Kai vyras nenori keistis… Jis ir nesikeis. Nesvarbu, kiek stipriai jį myli. Nesvarbu, kiek kartų suteiki jam šansą, erdvės, laiko… kiek kartų ramiai paaiškini savo poreikius, tyliai verki ar užlieji jį meile, tikėdamasi, kad kada nors jis subręs ir pakils iki tavo lygio. Jei jis nusprendė likti toks pat — tiesiog ieškos moters, kuri tai leis. Moters, kuri jo neiššauks, nereikalaus augimo, nereikalaus emocinio brandumo, kuriam jis per tingus ar per bailus… Tai nėra meilė. Tai – patogumas. Tai – išgyvenimas. Tai vyras, renkantis lengviausią kelią. Nes kai žmogaus randai neišgydyti, atsakomybė jam – spaudimas, o tikra artuma – grėsmė. Moterie, nepainiok aukštų standartų su tuo, kad esi „per daug“. Tu nesitiki per daug, kai nori: atvirumo, pastovumo, pagarbos, emocinio saugumo… ir santykio, kuriame du žmonės auga drauge. Tai – pamatas. Tai – minimumas. Ir tikras vyras pradeda juos auginti dar prieš siekdamas vietos tavo gyvenime. Bet kai vyras nėra pasiruošęs tobulėti, kai vis dar gyvena vaikiškais įpročiais, kai renkasi savimeilę vietoje augimo ir bijo sunkesnių pokalbių, tavo stiprybė jį gąsdins. Tavo aiškumas jam skambės kaip kritika. Tavo ribos jam atrodys kaip atstūmimas. Ne todėl, kad tu klysti, o todėl, kad jis nėra pratęs prie moters, kuri pažįsta savo vertę. Ir užuot augęs – jis atsitrauks. Užuot mokęsis bendrauti – pasakys, kad esi „per daug emocinga“. Užuot sulyginęs tavo energiją – ieškos tos, kuri mažiau tikisi, daugiau duoda ir nereikalauja augimo. Nes taip lengviau. Saugiau. Patogiau. Tokios, kurią galima valdyti. Kurį nuryja. Kurį tylės. Bet neleisk, kad tai tave supurtytų. Neleisk jo pasirinkimui suabejoti savimi. Kartais esmė ne ta, kad jam buvai nepakankama… o kad buvai per daug jo pačios patogiai versijai. Tu – veidrodis. Jis dar nepasiruošęs į jį žvelgti. Nes tu parodai ne tik, kokia esi, bet ir koks galėtų būti, jei išdrįstų augti. Tad paleisk jį. Tegul lieka vidutinybėje, jei to nori. Bet tu – niekada nenuvertink savęs dėl vyro, kuris atsisako bręsti. Tu nesi „per daug moteris“… jis tiesiog nėra pakankamai vyras. Ir tai ne tavo našta nešti.

Kai vyras nenori keistis… jis to ir nedarys.
Nesvarbu, kaip stipriai tu jį myli.
Nesvarbu, kiek kartų jam suteiki antrą šansą, kiek duodi laiko ar laisvės…
kiek kartų ramiai išsakysi savo poreikius, tyliai verksi
ar apgaubsi šiluma ir viltimi, kad galbūt vieną dieną jis subręs ir taps tau lygiu žmogumi.
Jei jis pasirenka likti toks pats
jis tiesiog susiras moterį, kuri tai leis.
Moterį, kuri jo nekels iš komforto zonos.
Kuriai nereikės brandos.
Kuri nereikalaus emocinės atsakomybės, kurios jis per daug tingi ar bijo išmokti.
Tai nėra meilė.
Tai patogumas.
Tai išgyvenimas.
Tai vyras, renkantis lengviausią kelią
nes kol žmogus neišgydo savo žaizdų,
atsakomybė jam skamba kaip spaudimas,
o tikra artima draugystė kaip grėsmė.
Moterie, nesupainiok savo aukštų standartų su būvimu per daug.
Tu neprašei per daug, kai nori:
atvirumo, pastovumo, pagarbos, emocinio saugumo…
ir ryšio, kuriame du žmonės auga kartu.
Tai yra pagrindas.
Tai minimumas.
Ir tikras vyras pradeda dirbti su savim dar iki norėdamas vietos tavo gyvenime.
Bet kai vyras nepasiruošęs bręsti,
jei jis vis dar gyvena berniuko įpročiais,
jei pasirenka savimeilę vietoje augimo
ir vengia sunkių pokalbių,
tada tavo stiprybė jį baidys.
Tavo aiškumas jam skambės kaip kritika.
Tavo ribos jam jausis kaip atstūmimas.
Ne todėl, kad tu darai ką nors ne taip…
o todėl, kad jis nėra pratęs prie moters, kuri žino savo vertę.
Ir užuot brendęs jis nutols.
Vietoje, kad išmoktų bendrauti sakys, jog esi per jautri.
Vietoje, kad susilygintų su tavo energija susiras tokią, kuri lauks mažiau,
duos daugiau
ir nereikalaus pokyčių.
Nes taip lengviau.
Saugiau.
Patogiau.
Kažką, ką galima manipuliuoti.
Kažką, kas nuryja žodžius.
Kažką, kas tyli.
Bet neleisk tam sugriauti tavo pagrindo.
Neleisk jo pasirinkimui suabejoti savo verte.
Kartais esmė ne ta, kad būtum jam per mažai
o kad jam esi per daug toks, koks jis pats galėtų būti, jei turėtų drąsos stiebtis.
Tu veidrodis.
O jis nėra pasiruošęs žiūrėti į save.
Nes tu jam rodai ne tik, kokia esi,
bet ir koks jis galėtų būti, jei drįstų augti.
Tad paleisk jį
tegu lieka vidutinybėje, jei to nori.
O tu niekada nesumenkin savo vertės, kad tilptum į vyro gyvenimą, kuris atsisako bręsti.
Tu ne per daug moteris…
jis tiesiog dar nepakankamai vyras.
Ir ši našta ne tau ant pečių.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

