Ričardas Petrauskas, septyniolikos metų jaunuolis, jaudinėjo dėl to, kad jo šešiasdešimt penkerių metų mama, Ona Petrauskienė, buvo pavadinta senyva mokyklose. Mokyklos kieme, kai jaunatviški tėveliai su šypsenomis pasiėmė vaikų šunį, po jų pasirodė limpanti močiutė Sofija, o Ričardas susiraugo kaip įvaizdinis šešėlis, šnipinėjantis iš savo lūpų.
Vaidinuojant sapnų labirintą, Ričardas kartą išbėgo iš Vilniaus senojo buto, dingęs savaitėmis kaip migla tarp Neries bangų. Jo draugė Aistė, kurios vardas skamba tik Lietuvos dainų širdyje, nuolat šaukdavo: Sutik savo šešėlį, nepasiduok šioje tamsioje naktyje! bet Ričardas jautė, kad ji įkandė jo sielą kaip šaltas vėjas.
Vieną rytą, kai durų spynelė skambėjo tuščiai, kaimynė iš anksto išgijo, kad Aistė patyrė infarktą Kauno ligoninėje, ir kad visa tai Ričardo kaltė. Juk jo nekantrus šokas sukelė vėjų švilpimą, bet Aistė neišmetė jo iš gyvenimo laiptų.
Po šalto, druskingo vėjo dieną, Aistė rado šiukšlių dėžėje mažą pynimą vaikas, kuriuo buvo susisukta likimo gija. Ji jį įdėjo į savo širdį, kaip į skaidrų vandenį, ir pradėjo jo auklėti kaip savo sūnų, o Ričardo šeima paliko jį mirti tarp šlamšto, kaip nepastebėtą žvėrą. Dėl šios skausmingos meilės Aistė subrendo greičiau, nei įprasta, ir jos plaukai ėmė vilkti baltą dūmą, kai Ričardas dar buvo paauglys.
Sūnus, jausdamas nuodėmės skausmą, bėgo į Kauno ligoninę, kur jo mama gulėjo tarp baltų lapų ir šviesos spindulių. Jis sugriausdamas, užlendo ant kelių, bučiniu lūpą prisiliesdavo prie jos rankų, verkdamas: Atleisk man, mam O Ona, kaip šiltas pavasario lietus, nusišypsojo ir švelniai nušluotė jo ašaras, nes jis buvo jos sūnus, net ir sapne, kur laikas tarsi ištikimas skaidrus vanduo teka atgal į šaltinį.
