Mano žmonos dėdė paliko mano žmonai butą paveldėjimui. Tas butas mažas, bet pačiame Vilniaus centre. Mes su žmona turime tris vaikus. Vyriausia dukra, vardu Raminta, šiuo metu devyniolikos metų ir studijuoja universitete. Vidurinysis, mūsų sūnus Paulius, dvylikos metų, o jaunėlis Domas penkerių. Gyvename erdviame trijų kambarių bute, todėl visi kol kas turi pakankamai vietos.
Pastaruoju metu su žmona pykstamės būtent dėl to paveldėto buto. Aš pasiūliau, kad dukra galėtų ten gyventi, nes jau suaugusi, galbūt greitai kurs savo šeimą. Tačiau mano žmona griežtai nesutinka jos nuomone, toks sprendimas būtų visiškai nesąžiningas jaunesniųjų brolių atžvilgiu. Ji sako, kad protingiausia būtų butą parduoti, o gautus pinigus tolygiai padalyti tarp visų vaikų. Jei elgsimės pagal žmonos idėją, kiekvienas vaikas gautų po maždaug 15 000 eurų, tačiau mano nuomone iš tokių pinigų nieko rimto nenusipirksi nebent kažkuriam pavyktų įsigyti labai pigų naudotą automobilį.
Esu įsitikinęs, jog geriau turėti lašą garantijos nei viltingą pažadą bent vienam vaikui užtikrintume stogą virš galvos. O kai sūnūs užaugs, gal surasime būdų padėti jiems taip pat. Žmona laikosi priešingos nuomonės ir mano, kad jei Raminta gaus butą, brolių ir sesers santykiai taps įtempti ir vaikai niekada normaliai nesutars. Man atrodo, kad vaikai šito konflikto esmės dar nesupranta, tad turime laiko išmąstyti sprendimus ir dėl jų ateities.
Kol kas nei Ramintai, nei sūnums apie šiuos svarstymus nekalbėjome. Ir taip galvojame daug, nes paliktam butui reikia didžiulio remonto jo būklė tokia bloga, kad dabar ten gyventi būtų neįmanoma, o lėšų remontui šeimoje paprasčiausiai neturime.
Kartais pasimetu kurioje pusėje yra teisybė? Gal turėčiau ir toliau laikytis savo nuomonės, ar visgi protingiau sutikti su žmonos siūlymu? O galbūt yra trečias kelias, kurio mes abu neįžvelgiame? Gal kas iš skaitančiųjų pastebi ką nors daugiau nei mes su žmona šiandien matome?
