Marius yra jaunas vyras, bet niekas jo nepažįsta. Visi laiko jį kaip skurdų vartų sargą, kuris dirba ilgas valandas prie Neries pakrantės dvaro, kad išgyventų. Iš tiesų Marius yra milijardierius, bet jis nusprendė gyventi paprastai, ieškodamas tikro, nepiniginio meilės.
Jis pavargęs nuo moterų, kurios jo pinigus tikrina, nusprendžia atsisakyti prabangos ir drabužių, pradėti dirbti paprastą darbą. Kiekvieną dieną jis stovi dvaro vartų prieėjime, uždirba tik tiek, kad galėtų pasigerti kavos. Darbas sunkus, bet jis nesiskundžia.
Šalia dvaro stovi nedidelė kavinė Skanausis. Jos savininkė šarminė, bet darbšti ponia Aida, dirba kartu su dukra Giedrė ir jos seserimi Viltė. Viltė nuo vaikystės gyvena kartu su Aida, nes po tėvų mirties ją priėmė jos dėdė, tačiau jos žmonos nepaklūsta.
Kiekvieną popietę Marius ateina į kavinę pasimaitinti. Viltė pastebi, kad jis visada užsako maistą be mėsos. Pirma galvoja, kad jam tiesiog nepatinka, bet po kelių dienų klausia švelniai: Kodėl niekada neperkate mėsos? Marius šypsosi, bet atsako: Nėra pinigų. Viltė jaus jausmingą užuojautą: Jūs sargas, tiesa? Jis linkteli galvą. Taip, tik pradėjau darbą, sunku. Viltė prisimena savo gyvenimo sunkumus ir nuleidžia galvą.
Kitą dieną Viltė tyliai įdeda vieną smulkų vištienos gabalėlį į Marius lėkštę ir šnibžda: Niekada niekam nesakyk. Jis nustebęs, bet priima gabalėlį, pasimaitina ir skonis jam primena seną, džiaugsmingą jausmą. Kiekvieną popietę ji tai daro po vieną mažą mėsos gabalėlį. Palaipsniui Marius pradeda laukti pietų ne tik dėl maisto, bet dėl Viltės šypsenos.
Vieną vakarantį, kai kavinė užsidaro, Marius stovėjo prie vartų. Viltė išeina, jis švelniai giliai kvėpuoja ir sako: Ačiū už viską. Viltė juokiasi: Tai tik mėsa. Jis atsako: Tai ne tik mėsa, tai gerumas. Jie šypsosi, o Viltė sako: Atsimink, kai tapsi turtingu vartų sargu, grąžink man. Jis šypsosi ir jaus, kaip šis paprastas gestas pakeitė jo gyvenimą pirmą kartą kažkas jam rūpėjo ne už pinigus, o už tai, kas jis yra.
Kitą rytą Viltė vėl įdeda mėsą į Marius pakelį, žinodama, kad tai rizikinga, bet jos širdis nesutrukdo. Kai jos seserė Giedrė įeina į kambarį, ji pakelia ranką, sako: Tai sargui, aš jam gailiuosi. Giedrė skeptiškai pakelia antakį, bet Viltė tvirtai sako: Niekas nereikia žinoti. Giedrė nusijuokia ir bando išnaudoti situaciją, bet Viltė bėga iš virtuvės, šaukdama: Mama, mama, ateikite! Ponia Adomėja, Viltės teta, įsiveržia į kavinę ir rėkia: Ką čia darai, Viltė? Pasisuka įmušimas, Viltė neatsako, o ponia Adomėja ją smogia, šaukdama: Tu neturėtum tingėti, o tu mane apgaudinėjai!
Viltės dėdė, turtingas verslininkas, grįžta namo ir iš karto pašaukiamas. Jis bando ją iškristi, bet Viltė bėga į vidų, kur jaučiasi kaip šaldyta. Jų tėvas grįžta į sūrių namus, o ponia Aida kviečia Viltę į darbą. Viltė pasikliauja viena galimybe pasiimti kelias eurų banknotų iš dėdės stalčiaus. Ji dings, kad padėtų Mariui sumokėti nuomą, kurios dar nėra.
Viltė pasitiki, kad turės pakankamai, bet kai grįžta, jos dėdė jau laukia ryšio. Jis griežtai klausia: Kur rasi šias pinigines? Viltė prisipažįsta: Iš dėdės. Jis griežtai bando ją atgauti, bet Viltė nesugeba. Jis sumuša ją ir priverčia grąžinti pinigus, tačiau Marius, matydamas, kad tai nebus teisėta, sako: Negaliu priimti pavogto. Viltė nusiskundžia, bet Marius neleidžia jai eiti į kalėjimą, tarsi apsaugo ją.
Po kelių dienų Viltės dėdė be dėmesio iškauna laiką į autobusą, bando pabėgti. Policija ją gaudžia, susitinka su Marius ir jo tėvu, kurie atskleidžia, kad Viltė gyveno ne taip kaip sakė, ir kad jo tėvas policijos komisariatas juos pasitikės. Galiausiai, dėdė ir jo žmona yra sugriuvę kalėjime, Viltė išsiveržia ir grįžta pas Marių. Jie susitinka prie vartų, pasakojasi apie viską, ir Marius prisipažįsta, jog nori būti su ja visam gyvenimui.
Marius išvežamas į savo šeimos dvarą, kur jo mama, ponia Izabelė, pradeda pripažinti klaidą ir priima Viltę kaip savo dukterį. Jo tėvas, vyriausiasis Richardas, džiaugiasi: Marius, mes esame su tavimi. Pasikeičia visių santykiai, ir po trijų dienų jie susitinka vestuvėse. Viltė neša balta suknelė, Marius laukia prie altoriaus, ir juos pamaldauja visas bendruomenė, džiaugdamasi jų laime.
Po metų jie kartu kuria gerą gyvenimą Marius valdo didžiulę įmonę, Viltė įkūrė labdaros organizaciją, padedančią vaikams ir netekusioms šeimoms. Gražina, kuri išėjo iš šešėlių, tampa socialine darbuotoja, padeda kitoms mergaitėms ištrūkti iš prievartos. Ponia Izabelė tampa Viltės didžiausia palaikymų, o Richardas visada šypsosi, matydamas, kaip jų meilė peržengia visus materialius apribojimus.
