Svetima laimė Anna darbuojasi savo darže – šiemet pavasaris ankstyvas, nors tik kovo pabaiga, jau visas sniegas nutirpęs. Suprantama, kad šalnos dar sugrįš, bet kol saulutė kaitina, Anna išeina laukan: nori kažką nuveikti, paremontuoti šlubuojančią tvorą, pataisyti malkinę. Mintyse jau pasiryžusi priglausti vištas, paršelį, net šuniuką ir katę. „Gana, atėjau į protą“, – šypteli Anna, – „jau užtenka klajonių“. Trokšta kuo greičiau suarti daržą, pasirūpinti lysvėmis, kvėpuoti gimtosios žemės kvapu – lyg vaikystėje, basomis bėgti po šviežiai suartą dirvą, grimzti į drėgną, šiltą, kaip pūkas, žemelę. „Dar pagyvensim…“ – neaišku kam ištaria Anna. – Laba diena. Anna net krūpteli – prie vartelių stovi mergaitė, paauglė, visiška vaikas. Pilkame lietpaltyje, tokius Annai matyt dovanoja vietos profesinė mokykla, silpni batai, kūno spalvos pėdkelnės – visai ne pagal orą, dar anksti tokiose vaikščioti, pagalvoja Anna. O jaunytė juk, peršals, batai šiaip sau, padas – popierinis, niekam tikę, suspėja mintyse pastebėti Anna. Mergaitė maišo kulneliu, drovisi. – Labas, – sausai ištaria Anna. – Atsiprašau, ar galėčiau pas jus į tualetą? – Na ką, eik, ten tiesiai, tada už kampo. Anna smalsiai stebi nubėgančią mergaitę-dar paauglę. – Ačiū, jūs mane išgelbėjot. Aš buto ieškau… Gal jums reikia nuomininkės, kambario? – Neplanavau. Kam tau? – Noriu kambarį išsinuomoti, bendrabutyje negyvensiu – ten geria, rūko, bernai laksto. – Ir kiek gi moki? – Penkis rublius, daugiau neturiu… – Na, užeik į vidų, užeik, užeik. – Oi, ar galiu dar į tualetą greit nubėgt? – Bėk… – Kaip vardas? – vesdama į namus klausia Anna. – Olia, – sumurkia kaip pelytė. – Tai va, Olia, ko atėjai? – griežtai žvelgia Anna. – Aš… kambario… – Nemeluok man, Olia. Ko atėjai? – Oi, ar galėčiau dar į tualetą… – Ką tu? Mergaiti? – Nežinau, – ašarodama sako mergaitė, – neturiu jėgų kentėti. – Bėk… Anna seka akimis mergaitę. – Bėgioji į tualetą ar dėl rimtesnio reikalo? – Ne, tik truputį, viską skauda… – Prieisim, dabar pasakyk, ko atėjai. Tyla, mergaitė traukia kvapą. – Klausau? Jei vogt atėjai, čia nėra ką. Kas tave atsiuntė? – Niekas, aš pati. Jūs… Ar jūs Samoilova Ana Pavlovna? – Taip, o kas? – Neatpažinot manęs… mama? Tai aš, Olia… jūsų dukra. Anna sustingo, nė vienas raumuo nekrustelėjo ant nugairinto vėjų ir šalčių veido. – Olia… – vos girdimai ištaria Anna, – dukryte… – Taip, mamyt, tai aš… Vaikų namuose man tavo adreso nedavė, sakė – negalima. Bet mokytoja padėjo, padarė užklausą, sužinojom tavo vardą, pavardę, adresą suradome… ir štai aš čia. Anna neverkia, bet ašaros sruvena skruostu. – Olia, Olyt… dukryt… – Mamyt, mamyt, – šūkteli Olia, puolus mamai ant kaklo, – kaip ilgai tavęs ieškojau, mamyt. Rašiau laiškus – jie juokėsi: išdavė, išmetė, kaip daiktą… Aš tikėjau, mamyt… Anna droviai apkabina verkiančią merginą. Jos sukietėjusios nuo sunkių darbų rankos lėtai apglėbia dukrytę Olyčią… Joms žodžių nereikia. Vėliau, prisiminusi močiutės pamokas ir gyvenimo patirtį, Anna dūzgia, sukalvoja vandens, garina krapų antpilą, gydo savo lėliukę, gražuolę Olyčią. Olyte, mielas mano vaikelis, gyvenimo prasmė. Yra dėl ko gyventi, yra… Jis pasiuntė, pasigailėjo, dar ne viskas prarasta… Daržo reikia, paršelio, palte, pinigėlis išlauks. Jau beviltiškai buvo visai norėjusi numirti – bet štai dukrytė, Olyte… *** – Mamyt – Oi – Mamytėle… – Sakyk, lepūnėle. Olyte pasiima mamų pyragėlį nuo stalo – ką tik iškeptą, mamytė apvilko savo gražuolę, pati jaunatviškėja šalia dukters. – Mamuleee – Na kas gi, oi. Mama, aš įsimylėjau… – Oho. – Aha. Jis toks geras… Vania, jis nori su tavimi susipažinti… Anna pagalvojo – štai ir baigsis laimės dienos, Dievas davė, Dievas ir pasiims. – Mamyt, kas tau, mamyt? – Nieko, dukrele… per greit užaugai, nespėjau pasidžiaugti… atleisk, Olyte… – Mamyt, kaip tu gali taip galvoti? Mes su Vaniuku tau anūkų duosim, brangioji. Žinai, kaip tave myliu, kaip ilgai ieškojau… Tu mano mama, brangiausia. Pažintis su Vania praėjo puikiai – kaimo vaikinas, ūkiškas, rimtas, Annai patiko, už tokį ir dukrą drąsu išleisti. Laikai buvo sunkūs: kitiems valgyt nebuvo ką – o pas Anną, Olytę ir Vanių nepritekliaus nebuvo, Anna gerai siuvo, kai fabriką uždarė – į kooperatyvą perėjo, ten neblogai mokėjo, ir Olytę išpuošė, ir žentą. Vania nestokojantis, tvartą pastatė, sienas pakeitė, pirtį pataisė, tvartuką paršeliui, namelis pasidžiaugė, pražydo dar labiau, kai Olytė atsirado. Annos širdis sušilo, užsimanė gyventi triguba jėga – už visus metus, už visą gyvenimą, kurį stengiasi pamiršti, o tik naktimis