Mano močiutė mane augino, bet dabar mano tėvai nusprendė, kad turiu jiems mokėti alimentus

Uncategorized

Author Vytautas KavaliauskasReading 2 min

Mano močiutė Onė visą mano vaikystę prižiūrėjo, bet dabar mano tėvai, Algirdas ir Jūratė, nutarė, kad turiu mokėti jiems priežiūros išmokas.

Mama ir tėtis gyvenąVilniaus apylinkėse, o aš Klaipėdos pakrantėje. Niekada nebuvo matų per dvidešimt metų. Jie menininkai, dainuoja chorui, jų gyvenimas sukasi apie keliones. Kai man buvo penkeri, pradėjau gyventi kartu su močiute. Ji norėjo supaprastinti gyvenimą su vaikuku ir turėjo persikelti prie savo giminaičių Šiaurės Lietuvoje.

Iš pradžių mama ir tėtis lankė mus dutris kartus per metus, bet po to jų vizitai retėjo. Galiausiai net pertrauka nutrūko mūsų ryšys. Kai studijavau odontologiją, trečiajame kurse susituokiau.

Dabar su vyru Marium vedame savo odontologijos kliniką ir uždirbame puikiai. Prieš metus pasirodė mano tėvai, pradėjo skambinti į kliniką, kadangi net mano telefono numerio neturėjo. Jų pokalbiai sukosi apie skundai į gyvenimą.

Aš tyliai išklausydavau jų skundus ir atsakydavau, kad jie patys pasirinko tokį kelią, kai atidavė dukrą močiutei auklėti. Kartais tėvai siuntė močiutei kelis eurus, bet dažniausiai mes su ja gyveno iš jos pensijos. Mokė, kad turime taupyti visko.

Mokykloje pasižymėjau gerai, kad turėčiau ką išleisti ir ką dėvėti; naktinis vakantas dirbau ligoninėje pagalbininku. Dabar jaučiu, kad turiu savo gyvenimą, o tėvai savo, ir kiekvienas eiti savo keliu.

Kai tėvai suprato, kad nenoriu jiems padėti, pradėjo sakyti, kad ketina reikalauti priežiūros išmokų. Jų žodžiai mane visiškai atitolino nuo jų. Jei anksčiau dar galvoją apie tai, ar galėjau padėti finansiškai, šiuo metu jų neprašau. Ar manau, kad teisingai ar turėčiau padėti savo tėvams?

