20251210, Šiaulių apylinkėse
Šiandien prie Drūkšio ežero vaikščiodama pastebėjau šalčio pilną žąsį, kuri akimis atrodė, tarsi klaustų pagalbos iš protingų žmonių. Kiti praeiviai nužvelgė ją ir greitai atsidūrė atgal, bijodami, kad ji gali įkirsti. Aš negalėjau likti šalia ir žiūrėti, kaip ji kantriai laukia. Su šiek tiek drąsos priėjau ir pasiūliau šiek tiek duonos, bet žąsis netikėtai nevaldė jos, o tik nuleido galvą, kviesdama mane sekti ją.
Su širdies šokiu leidausi į šią paslaptį, o ji netrukus nusukė mane į krūmus šalia ežero. Ten, tarp akmenų, rado pasislėpusią mažą žąsų kūdikį, kuris įstrigęs tarp šakų. Aplink juos plaukiojo suaugusios žąsų poros, šaukdamos, kad randa nužūvusią sūnelį. Aš atsargiai išimiau kūdikį ir atnešiau jį atgal prie šeimos. Mažylis greitai susijungė su tėvais, o visi kartu nusileido į vandenį ir išplaukė toliau.
Vėliau žąsų šeima sugrįžo ir, dėkinga, rado mane kiemo pakraštyje. Nuo tos dienos jie įsitvirtino ir mano kieme, o aš jiems netrūko valgyti kasdien juos maitinau ir stebėjau, kad niekas jų nepakenktų. Kiekviena diena mokė mane, kaip svarbu atkreipti dėmesį į tuos, kuriais kiti dažnai nepastebi. Supratau, kad mažos dėmesys ir rūpestis gali pakeisti ne tik vienos gyvūnų gyvenimą, bet ir mano pačios sielą.
Dabar rytą žąsos pasveikina mane šokdamas linksmai, o vakare lyg ištikima prižiūrų grupė, nuneša iki namų slankstą. Net kai išvykstu ieškoti daržovių ir kiaušinių, jie palieka man savo jauniklius, kad galėčiau juos prižiūrėti. Žmonės, kurie anksčiau bijojo žąsis, dabar ateina stebėti šios neįprastos draugystės tarp manęs ir laukinių paukščių.
Taip paprastas susitikimas prie ežero pakeitė ne tik vieno jauniklio likimą, bet ir manęs pačios gyvenimą pripildė jį rūpesčiu, pasitikėjimu ir tylią, tikrą laimę. Kiekvieną kartą, kai einu pro Drūkšio krantą, jaučiu, kaip vėjas švelniai šnibžda ačiū džiugiai ir nuoširdžiai.