spaudžia, kad net rauda sulaikyti negali Anna… – Mamyt, kas tau? Skauda? – Ne, vaikeli, eik, miegok… – Mama, galiu su tavim? – Žinoma, Anną glaudžiasi prie sienos, įleidžia dukrytę pagulėti kartu. Mažutė mano, dukrele, meilė širdį drasko. Štai tokia motiniška meilė, ačiū Tau, Dieve, kad leidai pajausti. Vestuves atšventė, jaunieji pas Anną liko gyventi, Anna pražydo kaip aguona. Net darbe pastebėjo – visada griežta Anna Pavlovna šypsenos sulaikyti negali. – Anūkas bus, ar anūkėlė, – kuždėjo kolegėms per pertrauką, – oi, atsirūpinu. Laiminga Anna Pavlovna su savo dukra – taip pavydi kiti. Anūkas! Antašiukas! – Senelės mamai garbei pavadino, Olios močiutė buvo griežta, bet teisinga, – linksma Anna džiaugiasi, laiko kūdikėlį – o širdis džiaugsmu plaka: štai, va štai laimė. Dabar visas mintis – tik apie Antašiuką. Jis geriausias, jis gražiausias. Ir jis, močiutės anūkas, neištrūks nuo babytės. Vania ėmėsi statybos, pridėjo jau namą didžiulį, ir Annai vietos yra – negi be mamos? Vania su broliais įkūrė statybos firmą, atidarė statybinių prekių parduotuvę – tyliai, ramiai gyvena. Vėl džiugi žinia – bus mergytė, anūkė. Annai nėra gražesnės už anūkėlę Marinytę – kokių tik suknelių nesiuvo savo mergaitei. Vaikų juokas namuose nenutyla. Annai viskas gerai, tačiau krūtinę vis dažniau spaudžia, kaip dega… – Mama, mamyte, kodėl nieko nesakei? Kur skauda? – Viskas gerai, vaikyte… *** Vėlu, mes bejėgiai… – Gydytojau, gydytojau, kaip gi čia, ji… Ji… mano mama… – Atsiprašau. Suprantu. *** – Dukryte, Olyte… jau laikas man. Atleisk, per ilgai užsibuvau. Seniai mane nurašė visi, tik tu mane išgelbėjai… kai atejai… mano vaikelis… – Ne, mamyt, netark taip… – Dukryte, turiu ką pasakyti, sunku, nekalbėk tik… Aš ne tavo mama, Olya. Atleisk… – Mama! Niekada niekam to nesakyk, girdi? Tu mano, nenoriu net girdėti – tu mano mama… mamytė. Supratai? – Supratau… dukrele… ten yra sąsiuvinys, mano dienoraštis… atleisk, Onyt… myliu tave. – Ir aš tave, mamyt… Mama… Mama… *** – Ola, pavalgyk… – Taip, Vania… tu eik. Olia sėdi mamos kambary, skaito jos, kaip sakė – sąsiuvinį. Ten jos gyvenimas – Annos. Be gėdos, kreivas, skaudus ir linksmas. Motina griežta, Antonina Karpovna, tėvas žuvo kare. Anutė, Anytė, Anyta-žiedelis. Įsimylėjo vagišiaus… ir, prasidėjo… Sūkurys, kuris užtraukė daugeliui metų, o paskui staiga – senatvė. Strakaliavo kaip žiogas. Vagis pražuvo kalėjimuose – nieko pasauly nebeliko… Būtų vaikelis likęs, jei ne per šalčius sniege sušalo, kai vagiui bėgimą su draugais ruošė – jaunystė, kvailystė… Visko neteko – visko moteriško… Ne vaikelio, nei kačiuko – tik mamos namai liko, apsigyveno, atitirpo, po truputį… Daktarė pasakė – belieka laukti, gal į bažnyčią užsukti… Ir štai lyg dovana – galėjo būti bent kiek mama, patirti, kas tai yra… Dukra, Olytė – viso gyvenimo šviesa… Dievai žino, kiek dar gyvens, – rašo apie save trečiuoju asmeniu – laimėgi, laimė, kaip visi: gyvenu, dirbu. Duktė yra, širdelė mano… liga lyg ir atsitraukė… Dieve, atleisk už prašymą, leisk dar paauginti vaikučius, padėti dukrytei. Atsiduso, iš pradžių bijojo… kad tiesos nesužinotų, kad ne jos mama… ar painiavos ten buvo… Paskui nustojo bijoti, pradėjo gyventi… Pagaliau patikėjo, kad verta. Atleisk, dukryte, brangi, kad pavogiau tave iš tikros mamos. Toks mano – pavogtas džiaugsmas… – Mamyt, – verkia Olytė, – mamyt mano brangioji. Tikiuosi, kad tu mane girdi. Aš žinojau, beveik iš karto supratau. Kai pas tave gyvenau, man pasakė, kad neteisingi duomenys, Anna buvo Ivanovna, ją radau iš smalsumo. Ji pati manęs atsisakė – buvo ištekėjusi, trukdžiau jai, mama… Ji gyva, turi šeimą, jai nerūpėjo… Bijojo – paisydavo, kad kas nepamatytų. Pinigų siūlė, mama… Aš pabėgau… Atmeni, kai sunkiai sirgau tada – man buvo karštligė, mama. Dėkoju Dievui, kad sutikau tave. Taip ilgai tavęs ieškojau. Tu mano mama… Kaip gerai, kad tada buvo klaida, arba gal net ne klaida – ten aukščiau viską žino. Kaip gyventi be tavęs… – Ola, Olyte… – Vania, leisk išsiverkti, kapo mama, ką tu… *** – Seneli, o močiutė Anė buvo gera? – Labai, vaikyte. – Ir graži? – Gražiausia, Anytė. – O kas ją taip pavadino? – Nežinau, tėtis gal ar mama. – Tavo senelis, ar tavo močiutė. – Taip, mano senelis arba mano močiutė. – O mane pavadinai kaip prosenelę, tavo mamą? – Taip, aš ir tavo tėtis, jis labai mylėjo savo močiutę. – O ji mane mato? – Žinoma, mato. Stebi ir visada padės tau. – Myliu tave, prosenelę Anyte, – deda mergaitė pienių vainikėlį ant prosenelės kapo. – Ir aš tave, vaikeli, – šlama beržas, – ir mes tave, atskuba vėjas…

