Kai tik įžengiau į lėktuvą, iškart pastebėjau mūsų vietos jau buvo užimtos.
Su žmona planavome aplankyti gimines Vilniuje. Įsigijome du bilietus, sąmoningai pasirinkę vietas taip, kad galėtume sėdėti šalia, su langu šone, o tarp mūsų nieko nebūtų.
Lėktuve buvo trys sėdynių eilės, tad kruopščiai išrinkau vietas, kad galėtume ramiai pasigrožėti debesimis pro langą. Tačiau tik užlipę į lėktuvą pastebėjome mūsų numeris pažymėtas ties sėdynėmis, kur jau įsitaisiusi moteris, o jos penkerių metų sūnus žvalgėsi laimingas, pasodintas būtent prie lango. Akimirką maniau, gal ji suklydo ir susimaišė numeriuose.
Atsiprašau, jūs sėdite ant mūsų vietų, ramiai pasakiau.
Moteris nė nekrustelėjo. Žmona mandagiai pakartojo, tačiau tada ji šaltai atšovė:
Mano sūnus labai norėjo sėdėti prie lango. Kas greitesnis, tas geresnių vietų pasirenka. Mes nesitrauksime galite sėstis viduryje, ten laisva.
Atsiprašau, bet aš specialiai pirkau šias vietas su langu. Prašyčiau užimti jums priklausančias vietas, nereikėtų daryti scenų.
Nematau, kad vaikui būtų lengva persėsti sureaguos blogai. Ar jūs neturite vaikų? Pažiūrėkite, jūs juk suaugę žmonės.
Nusprendėme nekelti triukšmo kreipėmės į stiuardesą. Tik jai paprašius, moteris su vaiku pagaliau persėdo į jiems priklausančias vietas.
Jei ji taip norėjo vietos prie lango vaikui kodėl nepasirūpino tuo iš anksto? Sakytum, paprasčiausias savanaudiškumas.
Džiaugiausi, kad stiuardesė greitai išsprendė situaciją, nes ginčas galėjo užsitęsti ir sugadinti kelionės nuotaiką. Kiti keleiviai palaikė mane nieko negražaus nedariau, tik ramiai išsprendžiau nesusipratimą.
Negaliu suprasti, kodėl kai kurie tėvai įsivaizduoja, kad specialios taisyklės galioja tik jiems. Mes irgi turime vaikų, tačiau neperšokame kitų, neužimame svetimų vietų, nesistengiame apeiti tvarkos.
Likusi kelionės dalis praėjo sklandžiai giliai viliuosi, kad ateityje ši moteris tiesiog laiku nusipirks norimą bilietą ir nevers kitų jaustis nepatogiai.