Maksimas savyje slėpė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis. Protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmona Pakili Maksimo Petronio nuotaika dingo, vos tik jis, pastatęs automobilį, įžengė į laiptinę. Namuose jį pasitiko nuspėjamas kasdienybės ritualas: šlepetės – įėjo ir apsimovė, gardus vakarienės kvapas, švara, gėlės vazoje. Susijaudinti nepavyko: žmona namuose, ką gi dar darytų visą dieną vyresnio amžiaus moteris? Pyragėlius kepti, kojines megzti… Nors dėl kojinių, žinoma, perdėjimai. Bet esmė – aiški. Marina įprastai išeina vyrui pasitikti su šypsena: – Pavargai? O aš pyragėlių prikepiau – su kopūstais, obuoliais, kaip mėgsti… Ir nutilo po sunkaus Maksimo žvilgsnio. Stovėjo namų treninge, plaukai po skarele – taip visada gamindavo. Profesiniame gyvenime įpratusi plaukus susirišti: visą gyvenimą dirbo virėja. Akys lengvai paryškintos, ant lūpų blizgis. Irgi įprotis, kuris Maksimui dabar pasirodė vulgari. Kas čia per stilius dažytis senatvėje! Gal ir nereikėjo taip šiurkščiai, bet išsprūdo: – Kosmetika tau per amžius nesiderina! Tau netinka. Marinos lūpos sudrebėjo, ji nutylėjo, bet ir stalo nepadengė. Gal ir gerai. Pyragėliai po šluoste, arbata paruošta – pats susitvarkys. Po dušo ir vakarienės geri jausmai vėl grįžta, kaip ir dienos prisiminimai. Maksimas, savo mėgstamame chalate, įsitaisė krėsle, kurio laukė tik jis, ir užsiėmė skaitymu. Kaip sakė ta nauja kolegė: – Jūs labai patrauklus vyras ir dar įdomus. Maksimui buvo 56 metai, jis vadovavo teisiniam skyriui didelėje įmonėje. Jo žinioje buvo vakar baigęs studijas jaunuolis ir trys moterys virš keturiasdešimties. Dar viena kolegė išėjo motinystės atostogų. Vietoj jos priimta Asija. Maksimas tuo metu buvo komandiruotėje, šiandien moterį pamatė pirmąkart. Pakvietė į kabinetą susipažinti. Su ja įėjo subtilių kvepalų aromatas ir jaunos gaivumo pojūtis. Šviesių plaukų veidas, mėlynos akys, pasitikinti žvilgsnis. Ryškios lūpos, apgamukas ant skruosto. Tikrai trisdešimt? Būtų davęs ir 25… Išsiskyrusi vaiko motina. Nesuprato kodėl, bet pagalvojo: „Gerai!” Bendraudamas su naujoke, bandė koketuoti. Kad štai turi seną vadovą. Asija sulinksėjo ilgomis blakstienomis, o žodžiai, kuriais ji atsakė, jam stipriai įstrigo. Žmona, atsigaudama po įžeidimo, pasirodė su kasdienine ramunėlių arbata. Jis susiraukė: „Amžinai ne vietoje.“ Viešai to nepripažino, bet gėrė su malonumu. Mintyse sukosi klausimas – ką dabar veikia jauna, graži moteris Asija? Ir širdis pajuto seniai užmirštos pavydo dūrį. **** Po darbo Asija užsuko į prekybos centrą. Sūris, batonas, sau kefyras vakarienei. Namie – neutrali nuotaika, be šypsenos. Sūnų Vasį apkabino, tiesa, labiau iš inercijos nei su šiluma. Tėvas tvarkėsi balkone, kur buvo įsirengęs dirbtuvėles, mama ruošė vakarienę. Išdėliojusi pirkinius, iškart pranešė, kad skauda galvą ir jos nelįsti. Iš tikro buvo liūdna. Asija, kai išsiskyrė su Vasio tėvu, taip ir liko liūdėti, bergždžiai stengdamasi kažkam tapti pagrindine moterimi gyvenime. Visi verti vyrai buvo tvirtai vedę, ieškojo tik lengvų santykių. Paskutinis, tarpusavio darbe, atrodė įsimylėjęs. Du aistringi metai. Net butą nuomavo (labiau dėl savo patogumo), bet vos tik iškilo rimtumo, pareiškė – reikia ne tik išsiskirti, bet ir jai būtinai išeiti iš darbo. Net vietą patarė. Dabar Asija vėl gyvena su tėvais ir sūnumi. Mama ją moteriškai užjautė, tėvas manė, jog vaikas turi augti bent jau su mama, ne tik su seneliais. Marina, Maksimo žmona, seniai pastebėjo, kad vyras išgyvena amžiaus krizę. Atrodytų, visko yra, o svarbiausio trūksta. Bijodavo net pagalvoti, kas vyrui galėtų tapti svarbiausia. Stengėsi švelninti situaciją. Gaminosi tai, ką mėgsta, visada buvo tvarkinga, neveržėsi į pokalbius nuoširdžiai, nors jai pačiai to trūko. Stengėsi sudominti anūku, sodyba. Bet Maksimas nuobodžiavo ir paniuręs. Turbūt todėl, kad abu troško pokyčių gyvenime, Maksimo ir Asijos romanas užsisuko kaip viesulas. Praėjus vos dviem savaitėms po jos įsidarbinimo, jis pakvietė ją pietų ir pavežė iki namų. Palietė ranką, ji atsigręžė į jį su paraudusiu veiduku. – Nenoriu skirtis. Ką, važiuojame pas mane į sodą? – prikimęs pasakė Maksimas. Asija linktelėjo ir automobilis pajudėjo. Penktadieniais vyras baigdavo darbą valanda anksčiau, bet tik devintą vakaro sunerimusi žmona sulaukė SMS: „Rytoj pasikalbėsim.