Svetima laimė

Aušra knaisiojosi savo darže sodyboje, šiemet pavasaris ankstyvas dar tik kovo pabaiga, o sniego jau nė kvapo. Aišku, šalčiai dar sugrįš, bet saulutė šildė taip, kad Aušra išėjo į lauką jautė norą kažką padaryti: pasitaisyti virstantį tvoros gabalą, pataisyti malkinę. Reikės vištelių prisivesti, paršiuką auginti, dar šuniuką ir katę. Užtenka, atgyvenau jau tų norų, pati sau juokėsi moteris, užteks.

Norėjosi kuo greičiau suarti daržą, užsiimti lysvėmis, kvėpuoti pažįstamos žemės kvapą, kaip vaikystėje nusiauti ir basomis lakstyti po šviežiai suartą daržą, skęstant drėgnoje, šiltoje ir purioje kaip pūkas žemėje.

Dar pagyvensim, kažkam nežinomam garsiai sumurmėjo Aušra.

Laba diena.

Aušra net krūptelėjo prie vartelių stovėjo mergaitė, paauglė, visai vaikas. Pilkoj striukelėj, iš tų, kurias dalina profesinėse mokyklose, silpnos avalynės, kūno spalvos pėdkelnės. Ne pagal orą, dar anksti taip vėjyje vaikščioti, pamąstė Aušra jaunutė, sušals tuoj, batai menkaverčiai, padukas kaip iš popieriaus pastebėjo iš įpročio.

Mergaitė trypčiojo vietoje, maigė liesas kojeles.

Sveika, sausai tarstelėjo Aušra.

Atsiprašau, ar galėčiau pas jus į tualetą užsukti?

Oho, na eik. Tiesiai, po to už kampo.

Aušra įdėmiai žiūrėjo į nubėgančią mergaitę.

Ačiū, jūs mane išgelbėjot. Aš ieškau kambario nuomai, gal kartais nuomojat?

Nesiruošiau nieko nuomoti, kam tau jo reikia?

Norėjau nuomotis kambarį, bendrabuty nenoriu gyventi, ten geriama, rūkom. Vaikinai lenda.

