20251209, penktadienis
Kai mano draugė Aistė sukako pusantro dešimties metų, ją šokiruodamas faktas, kad jos gyvenimas primena vieną ilgą pauzę.
Dienomis ji dirba mažoje IT įmonėje Vilniuje, peržiūri svetainės tekstus, koreguoja kablelius ir sukuria trumpus mygtukų aprašus. Vakare grįžta į nuomą vieną kambariuką septintame aukšte, iš kurio matosi tik kaimynų pilkas pastatas ir siaurėjanti dangaus juosta. Jos partneris Marius, programuotojas iš tos pačios įmonės, bet jų santykiai jau metus amžius sustingo tarp tiesiog susitinkame ir kažko konkretesnio.
Jie matosi dutris kartus per savaitę. Kartais Marius lieka pas Aistę, kartais ji lankosi jo tvarkingame, beveik beasmeniniame bute su baltais sienomis ir televizoriumi, užimtu puse sienos. Pokalbiai dažniausiai sukasi apie projektus, serialus ir kur geriau pirkti maisto produktus. Kai tema vėl kyla apie ateitį, Marius pasijuokia arba sako, kad šiuo metu nėra skubos.
Aistė linktelėja galva, nors viduje viskas spaudžia. Ji pats nesugeba tiksliai suformuluoti, ko nori. Viena koja bijo vedybų ir vaikų, nes reikės atsisakyti kai kurių dalykų. Kita šis neišspręstas neapibrėžtumas ją išsekina.
Kovo pradžioje mama paskambino ir paprašė sutvarkyti senus daiktus pas senelę. Būstą nuomoti planavo, o dalį baldų ir indų parduoti. Senelė mirė rudenį, o iki šiol niekas neturėjo galimybės atverti jos spintų ir viršutinių lentynų.
Tu mūsų šeimos labiausiai tvarkinga, sakė mama. Aš dirbsiu iki vakaro, teta Nijolė atvyks padėti, bet jos sunku pakelti dėžes. Eik, patikrink, ką galima išmesti.
Aistė sutiko be ypatingo entuziazmo. Ji mylėjo senelę, bet pastaraisiais metais ji gyveno savo pasaulyje, sumaišydavo vardus, pamiršo, kas vakar lankė. Jos prisiminimai labiausiai susiję su uogų uogiene ir senų laikraščių šnarėjimu.
Šeštadienio rytą ji važiuoja į senelės butą. Pastatas senoji blokinė devynių aukštų rūmai, laiptinė kvepia dulkėmis ir senumu. Durys atsidaro su įprastu čiaučiančiu griausnu. Viduje viskas primena rudens dieną: nusidėvėję kilimai, pilkas sofa su antklode, spintelės su stiklų durelėmis.
Teta Nijolė jau laukia. Maža, šiek tiek korpusinė, tamsiai mėlyna kabyklė, stovėjo kambario viduryje su šluoste rankoje ir nurodė, kur dedėti knygas ir indus.
Nuotraukų albumų nešalink, iškart sakė ji. Mama juos saugojo.
Aistė linktelėjo ir nusprendė pasižiūrėti į žemesnę spintelės lentyną, kur slėpėsi senos bylos ir dėžės. Dulkės skausdavo nosį, stiklas truputį drebėjo, kai ji iškėlė geltonus vokus.
Tarp užrašų ir atvirukų rado mažą medinę rėmelį su nuotrauka. Stiklas šiek tiek purvinas, bet veidai aiškūs. Senelė, apie trisdešimt metų, stovėjo parko fone. Plaukai susuktami, šviesi suknelė su mažu raštu. Šalia vyras uniformoje, be kepurės, trumpais tamsiais plaukais. Jis žiūrėjo į fotoaparato objektyvą, o senelė į jį. Jų žvilgsniai atskleidė kažką, ko Aistė niekada nesimatė kituose kadruose.
Ji apvertė rėmelį. Ant viršaus, išblyškusiomis rašmenimis, buvo parašyta: Kotryna ir Jonas. 1947. Žemiau neaiškios raidės, kaip būtų bandyta ką nors papildyti, bet nebaigta.
Teta Nijolė, o tai kas? paklausė Aistė rodydama rėmelį.
Teta Nijolė pažvelgė ir šiek tiek sušalo.
Oi, tai senas daiktas, greitai atsakė ji ir atsisuko. Dėk prie kitų.
