Aleksai, aš tavęs nesuprantu! Tu galvoje susimaišei? Ką reiškia – išeinu? – Tai ir reiškia. Jau seniai turiu meilužę! Ji už mane jaunesnė 16 metų! Ir nusprendžiau, kad su ja man geriau! – Ji tau dukra galėtų būti! – Nieko panašaus! Jai jau 20. Aleksas priėjo prie jos. – Be to, Valerijos tėvas labai turtingas. Pagaliau galėsiu gyventi taip, kaip visada svajojau! Supratai? O paskui ji man pagimdys vaiką, ne taip, kaip tu! Kiekvienas jo žodis skaudžiai smigo į Rasą. Ji suprato, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes jie neturėjo vaikų. Tačiau ji net negalėjo įsivaizduoti, kad viskas vyks taip žeminančiai. Su Aleksu jie pragyveno beveik 15 metų. Būta visko, kaip ir visose šeimose. Tačiau Rasa visad manė, kad šeimoje svarbiausia pagarba – be jos tiesiog niekaip. – Na, Rasa, bent jau dėl padorumo paverktum, o tai kažkaip nejaukiai jaučiuosi. Moteris išdidžiai pakėlė galvą. – Kodėl turiu verkti? Aš labai džiaugiuosi už tave! Tikrai! Bent vienas iš mūsų pasieks savo svajonę. Vyras suraukė antakius. – Kodėl tu vis minėji savo teptukus? Čia juk ne darbas, o išvis niekas! – Na taip, tai hobis. Bet jei dirbčiau mažiau, o tu uždirbtum daugiau, ir aš galėčiau užsiimti tuo, ką myliu. – Oi, baik. Kuo tau dar užsiimti? Vaikų juk nesusilauki. Dirbk ir dirbk. Ji atsisuko į Aleksą, kuris bandė užsisegti lagaminą. – O klausyk, Aleksai, ta tavo nauja… Pasija. Juk dirbti irgi neketina, kaip jūs gyvensit? Tu irgi nelabai mėgsti. – O čia jau ne tavo reikalas! Bet šiandien aš geras – papasakosiu. Mūsų pinigų užteks neilgai. O paskui, kai Valerija lauksis, jos tėtis mums tiesiog pinigais nubarstys! Būsi ramiai! Aleksas uždarė lagaminą ir išėjo iš buto, trenkęs durimis. Rasa susiraukė – ji nemėgo garsių garsų. Vėl atsisuko prie lango. Prie pat laiptinės privažiavo raudonas gražus automobilis. Iš jo iššoko jauna mergina, puolė Aleksui ant kaklo. Aišku, visos laiptinės bobutės akimis spoksojo į šitą sceną. Va šunsnukis, negalėjo išeiti tyliai, kad tik manęs nepažemintų. Keista, bet dabar Rasa pajuto palengvėjimą. Pastaruoju metu jų gyvenimas buvo vienas didelis farsas. Aleksas praktiškai nebegrįždavo nakvoti namo. Ji viską suprato, bet pati užbaigti šitą šeimos mazgą niekaip negalėjo. Ji paėmė telefoną. – Rite, labas. Kokie planai vakarui? Draugė nustebo. – Nesikertu, tu jau išlindai iš savo depresijos? – Ai, baik. Nebuvo jokios depresijos, tik liūdesėlis. Gal vakarą kur praleidžiam? Išgersim, pasėdėsim, juolab proga ypatinga. Porai sekundžių ragelyje stojo tyla, paskui Rita atsargiai paklausė: – Rasa, ar tau viskas gerai? Kokius šiandien vaistus gėrei? Gal nuo galvos, gal nuo temperatūros? Beje, temperatūros nesimato? – Rita, gana! – Jei rimtai, žinoma, aš už! Nusibodo tą tavo rūgščią fizionomiją žiūrėt! – Kas? Negali? – Ne tame reikalas. Kaip tave Aleksukas išleis? O kas jam maistą ant sofos nuneš, nosį išvalys? – Rite, septintą – „Deimante“! Rasa padėjo ragelį. Kada nors ji tą savo draugę užmuš – ir tai bus greit. Rasa nusišypsojo pati sau. Jai norisi ką nors su ja padaryti nuo pat pažinties pradžios. Tiesa, tai draugystei netrukdė. Rasa griebė rankinę ir išskubėjo pro duris. Jau pietūs, o tiek daug reikia suspėti. Rita nekantriai spoksojo į laikrodį. Rasa niekada nevėlavo, o dabar jau penkios minutės pavėluota. Kai į restoraną įėjo draugė, Rita net išsižiojo. Beje, išsižiojo ir visi kiti. Rasa visada nešiojo ilgus plaukus. Supindavo į kuoduką. Dabar jos trumpas šviesus kare. Rasa beveik nenaudojo kosmetikos. Tik blakstienų tušą ir kremą po vonios. O dabar veidas nepriekaištingai nudažytas. Rasa mėgo kelnes, bet atėjo laisva suknele, kuri daugiau išryškino figūrą nei patys aptempti