Kiek turėtum mokėti?

Penkis eurus… daugiau neturiu.

Užeik į namus, užeik, užeik greičiau.

O galima dar į tualetą bėgt?

Bėk…

Kuo tu vardu? klausdama vedė į vidų.

Ligita, sumikčiojo nusiminusi. Ligita… Taigi. Na, Ligita, ko atėjai? Aušra tiesiai žiūrėjo jai į akis.

Aš… tą kambarį…

Nemeluok man, Ligita. Ko tu?

Ar galiu dar į tualetą…

Tu ką, vaikeli?

Nežinau, pravirksta mergina. Nebeturiu jėgų…

Tai bėk…

Aušra nusekė paskui.

Ką, lakstai nusišlapinti ar kas? Gal skauda?

Ne, mosteli, tik slapinuosi, labai skauda… Išsiaiškinsim, dabar pasakyk, ko atėjai.

Mergina tyli, renka drąsą.

Na? Klausau? Jei vogti, tai nėra ko. Kas tave pasiuntė?

Niekas, pati. Jus… Tu Aušra Karalaitė?

Taip. Na ir?

Tu manęs nepažinai… mama? Tai aš, Ligita. Tavo dukra.

Aušra sėdėjo ištiesinta nugara, jokiame vėjų ir šalčių nugairintame veide nė raumenėlis nesudrebėjo.

Ligita… dukra… Ligutyte…

Taip, mamyte… Tai aš… Jie man niekada rodomojo tavo adreso vaikų namuose nedavė, net įsivaizduok, sakė: negalima, mama… Bet viena mokytoja padėjo Raminta Petronienė, ji man padėjo, užklausą padarė ir surado tavo vardą, pavardę, o paskui adresą, suradom… Ir aš atejau čia.

Aušra sėdėjo nesujudėdama, ašaros ritosi skruostais.

Ligita, Ligutyte… dukryte…

Mama, mamyte, susijaudinusi mergaitė apsivijo kaklą, kaip ilgai tavęs ieškojau, mamyte. Rašiau laiškus, o jie tik juokėsi, sakė paliko, kaip daiktą atidavė… O aš tikėjau, mamyte… Tikėjau…

Nedrąsiai apkabino verkiančią merginą, ranose nušiurę rankos su sausais nuospaudomis tvirtai apkabino Ligitą, dukrelę…

Sėdėjo apsikabinusios, tylėjo, viskas buvo savaime aišku.

Vėliau, kai jau priminė vaikystės motinos pamokas, bėgiojo, šildė vandenį, krapų užpiltinę gamino, Ligutę uždarinėjo garais.

Ligita, vaikeli, dukra, gyvenimo prasmė. Yra dėl ko gyventi, yra… Jis davė, Jis pasigailėjo ne viskas dar prarasta…

Daržas, paršiukas, paltuką atnaujinti reiks. Yra paslėpta santaupų. Ji kvaila buvo, vos numirti susiruošė, o atėjo dukrelė, Ligita…

***

Mama…

Oi.

Mamyte…

Na sakyk, gudruolė.

Ligutė paėmė nuo stalo bandelę, kurią mama iškepė, skruostai papilnėjo, mama vilko dukrą kaip lėlę, pati atjaunėjo.

Mamul, mamulėli…

Kas yra, ką. Mama, aš įsimylėjau…

Et…

Aha, mama, jis toks geras. Jonas jo vardas. Jis nori su tavim susipažinti…

Nežinau…

Ir pati pagalvojo, kad baigėsi laimingi laikai, duota, ir atimama vėl.

Mama, kas tau, mamyte…

Nieko, dukra, nieko, mieloji. Užaugai tu greitai, Ligita… Nespėjau pasidžiaugti, nespėjau… atleisk, Ligita…

Mama, mylimoji, ką tu! Kaip gali taip sakyti! Mes su Jonuku tau anūkus dovanosim, ar tu supranti, kaip aš tave stipriai myliu, kaip ilgai ieškojau. Taip džiaugiuos… Mylima tu mano.

Susitikimas praėjo puikiai. Jonas, kaimo vyrukas, darbštus, supratingas, patiko Aušrai, pagalvojo už tokį ir nebaisu dukros atiduoti.

Buvo sunkūs laikai, vieni net valgymui stokodavo, o kiti šunis, kaip žmones maitino.

Aušra su Ligita ir Jonu daug nestokojo Aušra gerai siuvo, kai uždarė fabriką, perėjo į kooperatyvą, ten ir atlyginimą gavo gerą, ir Ligitą, ir Joną po firmą aprengė.

Jonas net vietoje nenustygsta naują tvorą pastatė, namo apatinės sijos su broliais pakeistos, pirtelę pataisė, paršiuko tvartelį pastatė, namelis atgijo labiau net nei tada, kai Ligita, vaikeli, gera, graži grįžo.

Aušros širdis atitirpo, vėl norėjosi gyventi už visus metus, už tą gėdingą praeitį, kurią stengėsi užmiršti, nors kartais naktimis užplūsta, kad net atsidusti negali.

