Mano mama pasakė, kad turiu atsikratyti kūdikio, ir dabar niekada nebusim vaikų.
Mano amžius buvo šešiolika, kai susižavėjau Mariusu, mokyklos draugu, į kurį įsimylėjau visas širdies gylį. Buvome kartu jau metus, kai netikėtai sužinojome, kad laukia kūdikis. Abu susiraukėme tikrai nebuvo plano pasakyti šiems naujokams tėvams. Kai mano tėvai pagaliau sužinojo, jų veidai pavirto kaip laiptų laiptelių nuogų šviesa.
Mūsų šeima visada buvo laikoma pavyzdžiu. Aš vienintelė dukra, puikiai sekau mokslus, o Marius taip pat ne tik geras mokinys, bet ir šuns draugas Bėgikas. Tėvai svajojo, kad mes abu pateksime į geras studijas, baigsime jas sėkmingai ir tapsime gerai dirbančiais žmonėmis. Mažylis, žinoma, šį planą tikrai sugadintų.
Todėl mama šiuo metu, dar ne per vėlai, priverstinai paskatino mane atlikti abortą. Viskas praėjo sklandžiai, ir netrukus grįžome į įprastą gyvenimą, kartu susitinkame, baigėme mokyklą, įstojome į universitetą, o po metų susituokėme. Tėvai mus neapsunkino.
Vėliau vėl sužinojome, kad laukia dar vienas kūdikis, ir visi džiaugėsi kaip per Kalėdas. Bet likimas turėjo kitų planų šeštąjį mėnesį pradėjau kraujuoti, o mažytis iškilo su vos pusiau kilogramo svoriu. Po trijų valandų jam jau nebuvo.
Gydytojai nepakėlė kraujavimo, todėl turėjo pašalinti mano gimdą. Dabar niekada nebegalėsiu turėti vaikų. Mano mama apsilankė ligoninėje, verkė ir sakė, kad gieda, jog apgailestauja, kad prieš keletą metų privertė mane daryti abortą. Žinote, tai nepadeda man jaustis šiek tiek geriau.
Praeita negrįžtama, klaidų neįmanoma ištaisyti. Dabar negaliu būti mama, ir vaikai išliks tik nuotraukose. Nežinau, ar aš ir Marius išlaikysime santuoką ir rasti laimės. Jie visgi sakė, kad be vaikų šeima nėra pilna, bet kartu galime prisiminti, kad kartais gyvenimas turi ir savo ironiją kai viskas atrodo linksma, netikėtai pasikeičia spalva.