Bet čia yra senelė ir kažkoks Jonas. Jo niekada nepaminėjau.
Kiekvieną kartą, kai senelė fotografavosi, ji turėjo skirtingus draugus, atmetė teta. Vėliau susirinksime. Geriau pasižiūrėk į apačią, ten albumai, ne žurnalai.
Tonas buvo per greitas. Aistė pajuto, kaip smalsumas skverbiasi į vidų. Ji dar kartą pažvelgė į vyro veidą. Nieko pažįstamo nei bruožų, nei išraiškos. Bet senelės žvilgsnis į jį neleidė pamiršti.
Liko likusią dieną jos kartu su tėte Nijole ištuštinėjo daiktus. Vakare Aistė pasiėmė dėžę su nuotraukomis ir laiškais, sakydama, kad viską namuose sutvarkys. Teta Nijolė pakėlė ranką.
Daryk, kaip manai. Man šios popierinės nakties nebėra.
Grįžusi į nuomą, Aistė padėjo dėžę ant stalo ir šiek tiek žiūrėjo į ją. Marius parašė, kad negali atvykti, skubus terminas. Ji atsakė gerai ir išjungė garsus.
Kambarys užpildė popieriaus šnusimas, kai ji peržiūrėjo nuotraukas. Senelė mokyklinėje uniformoje, mama su megztine, ką nors prie lauko stalo su nepažįstamais žmonėmis. Žygesnis nuotrauka vyras uniformoje, šalia sienos.
Aistė nuolat žiūrėjo į ją. Galiausiai ji pastatė rėmelį prieš save.
Kotryna ir Jonas. 1947.
Šeima visada sakė, kad senelė Kotryna susituokė su Viktoriumi pirkimo ketvirtajame dešimtmetyje. Jie retai kalbėjo apie karą, tik bendruosius žodžius. Dėdės žūtis, kai mamai buvo penkeri. Kitaip jokios istorijos apie kitus vyrus nebuvo.
Ji padarė kelias nuotraukas telefonu, kad parodytų mamai, ir padėjo rėmelį į šoną. Tačiau naktį miegoti nepavyko galvoje sukosi klausimai, kurių anksčiau nebuvo.
Kitą dieną ji apsilankė pas mamą. Mama gyveno netoliese, dviejų stotelių atstumu nuo metro, dvivietėje su balkonu, pilnu gėlių vazonų.
Kaip sekėsi? paklausė mama, patikindama arbatos puodelį ir sausainius. Nijolė ne skundėsi?
Skundėsi, bet toleruotai, atsakė Aistė ir išriesto nuotrauką. Mama, ar žinai, kas tai?
Mama paėmė rėmelį, susiraugo akis. Veidas šiek tiek pasikeitė, bet greitai grįžo į įprastą.
Tai tavo senelė. Nenumeni?
O vyras?
Koks vyras? mama apsimokė, žiūrėdama į foną. O, šitas. Negaliu prisiminti. Gal tiesiog draugas. Tuomet visi fotografavosi.
Čia parašyta Kotryna ir Jonas. Tu niekada apie jį nekalbėjai.
Mama padėjo rėmelį ant stalo ir paėmė puodelį.
Skirta. Tėvo jaunystė, savų draugų. Ką galėtume prisiminti?
Bet kodėl man nepasakė? paklausė Aistė.
Nes tai nebuvo svarbu, mama nusijuokė, bet balsas tapo griežtesnis. Žmogus jau seniai nebe gyvena, ir mama taip pat nebe. Kodėl griebtis praeities?
Aistė pajuto, kaip viduje kyla kietas susierzinimas.
Tiesiog smalsu. Aš supratau, kaip mažai žinau apie senelę. Ji beveik nieko nesakė.
Tuomet nenorėjau, nutarė mama. Kai kurie dalykus geriau palikti ramybe.
Po kelių dienų darbas klostėsi kaip ir paprastai, bet mintys nuolat grįždavo prie vyro uniformoje. Per pertrauką ji peržiūrėjo vieną iš albumų, kuriame senelė stovėjo prieš Kultūros namą su užrašu Kaunas, 1949. Tai reikšdavo, kad po karo senelė gyveno Kaune.
Aistė įjunkė kompiuterį ir pradėjo ieškoti informacijos apie miestą, kaip jį vadino dabar. Rado vietinį forumą, kuriame aptarė pokarinius įvykius. Tarp įrašų buvo ir nuotėkų sąrašai, kuriuose galėjo būti Jonų vardas.
