiai padėjo silpną, bet gyvą senį prie jų durų.
Kai senelis atsidūrė po stogu, apsuptas gerų žmonių, jis apsiverkė. Ne iš baimės, bet supratęs, kad žvėris buvo žmogiškesnis už jo pačių vaikus.
