Kai Aušra patraukė virvę, kuria buvo surištas maišas, audinys pamažu atsipalaidavo, tyliai šiūbavdamas. Akimirkai atrodė, kad iš vidaus sklinda dulkių, seno drobulio ir kažko saldaus kvapas kaip vaikystės prisiminimas, kurio jau niekas nebeatmena. Moterys instinktyviai pasilenkė, lyg norėdamos pamatyti, bet kartu ir bijodamos.
Aušra nieko nesakė. Vienu judesiu atskleidė maišo kraštus ir jį apvertė. Ant grindų išsirito drabužiai maži, spalvingi, kruopščiai susiūti, kiekvienas skirtingas. Suknelės iš šilko ir medvilnės skiautelių, kelnaitės iš storo vilno, palaidinėlės su netaisyklingomis juostelėmis. Visa tai buvo padaryta iš atraižų, kurias kiti be galvojimo išmetė.
Rūta uždengė burną delnu. Lina žengė žingsnį atgal. Tyloje girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas ir lietaus šlamėjimas už lango.
Aušra pakėlė akis.
Tikriausiai galvojat, kam aš visa tai kaupti, ramiai tarė ji. Nes gyvenime nieko nereikėtų švaistyti. Kiekviena atraiža gali turėti prasmę, jei tik kas nors jai ją suteiks.
Pasilenkė ir pakėlė mažą geltoną suknelę, susiūtą iš trijų skirtingų audinių. Apačioje, prie krašto, buvo išsiūti smulkūs gėlių raštai balti ir mėlyni.
Šie drabužiai ne man, tyliai pridūrė ji. Siuvu juos vaikams iš vaikų namų prie miško. Jie neturi nieko savo. Norėjau, kad bent akimirkai jausis kaip visi gražūs, svarbūs, pastebėti.
Dirbtuvėse niekas neatsiliepė. Lina nuryjo seilę.
Tų vaikų namų? Tų prie senojo kelio?
Aušra linktelėjo.
Taip. Kiekvieną mėnesį palieku maišą prie vartų, naktį. Nenoriu, kad žinotų, kas tai atneša. Tai nesvarbu. Svarbu tik tai, kad ryte jie turi kuo apsirengti.
Rūta nubraukė ašaras delnu. Nebebuvo juokų. Kampe kėlėsi garai iš lygintuvo, kaip tylus dūmas.
Aušra kalbėjo toliau, lyg šnibždėtų sau pačiai:
Iš pradžių norėjau tik ką nors kurti. Ką nors iš nieko. Bet kai pamačiau tuos vaikus, kaip jie stovi prie tvoros ir žiūri į praeivius, supratau, kad svarbu ne audinys, o šiluma rankose, kurios jį sujungia. Nuo to laiko nebeišmetė