Mama, mamyte? Kas tau? Skauda?

Ne, vaikeli, eik miegoti, eik, mano brangenybe…

Mama, galiu su tavim?

Žinoma, Aušra pasitraukia, leisdama ligutei atsigulti šalia.

Mažytė mano, mergaite, plyšta širdis iš meilės. Štai ji, motiniška meilė. Ačiū tau, Dieve. Ačiū, kad leido patirti.

Vestuvės buvo smagios, jaunieji liko pas Aušrą gyventi, o ta lyg aguona žydėjo. net darbe pastebėjo visada griežtoji Aušra Kazlauskienė nesulaiko šypsenos, žandukai raudonuoja.

Bus anūkas ar anūkė, šnibžda pertraukos metu bendradarbėms, bijau kaip reikiant.

Visos žavisi laiminga duktė pas Kazlauskienę, kaip myli.

Anūkas! Anūkas gimė, Tautvydėlis! Senelės Aušros motinos garbei pavadino, Ligitai babytė buvo griežta, bet teisinga linksmai pasakoja Aušra gražutis, negaliu, merginos!

Aš kūdikių rankose nelaikiau… Na, tik po Ligitos tiek metų, rankose laikau, o širdis galvoj plaka štai laimė.

Visos mintys dabar tik Tautvydėlio. Pats nuostabiausias, pats gražiausias, o jis močiutės anūkas niekur nedingsta.

Jonas statybų ėmėsi, didelį namą pastaė, Aušrai vietos sočiai kaip gi kitaip! Be mamos juk net nesvarstė.

Šaunuoliai vaikai, Jonas su broliais statybos įmonę įkūrė, statybinių prekių parduotuvę atidarė gyveno tyliai.

Ir štai dar džiugi naujiena bus mergaitė, anūkėlė.

Kokių tik suknelių Aušra savo anūkėlei neprisiuvo, kiek drabužėlių neprigamino. Viltė mažoji. Gražuolė.

Vaikų juokas namuose nenutyla.

Viskas Aušrai gerai, tik dažnai skauda krūtinę, taip degina.

Mama, mamyte mano, ko gi tyli? Kur skauda, kur?

Gerai, dukra, viskas gerai…

***

…Per vėlu, mes bejėgiai

Gydytojau, gydytojau, kaip gi taip… Ji, ji… mano mama…

Suprantu, atleiskite.

***

Dukra, Ligiute… laikas man, atleisk, per ilgai gyvenu. Jie jau seniai mane pamiršo, bet tu išgelbėjai. Atėjai pas mane, vaikeli…

Mama, nekalbėk taip…

Dukra, noriu pasakyti, sunku, neskubink… Aš tau ne mama, Ligita. Atleisk…

Mama! Mamyte, niekada taip nesakyk, girdi? Tu man pati tikriausia, net nenoriu girdėti, tu mano mama… mama. Supratai?

Taip, taip, dukryte… Supratau, širdelė mano. Ten yra sąsiuvinis, dienoraštis… Atleisk, Ligiute, myliu tave, vaikeli.

Ir aš tave, mama… Mama… Mama…

***

Ligita, gal pavalgysi…

Taip, Jonai… tu eik…

Ligita sėdėjo motinos kambaryje, skaitė, ką ji vadino sąsiuviniu ten jos gyvenimas, Aušros: skaudus, kreivas, supuvęs ir linksmutis.

Mama griežta, Tautvilė Karalienė, tėvas žuvo kare.

Anūkštė, Anytė, Anytėlė-žiedelis.

Įsimylėjo vagį ai, gyvenimas pašėlęs, kraujas verda.

Išėjo su vagimi…

Ir prasidėjo…

Sūkurys, kuris įtraukė ilgiems metams, o paskui senatvė, greitai.

Gyveno kaip laumė…

Vagis dingo lageriuose, nieko nebeliko pasauly.

Būtų buvęs vaikelis, bet per šaltį sniege susirgo, kai nusikaltimą su vagių draugais planavo, jaunystė, kvailystė.

Neteko visko, moteriškumo…

Nei vaiko, nei kačiuko, liko motinos namas, įsikūrė, kiek atšilo, dar pasibuvusi.

Daktarai sakė laukti taip ar anaip, bažnyčioje kartą buvo, atgailavo, sunku.

Ir štai Jis atsiuntė netikėtą džiaugsmą negalėjo paleisti tokios progos.

Galvojo, kad nors šiek tiek pabus mama, nors jausmą patirs…

Dukra Ligita visos mano laimės šviesa, rašo apie save trečiu asmeniu laimė, kaip visi, gyvenu, darbuojuosi.

Dukra yra, širdis mano, siela mano. Liga net nuslopo.

Atleisk, Dieve, už mano prašymą, leisk dar pagyventi, anūkėlius panešioti, padėt dukrai…

Pradžioje bijojo kad Ligita nesužinotų tiesos, kad jos ne motina tikra, bendrapavardė, ar sumaišyta.

