Vilnius, 1971 metai. Miestas pabudo pilkame rytų rūke. Gatvės buvo šlapios po nakties lietaus, o dujiniai žibintai dar metė blankią šviesą, brėždami ilgas šešėlius ant akmenų grįstų takų. Miestas gyvavo: tramvajai girgždėjo bėgiuose, žmonės skubėjo į darbą, katinai naršė kiemuose ieškodami likučių, o senos stotelės, nupieštos graffiti ir užklijuotos reklamomis, laukė keleivių.
Jonas Didžiokas ir Antanas Aistas Petrauskas buvo du jauni australai, kurie nusprendė išbandyti gyvenimą didmiestyje. Jie išsinuomojo mažą butą Vilniaus senamiestyje senos sienos, girgždančios grindys, siaura virtuvė ir langai, kurie nuo drėgmės visą laiką apsirikdavo. Jonas dirbo mažame sandėlyje, kraudamas dėžes, o Aistas mokėsi vakarinėje mokykloje ir papildomai dirbo kurjeriu. Būdami dvidešimtmečiai, jie vis dar ieškojo savęs šiame šaltame, didžiuliam mieste.
Vieną dieną, vaikštinėdami gatvėmis, jie užėjo į mažą egzotiškų gyvūnų parduotuvę. Parduotuvės vitrinoje žiūrėjo paukščiai, beždžionės ir ropliai, tačiau jų dėmesį patraukė maža narvelis, kuriame gulėjo liūtukas. Gyvūnas buvo vos didesnis už katytę, su didelėmis, liūdnomis akimis, kurios atrodė tarsi suprastų viską, kas vyksta aplink.
Man buvo gaila, tyliai tarė Jonas, kai jie stovėjo prie narvelio. Vienas. Su tomis akimis… Kaip galima jį čia palikti?
Aistas linktelėjo. Jo širdis plakosi sparčiau, o rankos nerimavo.
Negalime jo čia palikti, pašnibždėjo Jonas.
Jie apsikeitė žvilgsniais ir, be ilgos minties, nusipirko liūtuką. Jiems tai buvo impulsyvus, beveik nesuvokiamas sprendimas, bet širdis neleido pasielgti kitaip.
Kaip jį pavadinsime? paklausė Aistas, kai jie išėjo iš parduotuvės, nešdami narvelį su mažu, pūkuotu būsimu karaliumi.
Karalius, atsakė Jonas. Tarsi mažas karalius savo pradininko pavidale.
Taip prasidėjo Karaliaus gyvenimas su Jonu ir Aistu. Jie įrengė jam kampelį savo bute: ant grindų ištiesė seną kilimėlį, pastatė dubenį su pienu, o patys pasigamino žaislus iš audinio. Jie žaidė su juo svetainėje, balkone, netgi nešdavo į mažą bažnyčios sodą, kurį, po ilgų kalbų, kunigas leido jiems naudoti liūtuko pasivaikščiojimams.
Karalius greitai tapo jų gyvenimo dalimi. Jis buvo smalsus, protingas, greitai išmoko komandas ir jautė savo šeimininkų nuotaiką. Jis murkdė kaip didžiulis katinas, kai Jonas glostė jo karčius, ir tyliai riaumodavo, kai Aistas slėpėsi už sienos, apsimetinėdamas išsigandęs.
Tačiau praėjo metai, ir tapo aišku, kad liūtas negali likti bute. Jis augo sparčiai, jo letenos didėjo, o nagai tapo aštresni. Daugiau nei bet kada anksčiau, jie suprato, kad Karaliui reikia kitokio gyvenimo gyvenimo be sienų.
Jonas ir Aistas nusprendė padaryti teisingai: jie kreipėsi pagalbos ir nuvykė Karalių į Keniją, į rezervatą, kur garsus gamtos saugotojas Džordžas Adamsonas padėjo liūtams prisitaikyti prie laisvės.
Karalius iš pradžių liūdėjo. Jis užuodė naujo pasaulio kvapus žolę, žemę, medžius ir jautė, kad tai jo namai, bet visiškai kitokie. Jis pamažu pradėjo bendrauti su kitais liūtais, mokėsi medžioti ir tyrinėti teritoriją. Per metus jis susiformavo savo būrį, o Jonas ir Aistas jautėsi vienu metu išdidūs ir sudužę.
Praėjo dar metai. Jie pajuto poreikį pamatyti jį dar kartą. Ne tam, kad parsivestų, bet tam, kad įsitikintų jis laimingas. Tam, kad atsisveikintų.
Jis dabar laukinis liūtas, įspėjo juos Džordžas Adamsonas. Jis jūsų nepažins. Tai pavojinga. Nesistenkite to daryti.
Jonas ir Aistas kruopščiai pasiruošė. Jie pasiėmė kamerą, kad įamžintų susitikimą, ir lėtai priėjo prie vietos, kur paskutinį kartą matė Karalių.
Jie stovėjo, stengdamiesi nedaryti triukšmo, ir tyliai šaukė:
Karaliau… ar atsimeni mus?
Sekundės atrodė kaip amžinybė. Tyla buvo tokia gili, kad girdėjo tik vėją aukštoje žolėje.
Ir tada, krūmuose, pasirodė didingas suaugęs liūtas. Jis sustojo, lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į juos. Jo akys tos pačios, kurios žiūrėjo į juos iš mažo narvelio Vilniuje užsidegė atpažinimu.
Ir tada jis nubėgo. Link jų. Kaip vaikas, bėgantis prie tėvų po ilgų metų skyrybų. Jis atsistojo ant užpakalinių letenų, plėšydamas nagais Jono ir Aisto pečius, apkabinęs juos, trindamasis savo karčiais į jų veidus, lyžiodamas juos. Jis nenorėjo leisti.
Šalia stovėjo jo nauja šeima: smalsūs ir bebaimiai liūtukai, kurie stebėjo viską su smalsumu, nebijodami žmonių. Tačiau Karalius parodė, kad jie jo prioritetas bet jis atsimena tuos, kurie jį augino.
Šio susitikimo vaizdo įrašas tapo vienu populiariausių interneto istorijų. Nes tai atrodo neįtikėtina: suaugęs plėšrūnas apkabina žmones, kuriuos kartą vadino tėvais, rodydamas prisiminimą ir dėkingumą, kuris netelpa į jokias teorijas, bet įstringa tiesiai širdyse.
Po kelerių metų Karalių daugiau niekas nematė. Tiksliai nežinoma, kur ir kada jis mirė. Tačiau