“ Maksimas negalvojo, kaip tiksliai tai atspindi būsimo, iš esmės bereikalingo pokalbio esmę. Marina suprato, kad neįmanoma degti aistra po 32 bendro gyvenimo metų. Bet vyras buvo toks artimas, jog prarasti jį – lyg prarasti dalį savęs. Tegul paniuręs, niurzgus, kartais ir kvailiojantis vyriškai, bet sėdi tame mėgstamame krėsle, vakarieniauja, kvėpuoja šalia. Marina, ieškodama žodžių, galinčių sustabdyti gyvenimo griūtį (greičiau tik jai), nemiegojo iki ryto. Vidinėje nevilties būsenoje išsitraukė vestuvinį albumą – ten jie jaunatviški, visa dar prieš akis. Ji buvo labai graži! Daugelis norėjo ją pavadinti savąja. Vyrui reikėtų prisiminti. Gal užtektų, kad pamatytų jų laimės fragmentus ir suprastų – ne viską galima išmesti. Bet jis grįžo tik sekmadienį, ji suprato: viskas baigta. Prieš ją stovėjo kitas Maksimas. Atrodė, adrenalino pilnas. Nė kiek nejautė gėdos ar nepatogumo. Skirtingai nei žmona, kuri bijojo pokyčių, jis jų troško, buvo pasiruošęs priimti, net apgalvojęs. Kalbėjo tonu, kuris nepripažino prieštaravimų. Nuo tos akimirkos Marina gali laikyti save laisva. Skirybų prašymą pateiks rytoj. Pats. Sūnus su šeima turės persikelti pas Mariną. Viskas pagal įstatymą. Tiesiog dviejų kambarių butas, kuriame gyveno sūnaus šeima, pagal dokumentus priklausė Maksimui – paveldėtas. Persikėlimas į trijų kambarių pas mamą gyvenimo sąlygas neblogina, o ir kam rūpintis bus. Mašina, aišku, liks jam. Sodą pasilieka sau. Marina jautėsi apgailėtina ir nepakankamai graži, bet nesugebėjo sulaikyti ašarų. Jos trukdė kalbėti, skambėjo neišaiškinamai. Prašė sustoti, prisiminti, pagalvoti apie sveikatą, bent jau savo… Tai suerzino jį. Priėjo arčiau ir sušnabždėjo, lyg sušuko: – Netrauk manęs į savo senatvę! … Būtų kvaila tvirtinti, jog Asija pamilo Maksimą ir todėl sutiko tuoj pat po prašymo tekėti, pirmą naktį sode. Sutuoktinės statusas ją viliojo, o labiausiai šildė atsakymas buvusiam meilužiui, kuris jos atsisakė. Nusibodo gyventi bute, kur vadovauja tėvas su griežtais požiūriais. Norėjosi stabilios ateities. Visa tai galėjo duoti Maksimas. Ne pats blogiausias variantas – pripažino. Nors šešta dešimtis, dieduku nė iš tolo nebuvo. Tvirtas, jaunatviškas, skyrių vadovas. Protingas darbuose ir malonus pokalbiuose. Ir lovoje nežarstė egoizmo. Patiko, kad nebus nuomojamo buto, pinigų stygiaus, vagysčių. Vien pliusai? Na, abejojo dėl amžiaus. Po metų Asiją apėmė nusivylimas. Jautėsi dar visai mergina, norėjosi įspūdžių iš gyvenimo. Reguliariai, o ne kartą per metus ir ne „solidžių“. Troško koncertų, kelionių į vandens parką, mėgo išsirengti paplūdimyje su drąsiu maudymosi kostiumėliu, pasisėdėjimų su draugėmis. Dėl temperamentingumo ir jaunatviškumo viską lengvai derino su buities rūpesčiais, šeima. Net sūnus nebetrukdė gyventi aktyviai. O Maksimas akivaizdžiai silpo. Patyręs teisininkas-vadovas, greitai orientuodavosi, spręsdavo daugybę klausimų per dieną, namuose tapo tiesiog pavargusiu žmogumi, kuriam reikėdavo ramybės ir pagarbos ritualams. Svečiams, teatrui, net paplūdimiui – viskam ribotas entuziazmas. Intymui neprieštaraudavo, bet tada iškart miegoti, nors ir devintą vakaro. Dar reikėjo paisyti jo jautraus skrandžio, netoleruojančio kepto, dešros, pusfabrikačių. Buvusi žmona išlepinusi. Būdavo net ilgėdavosi jos garų patiekalų. Asija gamindavo orientuodamasi į sūnų, nesuprasdavo, kaip nuo kiaulienos kotletų gali skaudėti šoną. Nelaikė galvoje privalomų vaistų sąrašo, manė – suaugęs vyras pats pasirūpins vaistais ir žinos kada ką gerti. Taip dalis jos gyvenimo ėmė praeiti be jo. Susidraugavo labiau su sūnumi, atsižvelgdavo į jo interesus, jungdavosi su draugėmis. Keista, bet vyro amžius tik skatino ją skubėti gyventi. Dar kartu jie nebedirbo – vadovybė laikė etiketo pažeidimu, Asija perėjo į notarinę kontorą. Net su palengvėjimu, jog nereiks kasdien būti vyrui kaip tėvui prieš akis. Pagarba – štai ką ji jautė Maksimui. Ar to pakanka, kad pora būtų laiminga? Artėjo Maksimo 60-metis, jai norėjosi didžiulio šventės. O vyras rezervavo staliuką jau pažįstamame restorane, kur daug kartų lankėsi. Kaip ir nuobodu, bet tai buvo natūralu jo amžiuje. Asija nesuko galvos. Jubiliego proga pagerbė kolegos. Šeimos poros, su kuriomis anksčiau bendravo su Marina, nekvietė – nepatogu. Giminaičiai toli ir, po vedybų su jauna žmona, supratimo nerado. Sūnaus beveik nebeliko. Atsiribojo. Bet