Mamyte, vėl visa naktį šviesa degė! suirzęs sušuko Tomas, įbėgdamas į virtuvę.
Ech, užmigau, sūneli Žiūrėjau serialą ir taip užsnūdau, kaltai nusijuokė motina.
Jau tavo amžiuje reikia miegoti naktimis, o nešvaistyti laiką prie televizoriaus!
Mama tylėdama nusišypsojo, nieko neatsakė. Suspaudė chalata krūtinę, kad nesimatytų, kaip nuo šalčio dreba.
Tomas gyveno tame pačiame mieste, tačiau užsukdavo retai. Tik tada, kai turėdavo laiko.
Aš tau atnešiau vaisių ir tų vaistų nuo kraujo spaudimo, greitai tarė jis.
Ačiū, sūnau. Tegu Dievs tave laimina, švelniai atsakė ji.
Ji norėjo paliesti jo veidą, bet jis atsitraukė skubėjo.
Turiu bėgti, darbo susitikimas. Paskambinsiu šiomis dienomis.
Gerai, sūnau. Saugokis, pašnibždėjo ji.
Kai durys užsidarė, motina ilgai žiūrėjo pro langą, stebėdama, kaip jos sūnus nyksta už gatvės kampo. Uždėjo ranką ant širdies ir tyliai tarė:
Saugokis nes man neliko ilgai.
Kitą rytą paštininkas įdėjo ką seną pašto dėžutę.
Ona lėtai nuėjo prie vartų, išėmė pageltusį voką su pažįstamu raštu. Ant jo buvo užrašyta:
Mano sūnui Tomui, kai manęs nebebus.
Ji atsisėdo prie stalo ir pradėjo rašyti, ranka truputį drebėjo:
Mano brangusis,
jei tik skaitai šias eilutes, reiškia, aš jau nespėjau tau visko pasakyti.
Žinok: mamos nemiršta. Jos tiesiog slepiasi savo vaikų širdyse, kad jiems nebūtų skaudu.
Ji padėjo rašiklį, jos žvilgsnis sustojo ant senos nuotraukos mažas Tomas su nubraižytais keliais.
Atsimeni, sūnau, kaip nukritai nuo medžio ir sakėi, kad daugiau nebekopsi?
O aš tave išmokiau atsistoti.
Būtent taip norėčiau, kad mokėtum atsistoti ir dabar ne kūnu, o siela.
Ji tyliai apsiverkė, sudėjo laišką į voką ir parašė:
Padėti prie vartų tą dieną, kai aš iškeliausiu.
Po trijų savaičių skambutis sutrikdė tylą.
Ponas Tomai, čia slaugė iš ligoninės Jūsų mama šiąnakt atsisveikino su gyvenimu.
Jis tylėjo. Tiesiog užmerkė akis.
Kai atvyko į jos namą, ore kabojo levandų ir tylos kvapas. Ant stalo stovėjo jos mėgstamiausia puodelis su lūpų atspaudu. Pašto dėžutėje vokas su jo vardu.
Viduje jos raštas:
Neverk, sūnau. Ašaros neatgaus to, kas prarasta.
Spintoje palikau tavo mėlyną megztinį. Daug kartų jį skalbiau jis kvepia vaikyste.
Tomas neišlaikė. Kiekvienas žodis skaudino kaip prisiminimas, kurio nebegalima pataisyti.
Nekaltink savęs. Aš žinojau tu turi savo gyvenimą.
Bet mamos gyvena net ir iš savo vaikų dėmesio atraižų.
Tu retai skambinai, bet kiekvienas pokalbis man buvo šventė.
Nenoriu, kad tau būtų liūdna. Tiktai noriu, kad atsimintum:
aš visada tavimi didžiavausi.
Pabaigoje buvo užrašyta:
Kai tau bus šalta uždėk ranką ant širdies.
Jausi šilumą. Tai aš dar plakusi tavyje.
Jis krito ant kelių, prispaudęs laišką prie krūtinės.
Mamyte kodėl taip retai atvažiuodavau?.. sušnibždėjo.
Namas atsiliepė tyla.
Jis užmigo tiesiai ant grindų.
Pabudus, pro senas užuolaidas į kambarį ėmė žaibi saulės spinduliai. Jis atsistojo ir pradėjo glostyti daiktus puodelius, nuotraukas, jos seną kėdę. Šaldytuve rado užrašą:
Tomai, pagaminau balandėlių ir sudėjau į šaldiklį. Žinau, kad vėl pamiršai pavalgyti.
Jis vėl apsiverkė.
Dienos bėgo, tačiau ramybė neatėjo.
Eidavo į darbą, gyveno, tačiau mintys liko ten name su geltonomis užuolaidomis.
Vieną savaitgalį jis grįžo.
Atidarė langą, o į kambarį įskrido paukščių giesmė.
Į kiemą įėjo paštininkas:
Laba diena, pone Tomai. Nuosirdžiausios užuojautos.
Ačiū
Jūsų mama paliko dar vieną laišką. Sakė atiduoti, kai vėl čia apsilankysite.
Jis paėmė voką, atidarė ir perskaitė:
Sūnau,
jei grįžai, reiškia, pasiilgai.
Aš palikau šį namą tau ne kaip paveldą, o kaip gyvą prisiminimą.
Padėk gėles ant palangės. Užvirk arbatos.
Ir nepalik šviesos tik sau palik ir man. Galbūt iš tenai ją pamatysiu.
Jis nusijuokė per ašaras.
Mamyte šviesa degs kiekvieną vakarą, pažadu.
Išėjo į kiemą, pakėlė galvą į dangų. Jam pasirodė, kad debesyse jos siluetas baltame chalate su gėlėmis.
Tu išmokei mane gyventi, mamyte Dabar išmokyk kaip gyventi be tavęs.
Praėjo metai.
Namas išliko šiltas, gyvas.
Tomas dažnai užsukdavo laistydavo gėles, taisydavo tvorą, užverdavo arbatinuką lyg dviem.
Vieną kartą jis atsivežė savo penkiametį sūnų.
Čia gyveno tavo senelė, tarė jis.
O kur ji dabar, tėti?
Ten, aukštai. Bet ji mus girdi.
Berniukas pažvelgė į dangų ir pamojavo ranka:
Senelė! Aš tave myliu!
Tomas nusijuokė per