Vėliau nebeliko baimės pradėjo gyventi paprastai, patikėjo, kad verta…

Atleisk, Ligiute, brangioji, kad pavogiau tave iš tavo tikros mamos. Toks jau tas mano, svetimas, vogtas džiaugsmas…

Mamyte, rauda Ligita, mamyte mano brangiausia. Tikiuosi, girdi mane…

Aš žinojau, beveik iškart nujaučiau. Kai pas tave gyvenau, sužinojau, kad tavo duomenys netikslūs Aušra buvo Ivanaitė, radau ją iš smalsumo.

Ji pati manęs atsisakė, ištekėjo, trukdžiau, mama…

Ji gyva, turi šeimą, jai nerūpėjau, mama.

Ji bijojo, kad kas nors sužinos.

Pinigų siūlė, mama…

Išėjau, pabėgau, mama.

Prisimeni, kaip tada sunkiai sirgau?

Karščiavau, prisimeni, mamyte. Dėkoju Dievui, kad suvedė su tavim. Ilgai tave ieškojau. Tu mano mama.

Gerai, kad tada suklydo, gal ir ne klaida visai ten aukščiau žino, ką ir kur pasiųsti.

Kaip man be tavęs vėl gyventi, mama…

Ligiute…

Jonai, tegu išsiverkia, motiną palaidojo, žinai…

***

Močiute, ar močiutė Aušra buvo gera?

Labai, vaikeli.

O graži?

Gražiausia, Aurelija.

Kas ją taip pavadino?

Nežinau, gal tėvas ar motina.

Tavo senelis ar močiutė.

Taip, mano senelis arba močiutė.

O mane tu pavadinai kaip prosenelę? Savo mamą?

Taip, aš ir tavo tėtis, jis labai savo močiutę mylėjo.

O ji mane mato?

Žinoma, mato, stebi ir visada padės tau.

Myliu tave, prosenele Aušryte, auksaplaukė mergaite padėjo kiaulpienių vainikėlį ant Aušros kapo.

Ir aš tave, mažute, šnarena berželis, ir mes visi tave, atliepia vėjas…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