ar tėvas negali pats tvarkyti savo gyvenimo?! Tiesa, tikėjosi, kad „tvarkymas“ atrodys kitaip. Pirmi metai su Asija buvo kaip medaus mėnuo. Mėgo būti kartu viešai, skatindavo jos išlaidas (saikingas), drauges, susidomėjimą fitnesu. Puikiai pakentė triukšmingus koncertus ir nutrūktgalviškus filmus. Šia banga jis padarė Asiją ir jos sūnų tikrais savo buto šeimininkais. Po kurio laiko – dovanojimo sandorį dėl savo dalies su buvusia žmona sodyboje. Asija už jo nugaros kreipėsi į Mariną prašymu nusižengti savo dalį. Grasino parduoti dalį didelio namo neaiškiems žmonėms. Išpirko – žinoma, už Maksimo pinigus – ir sodybą įformino savimi. Argumentavo: prie upės, miško – gerai vaikui. Dabar visą vasarą sodyboje gyveno Asijos tėvai su anūku. Ir iš esmės tai išeina į naudą – Maksimas ne itin mėgo jaunos žmonos sūnų. Juk vedybos buvo dėl meilės, o ne svetimų palikuonių auklėjimui, ypač triukšmingų. Buvusi šeima įsižeidė. Gavę pinigus, pardavė trijų kambarių butą, kažkodėl išsiskirstė. Sūnus su šeima rado dviejų kambarių butą, o Marina, buvusi žmona, persikėlė į studiją. Kaip gyvena, Maksimas nesidomėjo. Ir štai, šešiasdešimtmetis. Tiek žmonių linki sveikatos, laimės, meilės. O jis nejaučia šventės. Seniai. Su kiekvienais metais daugėjo pažįstamas nepasitenkinimas. Jauną žmoną neabejotinai mylėjo. Nebespėjo su ja – štai kas. O priversti prisitaikyti nepavyko. Šypsosi ir gyvena savo tempu. Nieko įtartino sau neleidžia – jis tai jaučia, bet nervina. Kaip būtų gera įdėti jo buvusios žmonos sielą į ją! Kad prieitų prie krėslo su ramunėlių arbata, apgaubtų antklode, jei užsnūdo. Maksimas mielai, neskubėdamas pasivaikščiotų su ja parke. Ir šnabždėtųsi vakarais virtuvėje, bet Asija neištveria ilgų temų. Atrodo, ima nuobodžiauti lovoje. Jis nervinasi – trukdo. Maksimas tyliai gailėjosi, kad paskubėjo skirtis. Protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmona! Asija, su jos temperamentinga prigimtimi, bent dešimt metų išliks žaisminga kumelaitė. Net sulaukusi keturiasdešimties bus pastebimai jaunesnė. Tai bedugnė, kuri gilės. Jei pasiseks, gyvenimą baigs akimirksniu. O jei ne? Šios „ne jubiliejinės“ mintys kaukšėjo į smilkinius bukais dūžiais, suardė širdies ritmą. Ieškojo Asijos akimis – ji buvo tarp šokančiųjų. Graži, žibančiomis akimis. Laimė, žinoma, kasryt matyti ją šalia. Pasinaudojęs proga, išėjo iš restorano. Norėjosi įkvėpti, išvėdinti liūdesį. Bet prie jo artėjo kolegos-svečiai. Nežinodamas, ką daryti su vis stiprėjančiu viduje nepakeliamumu, puolė į taksi prie šaligatvio. Paprašė važiuoti greičiau. Vėliau nuspręs kur. Norėjosi ten, kur svarbus tik jis. Kad vos įžengus jau laukia. Kur vertina kartu praleistą laiką, o galima atsipalaiduoti, nebebijoti atrodyti silpnam ar, neduok Dieve, senam. Paskambino sūnui ir beveik prašydamas paprašė naujo buvusios žmonos adreso. Sulaukė pelnyto priekaišto, bet nenusileido, kartojo, kad čia gyvenimo ir mirties klausimas. Pasakė, kad šiandien visgi jubiliejus. Sūnus truputį sušvelnėjo ir pasakė: mama gali būti ne viena. Ne vyras, tiesiog draugas. – Mama sakė, kad mokėsi kartu. Pavardė juokinga… Berods, Bulkevičius. – Bulkėvičius, – pataisė Maksimas, pajutęs pavydą. Taip, buvo įsimylėjęs ją. Ji daug kam patiko. Graži, kietas charakteris. Žadėjo tekėti už to Bulkevičiaus, o jis, Maksas, ją „atmušė“. Seniai, bet taip „vakar“, kad jaučiasi tikresnė už naują gyvenimą su Asija. Sūnus paklausė: – Kam tau to reikia, tėti? Maksimas sudrebėjo nuo seniai pamiršto kreipinio ir suprato, kaip stipriai visų jų pasiilgo. Atsakė tiesiai: – Nežinau, sūnau. Sūnus padiktavo naują adresą. Vairuotojas sustabdė. Maksimas išlipo, nenorėjo su Marina kalbėtis prie liudininkų. Pažiūrėjo į laikrodį – beveik devynios, bet gi ji pelėda, o jam – vyturys. Surinko domofoną. Atsakė ne buvusi žmona, o kažkieno prislopintas balsas. Vyras. Pasakė – Marina užimta. – Kas jai? Ji sveika? – susirūpino Maksimas. Balsas paprašė prisistatyti. – Gi aš vyras, tarp kitko! O tu, turbūt, ponas Bulkėvičius, – suriko Maksimas. „Ponas“ įžūliai jį pataisė – gi vyras jau buvęs, tad teisės trukdyti Marinos neturi. Aiškinti, kad draugė vonioje, nesivargino. – Kaip, sena meilė nerūdija? – su pavydo sarkazmu paklausė Maksimas, besiruošdamas ilgesnei žodžių dvikovai su Bulkėvičiumi. Bet tas trumpai atsakė: – Ne, ji tampa sidabrine. Durų taip ir neatidarė…