džinsai. – Rasa, nu ir reikalas… Rasa triumfuojančiai pastatė rankinę ant kėdės ir atsisėdo. – Patinka? – Dar kaip! Atjaunėjai kokiais dešimčia metų. Tik nesakyk man, kad tu išvarei savo Aleksuką! – Nesakysiu – jis pats išėjo. Porą akimirkų draugės žiūrėjo viena į kitą, o tada prapliupo juoktis. Po pusvalandžio joms atnešė gėrimų nuo šalia sėdinčio vyro. Jis buvo keliais metais vyresnis už jas. Rita gudriai pažvelgė į Rasą: – Nu va, jau gerbėjai! Rasa šyptelėjo ir pamojavo vyrui ranka – kviesdama prie jų staliuko. Rita išpūtė akis: – Šiandien tu man tikrai patinki! Jos užsibuvo iki vėlumos. Vyrą vadino Igoriu – linksmas, sumanus, neįkyrus ir labai simpatiškas. Pavežęs Ritą iki taksi, jis pasiūlė palydėti Rasą. – Esu pasiryžęs pėsčiomis eiti per visą miestą! Mašiną turiu, bet vairuoti tokios būklės nesėdu. – O nereikia viso miesto perėjti – aš gyvenu už dviejų sankryžų. Iki Rasos namų jie atėjo jau paryčiais. Kur tik nevaikščiojo, apie ką tik nekalbėjo. – Rasa, o aš taip ir nepaklausiau, ką jūs vakar šventėt. Tik nepasakyk, kad tau buvo gimtadienis, nes tada turėčiau dovaną dovanoti! – Ne… Nors, kaip čia pasakius… Mane vakar vyras paliko. Ir Rasa nusišypsojo pačia žaviausia šypsena. Igoris nustebęs pažvelgė. – Na tu, Rasa… Tu tikrai moki nustebinti. Po trijų savaičių Rasa ir Rita sėdėjo kavinėje. – Rasa, kaip sekasi su Igoriu? Moteris nusišypsojo. – Rite, atrodo, niekada nebuvau tokia laiminga. Žinai, aš jam nieko neslepiu. Jis vienu kairiu tvarkosi su mano visais išgyvenimais. – Bet tave kažkas vis tiek graužia? – Ale… Aleksas nenurimsta. Nežinau kodėl, bet atsiuntė kvietimą į vestuves. – Na va… Ko gi jis nori? – Gal nori pamatyt verkiančią, nelaimingą buvusią žmoną. O gal naujajai žmonai parodyti. – Va šunsnukis… Rasa, nuvažiuok su Igoriu. Užsuk, pasveikink ir išeik. Svarbiausia – pakiši jam nosį į savąjį gyvenimą! …Aleksas žiūrėjo į Valeriją. – Tu tokia graži… – Žinau. Kaip manai, tėtis ateis? – Kaip jis gali neateiti, juk tu jo duktė… – Duktė… Jau metus nė cento, vis verčia mane dirbt. Toks tas tėtis. Aleksas ją apkabino. – Nenusimink, niekur nesidės – duktė tu gi! Vestuves darė iš paskolos. Ir Aleksas, ir Valerija buvo tikri – tėtis atleis savo nelabai gerai dukrai ir atsuks pinigų kranelį. – Aleksai? – O tavoji ateis? – Įsivaizduoji, taip! Vakar skambino. – Netikiu! – Tikrai! Manau, ateis prašytis atgal. – Tikriausiai. Oi, kaip man patinka tokios scenos! Kai Rasa paaiškino Igoriui, ko iš jo nori, jis nustebo. – Kelią valandą, sakai, ta jų puota? – Antrą. Kodėl, užsiėmęs? – O kaip tavo buvusį vadina? – Aleksas. – Nu, žiūrėk tu man… Aišku, važiuosiu su tavim. Jis viską papasakojo tik pakeliui į iškilmes. Rasa buvo taip nustebusi, kad net nebandė nieko keisti. Jie ėjo taku prie jaunųjų stalo. Rasa laikė Igorį už parankės ir išdidžiai šypsojosi. Tuo metu Aleksas ir Valerija atrodė toli gražu ne laimingi. Jie priėjo. Valerija sušnabždėjo: – Tėti? O Aleksas tik išspaudė: – Rasa? Jis jos net nepažino. Nemanė, kad jo žmona gali taip atrodyti. Igoris padavė dukrai gėlių, voką ir tarė: – Labai gerai, kad ištekėjai ir tapai savarankiška! O mes su Rasa ruošiamės pakeliauti po pasaulį. Jis atsisuko į Aleksą: – Jūs suprantate, kad jūsų būsimai uošvei irgi reikia pailsėti? Tad perduodu savo dukrą į jūsų geras rankas. O mums – atleiskite, metas eiti. Jie išėjo iš restorano. Rasai norėjosi juoktis, bet nežinojo, kaip Igoris priims tą juoką. O jis staiga atsisuko į ją: – Supranti, tau dabar teks už manęs tekėti! Rasa susimąstė. Paskui rimtai tarė: – Na, jei reikia – tai reikia… Jie apsikabinę nuėjo prie mašinos. O Igoris jau telefonu užsakė bilietus kur nors, kur šilta ir yra jūra.