9 + 17 =

Svetima laimė Anna darbuojasi savo darže – šiemet pavasaris ankstyvas, nors tik kovo pabaiga, jau visas sniegas nutirpęs. Suprantama, kad šalnos dar sugrįš, bet kol saulutė kaitina, Anna išeina laukan: nori kažką nuveikti, paremontuoti šlubuojančią tvorą, pataisyti malkinę. Mintyse jau pasiryžusi priglausti vištas, paršelį, net šuniuką ir katę. „Gana, atėjau į protą“, – šypteli Anna, – „jau užtenka klajonių“. Trokšta kuo greičiau suarti daržą, pasirūpinti lysvėmis, kvėpuoti gimtosios žemės kvapu – lyg vaikystėje, basomis bėgti po šviežiai suartą dirvą, grimzti į drėgną, šiltą, kaip pūkas, žemelę. „Dar pagyvensim…“ – neaišku kam ištaria Anna. – Laba diena. Anna net krūpteli – prie vartelių stovi mergaitė, paauglė, visiška vaikas. Pilkame lietpaltyje, tokius Annai matyt dovanoja vietos profesinė mokykla, silpni batai, kūno spalvos pėdkelnės – visai ne pagal orą, dar anksti tokiose vaikščioti, pagalvoja Anna. O jaunytė juk, peršals, batai šiaip sau, padas – popierinis, niekam tikę, suspėja mintyse pastebėti Anna. Mergaitė maišo kulneliu, drovisi. – Labas, – sausai ištaria Anna. – Atsiprašau, ar galėčiau pas jus į tualetą? – Na ką, eik, ten tiesiai, tada už kampo. Anna smalsiai stebi nubėgančią mergaitę-dar paauglę. – Ačiū, jūs mane išgelbėjot. Aš buto ieškau… Gal jums reikia nuomininkės, kambario? – Neplanavau. Kam tau? – Noriu kambarį išsinuomoti, bendrabutyje negyvensiu – ten geria, rūko, bernai laksto. – Ir kiek gi moki? – Penkis rublius, daugiau neturiu… – Na, užeik į vidų, užeik, užeik. – Oi, ar galiu dar į tualetą greit nubėgt? – Bėk… – Kaip vardas? – vesdama į namus klausia Anna. – Olia, – sumurkia kaip pelytė. – Tai va, Olia, ko atėjai? – griežtai žvelgia Anna. – Aš… kambario… – Nemeluok man, Olia. Ko atėjai? – Oi, ar galėčiau dar į tualetą… – Ką tu? Mergaiti? – Nežinau, – ašarodama sako mergaitė, – neturiu jėgų kentėti. – Bėk… Anna seka akimis mergaitę. – Bėgioji į tualetą ar dėl rimtesnio reikalo? – Ne, tik truputį, viską skauda… – Prieisim, dabar pasakyk, ko atėjai. Tyla, mergaitė traukia kvapą. – Klausau? Jei vogt atėjai, čia nėra ką. Kas tave atsiuntė? – Niekas, aš pati. Jūs… Ar jūs Samoilova Ana Pavlovna? – Taip, o kas? – Neatpažinot manęs… mama? Tai aš, Olia… jūsų dukra. Anna sustingo, nė vienas raumuo nekrustelėjo ant nugairinto vėjų ir šalčių veido. – Olia… – vos girdimai ištaria Anna, – dukryte… – Taip, mamyt, tai aš… Vaikų namuose man tavo adreso nedavė, sakė – negalima. Bet mokytoja padėjo, padarė užklausą, sužinojom tavo vardą, pavardę, adresą suradome… ir štai aš čia. Anna neverkia, bet ašaros sruvena skruostu. – Olia, Olyt… dukryt… – Mamyt, mamyt, – šūkteli Olia, puolus mamai ant kaklo, – kaip ilgai tavęs ieškojau, mamyt. Rašiau laiškus – jie juokėsi: išdavė, išmetė, kaip daiktą… Aš tikėjau, mamyt… Anna droviai apkabina verkiančią merginą. Jos sukietėjusios nuo sunkių darbų rankos lėtai apglėbia dukrytę Olyčią… Joms žodžių nereikia. Vėliau, prisiminusi močiutės pamokas ir gyvenimo patirtį, Anna dūzgia, sukalvoja vandens, garina krapų antpilą, gydo savo lėliukę, gražuolę Olyčią. Olyte, mielas mano vaikelis, gyvenimo prasmė. Yra dėl ko gyventi, yra… Jis pasiuntė, pasigailėjo, dar ne viskas prarasta… Daržo reikia, paršelio, palte, pinigėlis išlauks. Jau beviltiškai buvo visai norėjusi numirti – bet štai dukrytė, Olyte… *** – Mamyt – Oi – Mamytėle… – Sakyk, lepūnėle. Olyte pasiima mamų pyragėlį nuo stalo – ką tik iškeptą, mamytė apvilko savo gražuolę, pati jaunatviškėja šalia dukters. – Mamuleee – Na kas gi, oi. Mama, aš įsimylėjau… – Oho. – Aha. Jis toks geras… Vania, jis nori su tavimi susipažinti… Anna pagalvojo – štai ir baigsis laimės dienos, Dievas davė, Dievas ir pasiims. – Mamyt, kas tau, mamyt? – Nieko, dukrele… per greit užaugai, nespėjau pasidžiaugti… atleisk, Olyte… – Mamyt, kaip tu gali taip galvoti? Mes su Vaniuku tau anūkų duosim, brangioji. Žinai, kaip tave myliu, kaip ilgai ieškojau… Tu mano mama, brangiausia. Pažintis su Vania praėjo puikiai – kaimo vaikinas, ūkiškas, rimtas, Annai patiko, už tokį ir dukrą drąsu išleisti. Laikai buvo sunkūs: kitiems valgyt nebuvo ką – o pas Anną, Olytę ir Vanių nepritekliaus nebuvo, Anna gerai siuvo, kai fabriką uždarė – į kooperatyvą perėjo, ten neblogai mokėjo, ir Olytę išpuošė, ir žentą. Vania nestokojantis, tvartą pastatė, sienas pakeitė, pirtį pataisė, tvartuką paršeliui, namelis pasidžiaugė, pražydo dar labiau, kai Olytė atsirado. Annos širdis sušilo, užsimanė gyventi triguba jėga – už visus metus, už visą gyvenimą, kurį stengiasi pamiršti, o tik