01

– Tėti, susipažink, čia mano būsima žmona ir tavo marti – Varvara! – laimės spinduliuose žibėjo Borisas. – Kas?! – nustebo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romanas Filimonavičius. – Jei tai pokštas, nelabai juokingas! Romanas su panieka žvelgė į „martės“ grubius pirštus ir neprižiūrėtus nagus. Atrodė, kad ši kaimo mergina nežino, kas yra vanduo ir muilas – kitaip kaip paaiškinti įsigėrusią purvą po nagais? „Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Laimutė nesulaukė tokio gėdos! Juk stengėmės išauklėti šitą vėjavaikį geriausių manierų“, – sukosi mintyse. – Tai ne pokštas! – ryžtingai tvirtino Borisas. – Varvara apsistos pas mus, o po trijų mėnesių mes tuoksimės. Jei nenori dalyvauti sūnaus vestuvėse – apsieisiu be tavęs! – Laba diena! – šyptelėjo Varvara ir užtikrintai nužingsniavo į virtuvę. – Čia pyragėliai, aviečių uogienė, džiovinti grybai… – vardijo ji produktus, kuriuos ištraukė iš gerokai apdriskusios pintinės. Romanas Filimonavičius griebėsi už širdies, kai Varvara sugadino baltutėlę rankomis siuvinėtą staltiesę varvėjusia uogiene. – Borisai! Atsipeikėk! Jei darai tai man iš keršto – neverta… Tai per žiauru! Iš kurio kaimo prigreiždei šią neišauklėtą mergiotę? Neleisčiau jai gyventi savo namuose! – nevilties kupinais žodžiais šaukė profesorius. – Aš myliu Varvarą. Ir mano žmona teisėtai gali gyventi mūsų bute! – vaikiškai šyptelėjo Borisas. Romanas Filimonavičius suprato, jog sūnus tyčiojasi iš jo. Nediskutuodamas, vyras tyliai nuėjo į savo kambarį. Pastaruoju metu santykiai su sūnumi buvo vis prastesni. Po motinos mirties Borisas tapo nevaldomas: metė universitetą, įžeidinėjo tėvą ir gyveno palaidai. Profesorius tikėjosi, kad sūnus pasikeis – taps kaip anksčiau, protingas ir geras. Bet Borisas vis tolėjo nuo jo. Štai ir šiandien, atsivedė į jų namus tą kaimo merginą. Juk žinojo, kad tėvas niekada nepritars jo pasirinkimui… Netrukus Borisas su Varvara susituokė. Romanas Filimonavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse – nenorėjo priimti nemalonios martės. Jį piktino, jog puikios šeimininkės, žmonos ir motinos Laimutės vietą užėmė neišsilavinusi mergina, kuri nemokėjo net dviejų žodžių sujungti. Varvara tarsi nepastebėjo blogo anyto požiūrio ir stengėsi jam įtikti, bet vis kas nors būdavo negerai. Vyras nematė joje nė vienos geros savybės – tik neišsilavinimą ir blogą elgesį… Borisas, pasidžiaugęs šeimos gyvenimu, vėl ėmė gerti ir linksmintis. Tėvas dažnai girdėdavo jaunųjų barnį ir tik džiaugdavosi, tikėdamasis, kad Varvara galutinai išeis iš namų. – Romanai Filimonavičiau! – kartą įbėgo raudonodė marti su ašaromis akyse. – Borisas nori skyrybų, dar daugiau – jis mane išvaro į gatvę, o aš laukiuosi kūdikio! – Nu ir kas, į gatvę? – šaltai tarė vyras. – Juk nesi benamė… Važiuok kur atvykai. O tai, kad laukiesi, nesuteikia teisės likti čia po skyrybų. Atleisk, bet nesiruošiu kištis į jūsų santykius, – pasakė vyras, slapčia džiaugdamasis, kad pagaliau atsikratys įkyrios martės. Varvara, beviltiškai verkdama, išėjo krautis daiktų. Ji nesuprato, kodėl anytas ją nuo pirmos akimirkos užsiminė, kodėl Borisas su ja „pažaidė“ ir išmetė į gatvę. Na tai ką, kad ji iš