Mergina rūpinosi kaimynės močiute, visi galvojo, kad tikisi paveldėti turtą, bet visi klydo.
Jurgita neturėjo tėvo jis paliko jos motiną dar tada, kai Jurgita buvo visai maža. Laimei, jai liko mama ir senelis, kurie rūpinosi jos vaikyste. Bet likimas buvo niūrus kai Jurgitai sukako dešimt metų, jos mama išėjo į Amžinybę dėl vėžio. Tada jai liko tik senelis, kuris tapo jai ir tėvu, ir seneliu, ir viskuo, kas galėtų užpildyti namus.
Jos močiutė mirė dar prieš mamą taigi visos šeimos Jurgitai teliko senelis. Ji jau buvo suaugusi, dirbo ir rėmė senelį, kuris pastaruoju metu vis silpnėjo ir nebekėlėsi iš lovos. Jurgita suprato, kad jo laikas po truputį baigiasi.
Jurgaite, turiu tavęs prašymą, vieną vakarą tyliai prabilo senelis.
Koks? paklausė švelniai.
Ar prisimeni, tavo močiutė turėjo gerą draugę, kaip seserys buvo. Kai močiutė dar gyva buvo, ta draugė vis ateidavo, padėdavo. Po močiutės mirties aš eidavau pas Oną. Prašau tavęs nepalik jos vienos. Jei manęs nebeliks, pažadėk man, kad pasirūpinsi Ona.
Pažadu.
Kitą dieną senelis iškeliavo, ir Jurgaite liko viena. Ji pradėjo lankytis Onos namuose, padėjo jai su buitimi, gamindavo valgyti. Keista, bet Ona turėjo giminaičių niekas visiškai ja nesidomėjo. Praėjo treji metai, Ona mirė, ir staiga jos artimieji užplūdo butą.
Per laidotuves visi giminaičiai suko po butą, ieškojo aišku, ko pinigų. Jurgita iš buto išsinešė tik Onos nuotrauką ir išėjo. Kitą rytą jos namų durys tyliai pravėrė mirusiosios sesuo.
Jurgita, yra toks reikalas
Kas nutiko?
Ona paliko tau testamentą. Bet juk tu jai niekas. O mes jos tikri giminės. Nepagalvok, kad aš ja rūpinausi, tiesiog gyvenimas sunkiai susiklostė. Kaip nors tau užmokėsiu.
Gerai. Sumokėk.
Ar Jurgita viską atidavė giminėms? Ne. Ji viską paaukojo vaikų namams tegul sapnas virsta šviesa tiems, kurie labiausiai to stokoja.