Vakar, paskambinus tėtei Nijolei:
Teta Nijolė, ar žinojai, kad senelė gyveno Kaune po karo?
Taip, ten jie ją išvežė, kol sugrįžta, šnabždėjo ji. O dėl Jono? Jo nepatisakai. Ką nori?
Noriu sužinoti, kas tai buvo.
Tėvė nusiminusi švelniai atsakė:
Jis buvo jaunas leitenantas, sužeistas, liko ligoninėje. Po to jo paskyrė į komendantūrą. Visi jį prisiminė kaip šokolado dovanojėją. Bet po 1947ųjų patikrinimų jo ištraukė iš valstybės. Jo nebeliko.
Aistė klausėsi, sutraukdama rankas aplink puodelį. Mama iš tiesų jausdavo, kad jos gyvenime buvo kažkas, ko nebuvo galima atskleisti.
Praėjus savaitėms Aistė dažnai susitinka su Mariumi, bet jis nuolat turi kažką svarbų. Jis nurodo kelionę į jūrų kurortą vasarą, bet Aistė jaučiasi, kad jų santykiai vis labiau primena pusę kelio. Ji suvokė, kad nuolat atideda sprendimus, tikėdamasi, kad viskas savaime išsispręs. Dabar jos širdyje auga liūdesys, bet ir vidinė ramybė.
Kitą rytą Aistė lankėsi pas tėvą Nijolę. Jų butas senas, plytų sienos kvepėjo kepta svogūna ir skalbta skalba. Ant sienų kabėjo kilimai su elnių raštais ir šeimos nuotraukos.
Pasakyk, ką nori sužinoti apie Joną, paklausė Nijolė.
Jis buvo mano senelės mylimas, bet nepavyko jo paslėpti, pradėjo ji. Jis buvo leitenantas, kuriam skirti šokolado dovanų nebuvo pakankamai. Po patikrinimų 1947 metais jo ištraukė iš valstybės dėl brolio, kuris buvo kalėjimo kankinimų lauke. Jis išvyko ir niekada negrįžo. Senelė lauktų metų, bet galiausiai nusprendė priimti Viktorijaus pasiūlymą, kad užtikrintų vaikų ateitį.
Aistė klausėsi, jos širdis susiglaudė, kaip jei kažkas nuskambėtų. Ji jautė, kad mamos skausmas šio slaptumo atsiradimo metu buvo įsiskverbęs į jos paties sielą.
Po susitikimo mama paklausė:
Kodėl tu taip stipriai nori žinoti?
Nes noriu suprasti, kodėl tu taip elgeisi, atsakė Aistė. Noriu žinoti, ką praradau, kad galėčiau nesikartoti.
Mama tylėjo, bet galų gale paskelbė:
Aš bijojau, kad jei prisiminsiu, tai vėl suskildys mano pasaulį. Bet dabar matau, kad tylėjimas taip pat žalo. Galbūt, kai atskleisi tiesą, galėsi atsikratyti našlumo.
Aistė grįžo namo. Jos kambarys tamsus, tik stalinis švyturys švietė ant lentynos, kur stovėjo senelės nuotraukų kolekcija. Ji ištraukė rėmelį su Kotryna ir Jonu ir pastatė jį šalia nuotraukos, kur senelė sėdėjo ant kėdės su megztu.
Stebėdama šiuos du vaizdus, ji pajuto, kaip viena durų langa truputį atsidaro senumo šešėliai atsiskiria nuo šiuolaikinio gyvenimo.
Po to, kai šviesa išbluvo, ji užsirašė į dienoraštį:
Sužinojau, kad mūsų šeimos istorija yra pilna nepasakytų meilės ir prarastų galimybių. Aš nebegalėsiu likti kelyje, kuriame viskas tik taip pat. Turiu pasirinkti gyventi su šiluma, kurią galiu sukurti patys, arba likti savo paties sutikimo nuolatinėje pusėje. Šiandien priėmiau sprendimą išsiskirti su Mariumi, nes noriu eiti savo keliu, o ne tik patogaus pusės kelio.
Asmeninė išvada: gyvenime nepakankama tylėti apie praeitį, bet reikia leisti sau jausti skausmą, kad galėtume žengti į priekį su aiškesniu pasirinkimu.