kaimo? Juk ir ji turi širdį ir jausmus… *** Praėjo aštuoneri metai… Romanas Filimonavičius gyveno senelių namuose. Pastaraisiais metais stipriai sunyko. Aišku, tuo pasinaudojo Borisas – greitai patalpino tėvą, kad išvengtų papildomų rūpesčių. Senolis susitaikė su likimu, suprasdamas, kad išeities neturi. Per ilgą gyvenimą jis išugdė tūkstančius žmonių – mokė juos meilės, pagarbos ir rūpesčio. Iki šiol gauna padėkos laiškų iš buvusių mokinių… Tik savo sūnaus žmogumi užauginti nesugebėjo… – Roma, atvyko svečiai, – pasakė kambario draugas, grįžęs iš pasivaikščiojimo. – Kas? Borisas? – išsprūdo iš senolio lūpų, nors širdyje žinojo, kad tai neįmanoma. Sūnus niekada neatvažiuotų – jis per daug nekentė tėvo… – Nežinau. Budėtoja pasakė, kad tave pašaukčiau. Ko sėdi – bėk greičiau! – šypsodamasis paragino draugas. Romanas, paėmęs lazdelę, lėtai išėjo iš tvankios mažutės kambario. Leidžiantis laiptais iš tolo pamatė ją ir iškart pažino, nors praėjo daug laiko po paskutinio susitikimo. – Sveika, Varvara! – ištarė tyliai, nuleidęs galvą. Gal vis dar jautė kaltę prieš šią nuoširdžią, paprastą moterį, kurios neišdrįso apginti tada, prieš aštuonerius metus… – Romanai Filimonavičiau?! – nustebo rausva moteris. – Jūs taip pasikeitėt… Sergat? – Truputį… – liūdnai šyptelėjo jis. – Kaip tu čia? Iš kur sužinojai, kur aš? – Borisas pasakė. Jūs žinot, jis nenori bendrauti su sūnumi. O berniukas vis prašo – tai pas tėtį, tai pas senelį… Juk Vaniukas nekaltas, kad jūs jo nepripažįstat. Vaikas labai pasiilgsta artimųjų. Juk likome dviese… – susigraudinusi moteris kalbėjo drebėdama balsu. – Atsiprašau, turbūt veltui viską pradėjau… – Palauk! – paprašė senolis. – Koks jau Vaniukas? Prisimenu, paskutinį kartą siuntei nuotrauką, tada jam buvo tik trys metukai. – Jis čia, prie durų. Kviesti? – nedrąsiai paklausė Varvara. – Žinoma, vaikeli, kviesk! – apsidžiaugė Romanas Filimonavičius. Į salę įėjo rudaplaukis berniukas – tikra Borisui kopija. Vaniukas nedrąsiai priėjo prie senelio, kurio niekada nematė. – Sveikas, sūneli! Koks tu jau didelis… – su ašaromis apglebė senolis anūką. Jie ilgai kalbėjosi, vaikščiodami rudens alėjomis parko, kuris ribojosi su senelių namų teritorija. Varvara pasakojo apie savo sunkią gyvenimo kelią – kaip anksti mirė motina ir kaip vienai teko užauginti sūnų bei ūkį. – Atsiprašau, Varvara… Labai kaltas prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiau save protingu, išsilavinusiu žmogumi, tik dabar supratau – žmones reikia vertinti ne pagal išsilavinimą ar elgesį, o už nuoširdumą ir gerą širdį, – ištarė senolis. – Romanai Filimonavičiau! Mes su Vaniušiumi turim jums pasiūlymą, – šypsodamasi, nedrąsiai pasakė Varvara. – Važiuokit pas mus! Jūs vienišas, o mes su sūnum – taip pat vieni… Norisi, kad šalia būtų artimas žmogus. – Dėde, važiuokim! Kartu žvejosim, eisim į mišką grybauti… Mūsų kaime labai gražu, namuose daug vietos! – prašė Vaniukas, neatleisdamas senelio rankos. – Važiuojam! – nusišypsojo Romanas Filimonavičius. – Daugiausiai praleidau, auklėdamas sūnų… Tikiuosi, tau duosiu tai, ko Borisui tada nesuteikiau. Be to, aš niekada nebuvau kaime… Tikiuosi, patiks! – Tikrai patiks! – nusikvatojo Vaniukas.