twenty − nineteen =

Kai vyras nenori keistis… Jis ir nesikeis. Nesvarbu, kiek stipriai jį myli. Nesvarbu, kiek kartų suteiki jam šansą, erdvės, laiko… kiek kartų ramiai paaiškini savo poreikius, tyliai verki ar užlieji jį meile, tikėdamasi, kad kada nors jis subręs ir pakils iki tavo lygio. Jei jis nusprendė likti toks pat — tiesiog ieškos moters, kuri tai leis. Moters, kuri jo neiššauks, nereikalaus augimo, nereikalaus emocinio brandumo, kuriam jis per tingus ar per bailus… Tai nėra meilė. Tai – patogumas. Tai – išgyvenimas. Tai vyras, renkantis lengviausią kelią. Nes kai žmogaus randai neišgydyti, atsakomybė jam – spaudimas, o tikra artuma – grėsmė. Moterie, nepainiok aukštų standartų su tuo, kad esi „per daug“. Tu nesitiki per daug, kai nori: atvirumo, pastovumo, pagarbos, emocinio saugumo… ir santykio, kuriame du žmonės auga drauge. Tai – pamatas. Tai – minimumas. Ir tikras vyras pradeda juos auginti dar prieš siekdamas vietos tavo gyvenime. Bet kai vyras nėra pasiruošęs tobulėti, kai vis dar gyvena vaikiškais įpročiais, kai renkasi savimeilę vietoje augimo ir bijo sunkesnių pokalbių, tavo stiprybė jį gąsdins. Tavo aiškumas jam skambės kaip kritika. Tavo ribos jam atrodys kaip atstūmimas. Ne todėl, kad tu klysti, o todėl, kad jis nėra pratęs prie moters, kuri pažįsta savo vertę. Ir užuot augęs – jis atsitrauks. Užuot mokęsis bendrauti – pasakys, kad esi „per daug emocinga“. Užuot sulyginęs tavo energiją – ieškos tos, kuri mažiau tikisi, daugiau duoda ir nereikalauja augimo. Nes taip lengviau. Saugiau. Patogiau. Tokios, kurią galima valdyti. Kurį nuryja. Kurį tylės. Bet neleisk, kad tai tave supurtytų. Neleisk jo pasirinkimui suabejoti savimi. Kartais esmė ne ta, kad jam buvai nepakankama… o kad buvai per daug jo pačios patogiai versijai. Tu – veidrodis. Jis dar nepasiruošęs į jį žvelgti. Nes tu parodai ne tik, kokia esi, bet ir koks galėtų būti, jei išdrįstų augti. Tad paleisk jį. Tegul lieka vidutinybėje, jei to nori. Bet tu – niekada nenuvertink savęs dėl vyro, kuris atsisako bręsti. Tu nesi „per daug moteris“… jis tiesiog nėra pakankamai vyras. Ir tai ne tavo našta nešti.