naktimis spaudžia, kad net rauda sulaikyti negali Anna… – Mamyt, kas tau? Skauda? – Ne, vaikeli, eik, miegok… – Mama, galiu su tavim? – Žinoma, Anną glaudžiasi prie sienos, įleidžia dukrytę pagulėti kartu. Mažutė mano, dukrele, meilė širdį drasko. Štai tokia motiniška meilė, ačiū Tau, Dieve, kad leidai pajausti. Vestuves atšventė, jaunieji pas Anną liko gyventi, Anna pražydo kaip aguona. Net darbe pastebėjo – visada griežta Anna Pavlovna šypsenos sulaikyti negali. – Anūkas bus, ar anūkėlė, – kuždėjo kolegėms per pertrauką, – oi, atsirūpinu. Laiminga Anna Pavlovna su savo dukra – taip pavydi kiti. Anūkas! Antašiukas! – Senelės mamai garbei pavadino, Olios močiutė buvo griežta, bet teisinga, – linksma Anna džiaugiasi, laiko kūdikėlį – o širdis džiaugsmu plaka: štai, va štai laimė. Dabar visas mintis – tik apie Antašiuką. Jis geriausias, jis gražiausias. Ir jis, močiutės anūkas, neištrūks nuo babytės. Vania ėmėsi statybos, pridėjo jau namą didžiulį, ir Annai vietos yra – negi be mamos? Vania su broliais įkūrė statybos firmą, atidarė statybinių prekių parduotuvę – tyliai, ramiai gyvena. Vėl džiugi žinia – bus mergytė, anūkė. Annai nėra gražesnės už anūkėlę Marinytę – kokių tik suknelių nesiuvo savo mergaitei. Vaikų juokas namuose nenutyla. Annai viskas gerai, tačiau krūtinę vis dažniau spaudžia, kaip dega… – Mama, mamyte, kodėl nieko nesakei? Kur skauda? – Viskas gerai, vaikyte… *** Vėlu, mes bejėgiai… – Gydytojau, gydytojau, kaip gi čia, ji… Ji… mano mama… – Atsiprašau. Suprantu. *** – Dukryte, Olyte… jau laikas man. Atleisk, per ilgai užsibuvau. Seniai mane nurašė visi, tik tu mane išgelbėjai… kai atejai… mano vaikelis… – Ne, mamyt, netark taip… – Dukryte, turiu ką pasakyti, sunku, nekalbėk tik… Aš ne tavo mama, Olya. Atleisk… – Mama! Niekada niekam to nesakyk, girdi? Tu mano, nenoriu net girdėti – tu mano mama… mamytė. Supratai? – Supratau… dukrele… ten yra sąsiuvinys, mano dienoraštis… atleisk, Onyt… myliu tave. – Ir aš tave, mamyt… Mama… Mama… *** – Ola, pavalgyk… – Taip, Vania… tu eik. Olia sėdi mamos kambary, skaito jos, kaip sakė – sąsiuvinį. Ten jos gyvenimas – Annos. Be gėdos, kreivas, skaudus ir linksmas. Motina griežta, Antonina Karpovna, tėvas žuvo kare. Anutė, Anytė, Anyta-žiedelis. Įsimylėjo vagišiaus… ir, prasidėjo… Sūkurys, kuris užtraukė daugeliui metų, o paskui staiga – senatvė. Strakaliavo kaip žiogas. Vagis pražuvo kalėjimuose – nieko pasauly nebeliko… Būtų vaikelis likęs, jei ne per šalčius sniege sušalo, kai vagiui bėgimą su draugais ruošė – jaunystė, kvailystė… Visko neteko – visko moteriško… Ne vaikelio, nei kačiuko – tik mamos namai liko, apsigyveno, atitirpo, po truputį… Daktarė pasakė – belieka laukti, gal į bažnyčią užsukti… Ir štai lyg dovana – galėjo būti bent kiek mama, patirti, kas tai yra… Dukra, Olytė – viso gyvenimo šviesa… Dievai žino, kiek dar gyvens, – rašo apie save trečiuoju asmeniu – laimėgi, laimė, kaip visi: gyvenu, dirbu. Duktė yra, širdelė mano… liga lyg ir atsitraukė… Dieve, atleisk už prašymą, leisk dar paauginti vaikučius, padėti dukrytei. Atsiduso, iš pradžių bijojo… kad tiesos nesužinotų, kad ne jos mama… ar painiavos ten buvo… Paskui nustojo bijoti, pradėjo gyventi… Pagaliau patikėjo, kad verta. Atleisk, dukryte, brangi, kad pavogiau tave iš tikros mamos. Toks mano – pavogtas džiaugsmas… – Mamyt, – verkia Olytė, – mamyt mano brangioji. Tikiuosi, kad tu mane girdi. Aš žinojau, beveik iš karto supratau. Kai pas tave gyvenau, man pasakė, kad neteisingi duomenys, Anna buvo Ivanovna, ją radau iš smalsumo. Ji pati manęs atsisakė – buvo ištekėjusi, trukdžiau jai, mama… Ji gyva, turi šeimą, jai nerūpėjo… Bijojo – paisydavo, kad kas nepamatytų. Pinigų siūlė, mama… Aš pabėgau… Atmeni, kai sunkiai sirgau tada – man buvo karštligė, mama. Dėkoju Dievui, kad sutikau tave. Taip ilgai tavęs ieškojau. Tu mano mama… Kaip gerai, kad tada buvo klaida, arba gal net ne klaida – ten aukščiau viską žino. Kaip gyventi be tavęs… – Ola, Olyte… – Vania, leisk išsiverkti, kapo mama, ką tu… *** – Seneli, o močiutė Anė buvo gera? – Labai, vaikyte. – Ir graži? – Gražiausia, Anytė. – O kas ją taip pavadino? – Nežinau, tėtis gal ar mama. – Tavo senelis, ar tavo močiutė. – Taip, mano senelis arba mano močiutė. – O mane pavadinai kaip prosenelę, tavo mamą? – Taip, aš ir tavo tėtis, jis labai mylėjo savo močiutę. – O ji mane mato? – Žinoma, mato. Stebi ir visada padės tau. – Myliu tave, prosenelę Anyte, – deda mergaitė pienių vainikėlį ant prosenelės kapo. – Ir aš tave, vaikeli, – šlama beržas, – ir mes tave, atskuba vėjas…