062

Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo nutikti tokio, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl ji jį paliko? Kai Leisai naujakurio proga padovanojo visiškai juodą britą, ji kelias minutes buvo tarsi ištikta šoko… Kukli vieno kambario antrinės rinkos butukas, kurį ji sunkiai sutaupė, dar visai neįrengtas, o problemų, reikalaujančių dėmesio, netrūksta. Ir štai – katinas. Atsigavusi iš šoko, Leisa pažvelgė į gintarines kačiuko akis, giliai atsiduso, nusišypsojo ir paklausė dovanojusio svečio: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, būsi Barsis, – kreipėsi ji į kačiuką. Tas atsivėrė mažą burnytę ir klusniai sučirškė „Miau“… ***** Paaiškėjo, jog britai – išties jaukūs padarai. Taip jau trečius metus Leisa ir Barsis gyvena sielų harmonijoje. Be to, kartu gyvenant išryškėjo, kad Barsis turi jautrią sielą ir didelę širdį. Jis su džiaugsmu pasitinka šeimininkę iš darbo, šildo ją naktimis, žiūri filmus prisiglaudęs šalia, sekioja paskui ją tvarkant namus. Su katinu gyvenimas nusidažė ryškiomis spalvomis. Smagu, kai kas nors tavęs laukia namuose, su kuo gali ir juoktis, ir liūdėti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, tačiau… Pastaruoju metu Leisa ėmė jausti skausmą dešiniajame šone. Iš pradžių manė, jog nepatogiai pasisuko ar patempė raumenį, vėliau kaltino riebų maistą. Skausmui stiprėjant, apsilankė pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir gydymo perspektyvą, Leisa verkė visą vakarą į pagalvę. Barsis, jausdamas jos būklę, ramiai prisiglaudė ir bandė nuraminti švelniu murkimu. Nepajutusi užsnūdo su Barsio murkimu šalia. Ryte, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepranešti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nepatogių pagalbos siūlymų. Liko maža viltis, jog gydytojai pagerins jos būklę. Pasiūlė gydymo kursą, galintį padėti. Iškilo klausimas – kur apgyvendinti katiną? Viduje susitaikiusi su galimu tragišku ligos baigčių, ėmė ieškoti Barsiui naujų namų ir gerų šeimininkų. Internete paskelbė skelbimą, kad atiduoda grynaveislį katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs paklausė, kodėl ji nori atsisveikinti su suaugusiu gyvūnu, ir Leisa, pati nesuprasdama kodėl, davė suprasti, jog laukiasi, o nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsis su visa manta iškeliavo pas naujus šeimininkus, o Leisa atsigulė į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiesiems Barsio globėjams ir pasiteiravo apie katiną – jai, šimtą kartų atsiprašant, atsakė, kad Barsis tą patį vakarą pabėgo ir jų surasti jam nepavyksta. Jos impulsyvia reakcija būtų buvusi pabėgti iš ligoninės ir ieškoti katino. Net kreipėsi į budinčią slaugytoją, prašydama išleisti, tačiau ši griežtai papriekaištavo ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pastebėjusi jaunos moters jaudulį, pasiteiravo, kas nutiko. Leisa, apverkusi viską, išpasakojo: – Palauk, vaikeli svarstyti liūdnai, – tarė smulkaus sudėjimo vyresnio amžiaus moteris, – rytoj turėtų atvažiuoti labai geras gydytojas iš Vilniaus. Man diagnozė irgi bloga, sūnus – verslininkas, norėjo perkelti į privačią kliniką, bet atsisakiau. Kaip susitarė, nežinau, bet pavyko. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų, gal viskas ne taip blogai, – švelniai glostė Leisą per petį. **** Išlipęs iš pernešimo, Barsis suprato, kad atsidūrė svetimuose namuose. Čia kažkas nepažįstamas ištiesė ranką glostyti… Katino nervai neištvėrė, ir jis stipriu smūgiu tvėrė už rankos letena, pasileido į tamsų kampą. – Pavelai, neliesk jo kol kas, tegul apsipranta, – Barsis išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo šeimininkės balsas. Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl paliko? Gintarinės akys išsigandę žvalgėsi po kambarį, pastebėjo pravirą langą – juoda šmėkla Barsis praskriejo per kambarį ir iššoko lauk! Laimei, tai buvo vos antras aukštas, po langu – prižiūrėta veja. Nuo jos ir prasidėjo kelias atgal namo… ***** Į palatą atėjo gydytoja, vardu Marija Paulavičienė, kiek per keturiasdešimt, malonaus veido. Atidžiai išstudijavo gydymo kortelę, paprašė Leisos atsigulti ant kušetės, atsisukti į kairį šoną. Kruopščiai apčiuopė, paklausinėjo, atliko tyrimus aparatu. Leisa nieko gero nelaukė. Sugrįžo į palatą pas palatos kaimynę. – Na, ką sakė? – paklausė ji. – Kol kas nieko, žadėjo užsukti vėliau. – Aišku. O man, deja, diagnozę patvirtino, – liūdnai pranešė moteris. – Man labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Leisa, nežinodama, kaip paguosti žmogų, kuris žino, kad netrukus iškeliaus. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Paulavičienė su kitais gydytojais. – Leisa, turiu jums gerų naujienų. Jūsų liga puikiai gydoma, paskyriau kursą, pagulėsit dvi savaites, po gydymo būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė ji. Po vizito kaimynė prabilo: – Tai ir puiku, džiaugiuosi, kad dar spėjau padaryti gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridėjo ji. ***** Barsis neturėjo vedančiosios žvaigždės – jam tereikėjo grįžti namo pagal katinišką nuojautą. Kelias namo buvo kupinas nuotykių ir išbandymų. Niekada nežinojęs miesto gatvių, per dieną orus britas tapo aršiu plėšrūnu, kurio instinktai paaštrėjo. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsis bėgdamas, slinkdamas, lėkdamas žemai (taip jam atrodė, kai bėgo nuo šunų), staigiai šokdamas į medį – ėjo savo keliu… Viename kieme, pasislėpęs nuo kelio triukšmo, Barsis akis į akį susitiko su patyrusiu katinu. Tas nė kiek nesibodėjo, iškart atpažino Barsį kaip svetimą. Su garsiu miauksėjimu šoko ant brito, bet Barsis, iš aristokrato pavirtęs į pašėlusį banditą, neatsitraukė. Mūšis truko neilgai. Kiemo bosas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs plėštą ausį atminimui. Ir kaip kitaip? Katinas tik puikavosi savimeile, norėdamas parodyti, kas čia šeimininkas. Barsis grįžo namo – niekas negalėjo jam kelią užkirsti. Kelionė tęsėsi, Barsis prisiminė protėvius – išmoko miegoti medyje, rinkdamas patogią šakų vietą snauduliui. O, kaip sunku prisipažinti, Barsis išmoko ėsti iš šiukšlyno, vogti maistą iš kačių, kurias šelpia liūdni gyventojai. Kartą susidūrė su šunų gauja – jie įkėlė Barsį į krūmyną, bandė jį gauti, lojo ir šoko į medį. Žmonės, susirinkę dėl triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris nusprendė Barsį priglausti, priviliojo gabaliuku skanios dešros. Alkis ir baimė užtemdė Barsio galvą, išdrįso nusileisti, net leido prisiglausti. Tačiau… Įšilęs ir pasisotinęs, Barsis atsiminė, kur eina – iššoko moteriai iš glėbio į laiptinę ir, pasitaikius progai, spruko pro laiptinės duris, tęsė kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Leisa grįžo namo. Mintyse vis skambėjo moters žodžiai: „Būk laiminga.“ Ji buvo be galo laiminga, jog diagnozė nepasitvirtino. Bet širdį spaudė Barsio ilgesys. Ji nebeįsivaizdavo, kaip grįš į tuščią butą, kur niekas jos nepasitiks. Vos įžengusi į namus, Leisa paskambino tiems, kurie buvo priglaudę Barsį, išsiaiškino tikslų adresą. Nuvažiavusi, sužinojo, kaip Barsis pabėgo, apie jo dingimą, ir nusprendė eiti ieškoti katino. Sakė, kad nerealu – praėjo dvi savaitės, mažai šansų, jog naminis katinas būtų išgyvenęs mieste, bet Leisa nenorėjo tuo tikėti. Ji ėjo pėsčiomis, dairėsi kone į kiekvieną kiemą, žvalgėsi skveruose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekada buvęs lauke. Šaukė Barsio vardą, žvelgė į rūsio tamsą. Artėdama prie namų suprato – katinas dingo be pėdsako. Jam, nežinančiam miesto, buvo nerealu pasiekti namus, kuriuos ji pati pėsčiomis su sustojimais pasiekė per dvi valandas. Į savo kiemą įėjo nuleidusi galvą, akyse kaupėsi ašaros, siela buvo sužeista ir skausminga. Pro miglą prieš akis pamatė, jog kita šaligatvio pusė ją pasitinka juodas katinas. „Juodas katinas!“ – švystelėjo galvoje. Leisa sustojo ir, įsižiūrėjusi, suprato. Ji išbėgo su šūksniu „Barsy!“ O katinas nebėgo priešais ją, jam tiesiog nebuvo jėgų – atsisėdo ir laimės prisimerkęs švelniai subliovė: „Parėjau!“

030

Add a comment

Mano močiutė mane augino, bet dabar mano tėvai nusprendė, kad turiu jiems mokėti alimentus